Šeštoji Reinchardo
Bonkės knygos „Aukščiau už viską“ dalis (Iš rusų kalbos knygą verčia sesuo
Regina AKB)
Pėsčiųjų tiltas neturėjo stabilizatorių, nė jokio sutvirtinimo, kad
sulaikytų nuo supimosi. Jis buvo ištemptas virš gilaus akmenuoto tarpeklio. Pėsčiųjų takelis buvo
sudarytas iš dviejų lynų, prie kurių
buvo pririštos medinės lentutės, nieko daugiau. Ten nebuvo netgi turėklų. Mano
manymu, tai nebuvo tinkamas persikėlimas. Tai buvo kelias į nelaimę. Aš net nepagalvočiau
ant jo atsistoti.
Staiga aš pastebėjau neprotingą žmogų, bandantį pereiti į kitą pusę. Šis
žmogus išskėtė rankas kad balansuotų,
kaip tai daro lyno akrobatai. Jis ėjo į kitą pusę centimetras po centimetro,
žiūrėdamas į savo drebančias kojas. Medinis takelis linko ir svyravo po juo.
Aš mečiausi prie bedugnės krašto, - tarpeklio dugno nebuvo matyti.Jis
buvo padengtas rytiniu rūku. Rūkas judėjo upe šiuo dideliu žemės plyšiu.
Aš vėl pažiūrėjau į šį žmogų. Jis demonstravo stebėtiną progresą, nuvykdamas
beveik iki kelio vidurio. Aš nuoširdžiai jam linkėjau gero. Staiga ant šiltos
kylančios srovės iš kanjono pakilo rūko debesis, kuris uždengė kelią prieš pat
vyriškį. Jis to nesitikėjo. Jo akys priprato orientuotis pagal jo nuosavas
kojas. Aš žinojau, kad jeigu jis žengs į rūką, tai praras pusiausvyrą. Aš tuo
buvau įsitikinęs taip pat kaip ir kvėpuoju. Jis nukris ir mirtinai užsimuš.
Aš puoliau prie tilto, kad pažiūrėčiau, ar galiu jį išgelbėti. Ten
atsidūręs, supratau, jeigu aš pastatysiu vieną koją ant to judančio takelio,
jis visiškai praras balansą. Aš galėjau tik perspėti.
-
Pone, sustokite! – surikau aš. – Jūs turite sustoti!
Prieš jus rūkas.
Vyras pasisuko ir pažiūrėjo į mane. Tuo momentu skausmo strėlė persmelkė
mano širdį. Tai buvo mano brolis Jurgenas. Ignoruodamas mano perspėjimus, jis
greitai pasisuko ir dingo rūke.
-
Jurgenai! Jurgenai! – šaukiau aš.
Po sekundės aš išgirdau riksmą, kuris palengva tilo ir atsimušė aidu,
kol jis krito.
-
Reinchaaaaaaaaaaaaardai!
Aš pabudau. Mano paklodė buvo šlapia nuo prakaito. Širdis daužėsi
krūtinėje. Tūkstančiai užplūdusių jausmų mano broliui sukilo mano širdyje ir
liejosi per kraštus. Man norėjosi garsiai raudoti už mano brolį Jurgeną. Aš
žinojau, kad jis toli nuo Jėzaus.
„Viešpatie, ką aš mačiau?“.
Atsakymas buvo aiškus ir tikslus: Jurgenas - ant tilto į amžinybę. Jeigu
tu neperspėsi bedievio, Aš išieškosiu jo kraują iš tavo rankos“.
Aš užprotestavau: „Viešpatie, tai neturi jokios prasmės. Aš žinau, kad
jis toli nuo Tavęs, bet kaip aš galiu jį perspėti, jeigu jis žino išgelbėjimo
kelią taip gerai kaip ir aš?“ – „Jeigu tu neperspėsi bedievio, , Aš išieškosiu
jo kraują iš tavo rankos“.
Kodėl aš paprieštaravau Dievui? Aš nežinau. Galbūt taip pačiai sureagavo
Marija, kai arkangelas Gabrielius pranešė, kad jai gims kūdikis. Ji negalėjo to
priimti savo protu. Ji tarė: „Viešpatie, kaip tai gali būti, jeigu aš nepažįstu
vyro?“. Tai klausimas ne netikėjimo, bet klausimas. kaip geriausiai paklusti
Jam.
Tokiu būdu Viešpaties nurodymai neturėjo prasmės ir man. Bet aš gerai
supratau, kad viskas, kas mano gyvenime gero, viskas iki paskutinio lašo, atėjo dėl paprasto nuolankumo Jam, o ne dėl
to, kad ginčijausi. Aš pradėjau paklusti Jam, kai dar buvau dešimties metų
vaikas ir taip buvo visada. Bet suaugusio gyvenime aš kai kada užduodu
klausimus ir tuo su jumis dalinuosi todėl, kad visiškai įmanoma, jog jūs
elgiatės taip pat. Dievas jums kalba kažką, o jūs savo natūraliu protu
atsižadate Jo žodžių, kurie skamba jūsų širdyje.
Aš pasakoju apie savo klausimus Dievui dėl trijų svarbių priežasčių.
Pirma, todėl, kad jūs turite suprasti,
jog mes visi panašūs, - kas įmanoma man, tas įmanoma ir jums – ir gera, ir
bloga. Antra, aš supratau, kad ši pamoka išmokstama ne per vieną kartą. Mes - žmonės. Mes klystame ir kiekvieną dieną
grįžtame prie savo natūralaus mąstymo.Galiausiai todėl, kad nežiūrint į tai,
kad aš ginčijausi, galiausiai aš vis dėlto paklusau Dvasios balsui. Patarlėje
apie du sūnus Mato Evangelijoje Jėzus pagyrė sūnų, kuris tėvui pasakė „ne“, bet
po to persigalvojo ir paklausė. Jis pasmerkė kitą sūnų, kuris greitai sutiko,
bet nepakluso savo tėvo balsui.
Ši istorija mums suteikia svarbią pamoką. Nors jūs ir niekada anksčiau
neklausėte tylaus, romaus Šventosios Dvasios balso, kalbančio jūsų širdyje, dar
ne vėlu. Jūs galite pradėti tai
daryti šiandien arba rytoj, poryt. Jo
malonė atsinaujina kiekvieną rytą. Mano prisiminimai apie Jurgeną akimirksniu
perkėlė mane į vaikystę. Mes buvome du iš šešių Germano ir Mėtos Bonkių vaikų.
Prieš tai, kai mūsų tėvas pažino Viešpatį, jis buvo profesionalus karininkas.
Jis tarnavo intendantu Hitlerio mieste – tvirtovėje Kenigsberge (Karaliaučiuje),
Rytų Prūsijoje. Tuo metu jis mirtinai susirgo tuberkulioze. Būdamas neviltyje
jis pradėjo ieškoti Dievo. Jis atgimė iš aukšto ir tuoj pat buvo išgydytas.
Jo gyvenime nieko neliko ankstesnio. Jis niekad neprarasdavo galimybės
papasakoti žmonėms, kaip Dievas jį išgelbėjo ir išgydė. Visa kita, kas liko, kas
atrodė iki to buvo svarbu, prarado savo vertę lyginant su Dievo pažinimu. Jis
norėjo palikti karinę tarnybą ir tapti viso
laiko tarnautoju, bet jis privalėjo baigti tarnybą vokiečių armijoje. Tada jis
rado būdą tarnauti Dievui kaip neįšventintas tarnautojas. Tuo metu jis sutiko
Mėtą Šefling, bažnyčios vargonininkę iš Dancingo, miesto, kuris dabar žinomas
kaip Gdanskas ir netrukus vedė ją. Tai įvyko 1933 metais.
Visi šeši Germano ir Mėtos vaikai buvo gimę tarp 1934 ir 1942 metų. Tie aštuoneri
jų santuokos metai buvo pačiu „derlingiausiu“ periodu. Tuo metu mūsų šeima gyveno
mažame Stablako mieste.
Pirmi penki Bonkės vaikai buvo berniukai. Vyriausias Martinas, po to
Gerchardas, po jų dvyniai Piteris ir Jurgenas. Šiame laikotarpyje mama buvo
prislėgta. Ji norėjo mergaitės. Praėjus trylikai mėnesių gimiau aš ir mano mama pravirko. „Viešpatie,
kodėl ne mergaitė?“. Dievas buvo gailestingas ir 1942 metais gimė Felisitė,
vienintelė Bonkių dukra.
Tik Felisitė ir aš tarnavome Viešpačiui, kai suaugome. Kiti vaikai nepriėmė
tėvų tikėjimo.
Jurgenas, Piteris ir aš buvome artimi savo amžiumi ir gyvenimiška
patirtimi. Mes daugelį dalykų prisimename panašiai. Jiems buvo apie šešerius
metus, o man penkeri, kai mes privalėjome bėgti į Rytų Prūsiją gelbėdami savo
gyvybes. Filisitė buvo visai dar kūdikis. Motina mus surinko ir mes išėjome.
Mūsų tėvas turėjo pasilikti ir daryti viską, kas jo jėgoms, kad sulaikytų
tarybinę armiją, kuri pradėjo siaubti regioną, kad atkeršytų vokiečiams.
Mama su mumis meldėsi, kad Dievas mums duotų saugų perėjimą iš karinės
zonos. Po maldos ji gavo galimybę važiuoti kareiviškame sunkvežimyje, kuris mus
nuvežė per užšalusią jūrą į Gdanską. Važiuojant mus bombardavo ir atakavo
skutamuoju skridimu tarybiniai lėktuvai. Po dienos viso šito tūkstančiai kitų
atsitraukiančių buvo palaidoti lediniame kape, nes ledinis kelias pasidavė
pavasarinio atšilimo jėgai, sustiprėjusiai nuo pastovaus tarybinių karinių oro
pajėgų bombardavimo.
Mes per stebuklą pravažiavome siaura properša. Mums siaubą kėlė tai, kas
nutiko su nelaimingais žmonėmis. Ar meldėsi jie taip pat? Ar liko jų maldos be
atsakymo?
Mama meldėsi ir skaitė Bibliją kiekvieną dieną, kad rastų vadovavimą ir
gynybą mums. Rašte ji gavo garantiją, kad Dievas išsaugos mus, kai bėgsime per
jūrą. Mes susitarėme dėl persikėlimo į Daniją bėglių laivu, bet mums atsakė
paskutinę minutę. Tas laivas buvo pamuštas torpeda iš tarybinio pavandeninio
laivo. Jis nuskendo, pražudydamas tris kartus daugiau žmonių, nei žuvo
„Titanike“. Mes buvome išgelbėti dar kartą, bet kas su tais, kurie žuvo? Kodėl
tai buvome ne mes?
Laivą, kuriuo mes pagaliau išvykome, taip pat bombardavo ir atakavo per
visą kelionę. Aš prisimenu, kaip užlipau ant denio ir pamačiau degantį tarybinį
lėktuvą, krentantį iš dangaus. Kartą mus sukrėtė didelis sprogimas, kai mes
susidūrėme su mina. Laivas stipriai pasviro į vieną pusę, be po to kažkokiu
nepaaiškinamu būdu išsilygino.Tęsėme kelionę, kol nepasiekėme saugaus Danijos
uosto.
Iš Vokietijos pradėjo atkeliauti naujienos apie nacistų žvėriškumus.
Neapykanta vokiečiams pradėjo augti. Danijoje mumis nebuvo patenkinti. Dėl
saugumo mus patalpino į internuotų stovyklą, kol neišsispręs mūsų likimas. Tai
mus išgelbėjo nuo įpykusios minios rankų.
Po ketuverių metų mes grįžome į tėvynę Vokietiją ir pagaliau susijungėme
su tėvu. Man buvo devyni metai, o Jurgenui - dešimt. Kai mes įėjome į Vokietijos atstatymo
periodą, Bonkės klanas vėl pradėjo gyventi
kaip viena šeima. Mes aštuoniese
gyvenome viename kambaryje Gliukstato mieste netoli Hamburgo. Mūsų ūkis galbūt buvo
skurdus, jeigu jį matuoti materialiniais
turtais, bet mes buvome turtingi tikėjimu.
Po demobilizacijos mūsų tėvas tapo pastoriumi. Jo aistra skelbti Evangeliją
nepasilikdavo už bažnyčios durų. Visi šeši vaikai įsiminė visus jo pamokslus, kuriuos
jis skelbė savo kasdieniu gyvenimu. Mūsų
namuose rimtai žiūrėjo į Dievą. Mūsų šeima išliko gyva, kai karo metu
gelbėjomės bėgdami. Šios išsigelbėjimo istorijos dažnai buvo pasakojamos su
visomis smulkmenomis, kad įskiepytų mums tikėjimą Dievo jėga ir miele.
Pradžioje visi Bonkės vaikai priėmė mūsų palikimą Viešpatyje be
klausimų. Mes save atidavėme mūsų tėvų tikėjimui.Vis dėlto, praėjo metai ir
Herchardas, Piteris ir Jurgenas pradėjo abejoti šeimos tikėjimu. Netgi mūsų
išsigelbėjimo istorijos buvo gaubiamos abejonių. Jie surado kitus natūralius
paaiškinimus mūsų išsilaisvinimui karo pabaigoje. „Tai nebuvo Dievo ranka, -
kalbėjo jie, tai buvo atsitikimas, sėkmė, sutapimas, likimas – viskas , tik ne
Dievas“. Netgi mūsų tėvo išgydymas nuo tuberkuliozės galėjo būti paaiškinama psichologijos
rėmuose ir psichosomatinių simptomų, - nusprendė jie.
Aš žinau, kad tai įprasta
istorija. Tai atsitinka daugelyje tikinčių šeimų. Teisėjų knygoje mes skaitome
liūdnus žodžius apie Dievo vaikų istorijas, kurios kartojasi vėl ir vėl
Senajame Testamente: „Ir paliko jie Viešpatį Dievą savo tėvų, Kuris išvedė juos
iš Egipto žemės.“ Ši rašto vieta tapo realybe mano gyvenime, kai Jurgenas ir aš
augome kartu. Mano vyresnieji broliai pamiršo Dievą. Tai sužeidė mane, bet mano
tėvus, kaip aš dabar suprantu, tai žeidė
daug kartų daugiau.
Mano jaunesnioji sesuo ir aš buvome dalimi tos pačios šeimos, bet mes
laikėmės tėvų tikėjimo, kol jis netapo visiškai realus ir mums. Kur buvo
skirtumas tarp mūsų? Aš nežinau. Galimų pateisinimų irgi daug, kaip ir šeimų.
Vokietija tuo laiku buvo pripildyta kritikos ir pasmerkimo. Viskas, kas
ateidavo iš vyresniosios kartos, buvo kritikuojama. Mūsų tėvo liudijimai apie
nuostabią Dievo meilę sutilpo į vieną krepšį su tiesa apie mirties kalėjimus ir
baisumus karo metu. „Kur buvo Dievas?“, – klausinėjo jauni žmonės. „Bonkės buvo
Jo numylėtiniais?“, „ Ką gero davė tikėjimas visiems tiems nelaimingiems, kurie
neišgelbėjo savo gyvybių kare?“.
Užduodami panašius klausimus mano broliai atstūmė Dievą ir pradėjo
garbinti intelektą, ir mokslą. Jie tvirtai nusprendė nedaryti vyresniosios
kartos klaidų. Jie matė mūsų tikėjime Viešpačiu būdą manipuliacijų ir
klaidingai manė, kad naudodami savo
protą jie gyvens geresnį gyvenimą. Jie atidavė save mokslui, kai aš pradėjau
dalyvauti mūsų tėvo bažnyčios veikloje.
Mūsų keliai išsiskyrė į priešingas
puses.
Man buvo dešimta metų. Būtent tokiame amžiuje
aš gavau pašaukimą būti misionieriumi Afrikoje. Tapęs paaugliu, aš šį pašaukimą
priėmiau su visu rimtumu. Mano broliai, įskaitant ir Jurgeną, staiga
kardinaliai pakeitė santykius su manimi. Tai vaikiška, sakė jie. Jie šaipėsi iš
manęs kaip iš kvailelio. Jie persekiojo mane kaip žemiausio tipo žmogiškų
būtybių atstovą. Šie santykiai truko iki tol, kol aš nesuaugau.
Mano broliai įstojo į gerus universitetus. Jie uoliai stengėsi pasiekti
aukštumų akademiniame pasaulyje pasirinktose specialybėse. Jurgenas tapo labai
gerbiamu inžinieriumi – chemiku. Broliai juokėsi iš mano kuklaus Biblijos
mokyklos pasirinkimo. Visi jie, ir netgi Felisitė, kuri liko ištikima Dievui,
gavo medicinos daktaro laipsnius, kai aš pradėjau savo kuklius bandymus
užsiimti misionieriavimu kartu su Ani Lesote, Afrikoje.
Tais metais, kada gimė mūsų tarnavimas, retkarčiais atvažiuodavau į
namus Vokietijoje. Mama ir tėtis, žinoma, labai manimi didžiavosi. Jie stebėjo
mūsų organizacijos „ Kristus visoms tautoms“ pradžią ir netgi aplankė mūsų
evangelistines afrikiečių kampanijas. Bet daugelį metų mano broliai tęsė
šaipymąsi iš mano triūso.
Man širdis skaudėjo, kada aš mačiau milijonus žmonių, priimančius Kristų
visame pasaulyje, o namuose rasdavau, kad mano artimi broliai dar vis užkietinę
širdis Jėzaus Evangelijai.
Jurgeno namai buvo vieta, kurią mažiausiai iš visų man norėjosi lankyti.
Jis vedė moterį, kuri dirbo sekretore. Ji laikė save labai protinga.
Krikščioniškas tikėjimas buvo objektu pasityčiojimui ir puolimui. Ji liko
priešiškai nusiteikusi prieš Evangeliją. Kai aš atvažiuodavau, ji tapdavo
agresyvi, pastoviai provokuodama mane atsakyti į klausimus apie neįtikinamą
krikščionišką tikėjimą. Ji puldavo mane taip energingai, kad net Jurgenas
būdavo suglumęs. Aš žinojau, kad jis mane mylėjo kaip brolį, nors ir žiūrėjo į
mano tarnavimą ir gyvenimą iš aukšto. Jis galėjo man paprieštarauti, bet ir
nenorėjo, kad konfliktas pereitų į grubumą.
Kai aš aplankydavau Jurgeną ar ką nors iš mano brolių, naudojau metodą „romus
atsakymas užgesina pyktį“. Aš nekalbėjau temomis, kurios, kaip aš žinojau,
erzina juos. Vietoje to aš kalbėjau daugiau
apie apibendrinančius dalykus ir skyriau daugiau laiko ir pastangų
klausymui. Dėl to, kad mes turėjome bendrą pripildytą Evangelijos vaikystę, aš
tikėjau, kad pasieksiu juos meduoliu, ne botagu. Šis priėjimas atnešė kai kuriuos
vaisius.
Mano broliai su savo šeimomis, įskaitant Jurgeną ir jo žmoną, susirinkome
drauge šeimos susijungimui 80-ųjų metų viduryje. Mes kiekvieną dieną sėdėjome
už vieno ilgo stalo pietų metu ir nuoširdžiai kalbėjomės.
Aš manau, tai mano brolis Martinas pradėjo tą patį pokalbį. Jis – mano
vyresnis brolis ir chemijos mokslų daktaras. Jis pasakė, kad Bonkės vardas minimas
visuose Vokietijos laikraščiuose mano dėka. Jis pasakė, kad reporteriai skraidė
į mano evangelizacinius tarnavimus įvairiose pasaulio šalyse, pranešdami
Vokietijoje apie tai, kas ten vyko. Jų reportažai buvo pilni fantastinių
pasakojimų apie stebuklingus išgydymus. Tai, kalbėjo jis, jam sudarė kai kurias
problemas. Bonkės vardas retai sutinkamas Vokietijoje, ir žmonės dabar skambino
jam, galvodami, kad jis - tai aš.
-
Kaip tu žinai, - pasakė jis, - mano vardas yra
Frankfurto telefonų knygoje. Neseniai suskambo mano telefonas.
„Daktare Bonke?“, – ištarė moteriškas balsas.
Aš pasakiau: „Taip, aš daktaras Bonkė“.
Ji tarė: „Daktare Bonke, man vėžys. Išgydykite mane! Prašau, išgydykite
mane!“
Aš pasakiau: „Pone, aš negaliu nieko išgydyti, aš ne medicinos daktaras.
Aš – chemikas. Aš galiu pagaminti vaistus, bet negaliu nieko išgydyti.“
Ji pasakė: „Jūsų vardas Bonkė? B – o – n – k – ė?“
Aš tariau: “Taip, Bonkė.“
Ji pasakė: “Jūs - Bonkė, išgydykite mane! Prašau!“
Aš pasakiau: “Pone, jums reikalingas mano brolis Reinchardas . Bet
leiskite jums kai ką pasakyti: jis taip pat nieko neišgydo. Išgydo Jėzus“.
Aš negalėjau susilaikyti iš juoko.
-
O, Martinai, - atsakiau aš, - tu dabar skelbi
Evangeliją?
Tai buvo geras momentas. Istorija, kurią papasakojo mano brolis, aiškiai
susilpnino buvusią įtampą. Buvo malonu sužinoti, kad jis rado būdą pripažinti
mane.
Bet Martinas nebaigė. Po to jis pasakė, kad jis dar turi kai ką
pasakyti. Jis pasakė, kad jis ir mano likusieji broliai įvertino gyvenimus visų
Bonkių vaikų ir paskelbė mane „geriausiu arkliuku arklidėje“. Jis greitai
pridėjo, kad šis pagerbimas priklausė tik nuo mano įtakos pasauliui, o ne nuo
to, kad ar tai buvo gera įtaka ar bloga.Vis dėlto, tai buvo didelis žingsnis į
priekį. Daugelį metų jie juokėsi iš dalykų, kurie mane padarė, kalbant jų pačių
žodžiais, “geriausiu arkliuku arklidėje“.
Tai davė man viltį, kad vieną kartą jie padarys sekantį žingsnį ir
pripažins, kad mano gyvenimas turi įtakos Jėzaus Kristaus dėka, o ne dėl kitos
kažkokios priežasties, ir kad jie dar kartą priims Jo viešpatavimą į savo
gyvenimus. Aš mačiau, kad priešiškumas pasikeitė tikru artumo jausmu, nors mes
ir neišskyrėme vieno gyvo tikėjimo.
Ir taip, kai aš pasitraukiau nuo Jurgeno sapno, perdaviau šį reikalą
Viešpačiui: „Viešpatie, matai progresą, kurį mes padarėme paskatinimo pagalba,
o ne pamokslų?“ Kodėl Tu dabar sakai man: „ Jeigu tu neperspėsi bedievio, aš
išieškosiu jo kraują per tavo ranką?“ Ką tu turi omenyje? Aš turiu kreiptis su
pamokslu, kurį jis girdėjo tūkstantį kartų? Ar sužinos jis ką nors naują, jeigu
aš jam pasakysiu, kad jis nusidėjėlis ir eina į pragarą? Aš nesuprantu.“
Viešpats man atsakė: „Parašyk jam laišką ir papasakok, ką matei sapne.“
Tai suskambo labai aiškiai. „Aš padarysiu tai, Viešpatie“, - pasakiau aš.
Aš pasisukau ant kito šono ir toliau nugrimzdau į sapną.
Ėjo
1955 metai. Tuo metu aš pradėjau planuoti tarnavimo „ Kristus visoms
tautoms“ persikėlimą iš Johanesburgo į
Franfurktą. Tai buvo didelis žingsnis. Mes galėjome prarasti daugumą maldininkų
ir materialius partnerius, kuriuos mes įgijome per dešimtmečius
tarnavimo ten. Dievas praplėtė Kristaus upę visoms tautoms per tuos žmones, dėlto
mes galėjome būti mobilūs. Bet, atrodė, šis manevras galėjo susiaurinti mūsų
kanalą iš naujo kaip tik tada, kai mes turėjome padaryti žingsnį į priekį ir pradėti
daryti daugiau darbų dėl Dievo. Aš tikėjau, kad Jį išgirdau teisingai. Tam buvo
daug patvirtinimų.
Pavyzdžiui, aparteido politika tapo kliūtimi mūsų darbui. Kai kurios
šalys dirbo prieš mus dėl to. Mes buvome priskirti pagal vieną rasistinį kurpalį
paprasčiausiai dėl mūsų adreso. Viešpats man parodė, kad vokiečių pasas leis
mano komandai laisvai judėti per šalis, kurios tuo metu diplomatiškai buvo
nusiteikę prieš mus. Dievo vedimas, kaip visada, buvo daugiau nei strateginis.
Aš stebiuosi, žvelgdamas atgal.
Ir kada aš pakilau iš lovos, kad pradėčiau naują dieną, toliau stropiai
planavau didelį pervažiavimą į Vokietiją. Viduryje savo darbo aš išgirdau aiškų
Dvasios balsą mano širdyje. „Tu neparašei laiško. Aš išieškosiu jo kraujo iš
tavo rankos“.
Aš sustojau ir parašiau laišką, kuriame pasakojau Jurgenui, ką mačiau
sapne. Atsakymas vis neatėjo. Gyvenimas tęsėsi ir aš pamiršau apie tai.
Mes pervažiavome į Vokietiją. Ani ir aš įrengėme savo naują butą, kad
priimtume savo vaikus, atvykusius namo iš universiteto. Jie atvažiavo ir
paruošėme jiems vakarienę. Kai mes sėdome vakarieniauti, man perdavė Jurgeno
laišką, adresuotą man. Aš jį atverčiau ir perskaičiau:
„Brangus Reinchardai!
Mano žmona mane paliko. Mano geriausias draugas mirė nuo vėžio. Aš buvau
taip apimtas nevilties, jog galvojau, kad man nebeverta daugiau gyventi. Aš
norėjau baigti gyvenimą savižudybe. Bet naktį man prisisapnavo sapnas. Aš ėjau
tiltu. Jis neturėjo turėklų ir greitai aš šaukdamas kritau žemyn. Aš pabudau visas
prakaite iš siaubo. Šokau iš lovos ir pasakiau: „Visagalis Dieve, Tu žinai, kad
aš net netikiu tavimi, bet aš turiu brolį, kuris tarnauja Tau. Jeigu tu
prakalbai man per šį sapną, tai prakalbėk man ir per Reinchardą.“ Praėjus
kuriam laikui atėjo tavo laiškas. Tavo sapnas buvo mano sapnas. Aš atidaviau
savo gyvenimą Jėzui. Jis man atleido mano nuodėmes.“
Nors aš buvau su savo vaikais, aš neišsilaikiau ir pravirkau kaip
vaikas. Aš negalėjau susilaikyti ir niekas negalėjo kurį laiką po to valgyti. Tokie
dalykai parbloškia mano širdį ir palieka mane tylintį prieš Karalių Karalių ir
viešpataujančių Viešpatį.
Ryšiai, kurie riša šeimą, neabejotinai Dvasioje reiškia daugiau, negu
mes galime žinoti kūnu. Dievas mus gali surinkti drauge, nors ir mes būtume 8000
km atstumu vienas nuo kito ir duoti mums tuos pačius sapnus. Tai daug daugiau,
nei paprasčiausiai sutapimas. Dievas man kalbėjo tyliu romiu balsu. Kas, jeigu
aš bučiau nepaisęs Jo nurodymo parašyti apie mano sapną broliui? Ši istorija –
dar viena iliustracija Jo nesibaigiančių kelių atrasti ir išgelbėti
pasiklydusius. O, kaip Jis myli mus ir mane.
Šiandien mano brolis Jurgenas išgelbėtas, nors ir labai palaužtas. Jis
neteko sveikatos, jo protiniai gebėjimai beveik sunaikinti. Jis guli senelių
invalidų namuose, kur juo rūpinasi dieną ir naktį. Bet greitai, tikriausiai,
iki to, kai jūs perskaitysite šią istoriją, jis susitiks veidas į veidą su
Dievu, kurį mes abu trokštame pamatyti.
Aš toks laimingas.
Ši istorija suteikia svarbią pamoką. Jeigu
Jūs dar nepaklusote Dievui , tylus
Šventosios Dvasios balsas
kalba jūsų širdyje, kad
dar ne vėlu. Jūs galite pradėti šiandien,
po
to rytoj ir poryt. Jo malonė
atsinaujina kiekvieną rytą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą