Reinchardas Bonkė „Berniukas žibintų šviesoje“ (Pabaiga)

   Kai jis išėjo, Ani ir aš mąstėme apie šią stebuklingą istoriją. Aš jaučiau keistą giminingumą su juo. Susitikimas su juo priminė man, kaip aš gavau, būdamas dar berniukas, Šventosios Dvasios krikštą mano tėvo sekmininkų bažnyčioje Vokietijoje. 1950 metais būdamas 10–ties metų  buvau pašauktas pamokslauti Afrikoje. Daugelį metų šį mano pašaukimą tėvai nevertino rimtai. Aš buvau toks jaunas. Bet kaip Deividas pažeidė savo genties tradicijas, kad pasimelstų už sergantį vaiką ir pamatytų Dievo jėgą, taip ir aš kartą atėjau  mano vaikščiojime su Dievu taip, kad man reikėjo atsisakyti tėvų valios, kad paklusčiau Jam.

   Kartą aš buvau įtrauktas į tiesioginį konfliktą tarp mano Dangiškojo Tėvo ir mano žemiškojo tėvo. Aš prisimenu, kai aš išgirdau, jog Dievas sakė man melstis už vieną sergančią moterį bažnyčioje, kurioje tarnavo mano tėtis. Labai bijojau sukelti jo nepasitenkinimą.Kad nepakliūčiau  jam į akis, nušliaužiau keturiomis už bažnyčios suolelių į vietą, kurioje sėdėjo serganti moteris. Aš paklusau Dievui uždėdamas savo rankas ant jos ir tyliai melsdamasis. Negalėjau daugiau slėptis. Aš prisipažinau savo tėvui su baime ir virpuliu. Jam buvo sunku priimti faktą, kad Dievas parodė savo galybę per paprastą berniuką.

   Kaip ir Deividas, aš veikiau ne iš maišto. Mes abu gerbėme tuos, kurie pastatyti virš mūsų, bet mes atsiradome situacijoje, kai Dievą gerbti reikėjo daugiau. Tai primena man istoriją, aprašytą Evangelijoje, kada Jėzaus motina ir broliai ieškojo Jo. Jis ignoravo juos sakydamas miniai , kad kiekvienas vykdantis Jo Dangiškojo Tėvo valią – Jo brolis ir sesuo, ir motina. Taip ar kitaip, aš tikiu, kad tas perėjimas   nuo paklusnumo žemiškajam  tėvui prie paklusnumo Dangiškajam Tėvui yra svarbiausias testas tiems, kurie Jam tarnauja.

   1967 metais, po mokymosi biblijos mokykloje Anglijoje ir pastoriavimo Vokietijoje, Ani ir aš buvome paskirti misionieriais į Pietų Afriką. Ten mes nuvykome su karščiausiu noru pamokslauti daugybei dvasiškai alkanų afrikiečių. Bet greitai mes pastebėjome, kad tarnaujame tik baltųjų bažnyčioms šalyje, kur tvirtai buvo laikomasi griežto skirstymo tarp rasių, vadinamą aporteidu. Man pasakė nesikreipti į tikinčiuosius juodaodžius „broli“ ir „sese“ ir man nebuvo leidžiama spausti jiems rankos nekalbant jau apie apsikabinimus.

   Mane dažnai kviesdavo pamokslauti į baltųjų bažnyčias, nes jiems patikdavo mano tarnavimas. Tai buvo nepaprastas pakvietimas jaunam misionieriui tomis dienomis ir aš turiu prisipažinti, kad tai buvo malonu. Kartą mane pakvietė būti pastoriumi pačioje didžiausioje baltųjų bažnyčioje Pietų Afrikoje. Kokia garbė! Bet tai man padėjo prieiti arčiau prie kritinio taško Dievo pašaukime savo gyvenime. Aš atsisakiau, aiškindamas, kad nuo 10 metų aš buvau pašauktas pamokslauti Evangeliją Afrikoje, bet ne baltiesiems. Baltųjų užtektinai buvo ir Vokietijoje. Po to aš buvau paskirtas į mažą misionierių stotį tolimoje Lesoto Karalystėje. Mes ten persikėlėme, kad gyventume tarp juodaodžių afrikiečių. Čia aš į juos galėjau kreiptis „broli“  ir „ sese“, galėjau paspausti jiems ranką ir apsikabinti juos, nepažeisdamas aparteido tradicijų.

   Bet misionierių stotyje Lesote aš radau vos penkis žmones, kurie norėjo kiekvieną sekmadienį klausytis mano pamokslų. Paklusdamas Didžiajam pavedimui, aš išėjau už bažnyčios sienų, kad pamokslaučiau kitiems žmonėms. Aš ėmiau savo akordeoną į autobusų stoteles ir turgavietes, kad pamokslaučiau nelaukdamas sekmadienio. Grojau ir dainavau, kol nesusirinkdavo minia. Tada aš imdavau Bibliją ir pradėdavau pamokslauti žmonėms, kurie atėjo pasiklausyti muzikos. Tie metai Lesote vėliau parodė, kad mano tikrasis pašaukimas buvo Evangelijos pamokslas.

   Aš norėjau žinoti, kas pastūmėjo Deividą peržengti griežtą genties tabu, kurį jis gerbė. Kas privertė jį pasimelsti už sergantį moters vaiką? Kaip sakė jis pats - jį perpildė meilės jausmas. Šis jausmas taip pat buvo jėga, kuri pažadino mane nepaisyti kitų lūkesčių. Tai vadinu užuojauta, Kristaus meile, Dievo pašaukimu. Bet tai buvo daug daugiau, nei užuojauta arba įsijautimas, ar prisirišimas. Tai kilo iš viduje esančios Šventosios Dvasios. Deivido aprašyta nesulaikoma Dievo meilė, atrodė, sutapo su mano tos Dieviškos užuojautos pergyvenimu. Šituo aš dalijausi su berniuku iš genties Transvalyje.

   Tuo aš norėčiau ir baigti šią istoriją. Jeigu atsakyčiau tik prieš save, aš galėčiau taip ir pasielgti. Bet jaučiu, kad Dievas ragina mane tęsti. Teisinga istorija apie Deividą turi būti kaip svarbi pamoka. Aš žinau iš kai kurių patikimų liudytojų , kad Deividas paliko savo genties žemę ir dingo nepraeinamuose Soueto užkampiuose. Jis daugiau nebeįeina  į Dievo žmonių brolybę ir daugiau neina su Dievu.

   Tai turi tarnauti kaip įspėjimas kiekvienam iš mūsų. Neturi reikšmės, kokios galios Dievo jėga, pasireiškia mūsų gyvenimuose, - mes galime nutraukti santykius su Juo. Kaip sako Biblija, jeigu stovi, tai saugokis, kad nenukristum.

   Tai, be abejo, lėtas procesas. Su žmonėmis vyksta tas pats, kas ir su varle, kuri žūsta vandens katile, lėtai kaitinamame iki virimo temperatūros, nors, jeigu ją įmetus į verdantį vandenį, ji akimirksniu iššoka. Daugelis dalykų gali susilpninti mūsų jautrumą Dievo jėgai. Gyvenimo rūpesčiai gali užgožti Žodį ir padaryti jį nevaisingu, kaip Jėzus perspėjo palyginime. Kai kam, kaip ir Deividui, tai gali būti nesėkmės, nusivylimai, kritimai, atsitraukimai, išbandymai, gundymai – jie ateina pas visus mus. Bet mes turime pasirinkti kiekvieną dieną – imti mūsų kryžių ir sekti paskui Jį, kitaip kažkada galime pasirodyti kaip sūnus palaidūnas. Mes galime prabusti dvasios bankrote, gyvendami savo kiaulidėje, stebėdamiesi, kaip joje atsidūrėme.

   Neseniai važiavau pro Soueto. Aš mėgstu keliauti mašina ir susimaišyti su miesto žmonėmis, kuriame aš ketinu pamokslauti. Bet šį kartą man nereikėjo pamokslauti. Paprasčiausiai važiavau ir ieškojau Deivido. Ne tai, kad tikėjausi jį surasti, tai buvo taip pat sunku, kaip rasti adatą šieno kupetoje. Ir vis dėl to aš važinėjau su skausmu širdyje, kol neatėjo naktis.

   Aš mąsčiau, ką gi pasakyčiau Deividui, jeigu jis netikėtai atsirastų mano mašinos žibintų šviesoje. Jam turėtų būti 45–eri. Ar pažinčiau aš jį? Kaip aš elgčiausi?

   Mano atsakymas neleido abejoti. Iššokčiau iš mašinos ir nubėgčiau pas jį ir apkabinčiau. Aš įtikinčiau jį, kad Dievo meilė šiandien tokia pati, kaip ir 1977-ųjų naktį. Jis gali pradėti viską iš naujo. Ir aš norėčiau jam padėti šiame atsinaujinimo kelyje.

   Jeigu jis man duotų pakankamai laiko, jį padrąsinčiau Petro istorija, kuris grįžo prie Galilėjos jūros tam, kad priimtų žvejo pašaukimą, po to, kai tris kartus išsigynė pažįstantis Jėzų Jo nukryžiavimo naktį. Netgi prisikėlimas neišdildė jo gėdos. Jėzus jo nebarė, nekaltino – Jis atėjo ir surado jį.

   Jėzus atėjo į krantą ir pripildė Petro tinklus žuvimi, kad jis prisimintų tikrą Dievo pašaukimą: “Sek paskui mane ir aš padarysiu tave žmonių žveju“. Po to Jėzus paruošė jam maistą ant kranto ir laužė su jais duoną. Kai jie valgė, Jėzus triskart paklausė Petro, ar myli jis Jį. Trys klausimai žmogui, kuris tris kartus išsižadėjo. Petras suprato tai. Buvo būtina sudaužyti jo širdį. Petras galų gale pripažino tiesą - Jo meilė Dievui neverta palyginimo su meile, kurią parodė jam Jėzus. Tai buvo ir pabaiga, ir naujo pradžia. Šis prisipažinimas paruošė Didįjį Žvejį sugrįžimui į tarnystę.

„Ganyk mano aveles“, - pasakė Jėzus.

„ Eik ir daryk taip pat, - pasakyčiau aš Deividui.

 Šventoji Dvasia nevaldo mūsų. Ji gerbia mūsų pasirinkimą. Ji apsigyvena mumyse ir primena mums apie tokius dalykus, kaip Dieviška užuojauta. Tai yra tas dalykas, kas atvedė Deividą prie stebuklingų išgydymų. Aš manau, mes turime kažkaip išmokti sekti paraginti užuojautos.

Tame yra Dievas.