Reinchardas Bonkė „Išlaisvinantis iš priklausomybės“

Penktoji Reinchardo Bonkės knygos „Aukščiau už viską“ dalis (Iš rusų kalbos knygą verčia sesuo Regina AKB)

   1970 metais aš buvau jaunas, išgyvenantis sunkumus misionierius Lesote, Afrikoje. Būdavo, tik penki žmonės ateidavo, kad paklausytų mano pamokslo. Kad nevargti tuščioje patalpoje, aš eidavau ten, kur buvo žmonių. Sostinėje Maseru, kur aš gyvenau, pamokslaudavau keturis kartus per dieną turgavietėse, autobusų stotelėse, mokyklose. Ši istorija įvyko tada, kai mano tarnavimas tik prasidėjo.

   Dolfinas Monesė buvo protingas jaunas studentas Maseru. Jis turėjo plačią laimingą šypseną ir spindinčias rudas akis. Bet kada jis ginčijosi, jo antakiai susijungdavo, žandikauliai susitraukdavo. Iš jo išvaizdos buvo aišku, kad jis labai rimtai skyrė dėmesį savo argumentams.

   Dolfinas studijavo Jehovos liudytojų mokymą. Jam patiko, kaip Jehovos liudytojai puolė krikščionių bažnyčią. bažnyčia Lesoto Karalystėje, kuri tapo silpna ir neefektyvi. Vietoje to, kad sekti mirusia krikščionių religija, Dolfinas ją atakavo. Tai buvo jo kelias. Maseroje jis tapo Jehovos liudytojų šalininku.

   Jis kiekvieną dieną eidavo į mokyklą su grupe draugų. Jie svarstydavo sudėtingas gyvenimo problemas ir jis darydavo įspūdį savo žiniomis. Kartą, kai jie ėjo, pamatė aklą žmogų, kuris grojo akordeonu dėl pinigų. Dolfinas norėjo pažiūrėti iš arčiau, ypač todėl, kad aklasis buvo baltaodis. Bet kai jis prisiartino pamatė, kad žmogus buvo ne aklas ir ne skurdžius. Jis dainavo linksmas dainas, šlovindamas Jėzų vietiniu sesoto dialektu. „Šis žmogus – naivuolis“, - pagalvojo jis.

   Staiga šis žmogus padėjo savo akordeoną, pasiėmė Bibliją ir pradėjo pamokslauti. Kažkas iš minios pradėjo versti. Tai buvo triukas. Žmogus panaudojo muziką, kad pritrauktų žmones, iššaukiant juose užuojautą. „Šis naivuolis nors ne kvailas“, - pagalvojo Dolfinas. Jis žinojo, kad Maseru mieste nepaprasta surinkti minią, kuri klausytų pamokslo.

 Dolfinas perskaitė daug knygų apie Bibliją. Jis žinojo, kad krikščionybė pripažino Jėzų lygiu Dievui – dalimi to, ką jie vadino Trejybe. Todėl, kad jis lengvai galėjo paneigti, kaip buvo įtikintas, visas šias kvailas doktrinas, jis nusprendė pasiklausyti pamokslininko kalbos, o po to pasiginčyti, kad jį pataisytų. Tai bus nuotykis ir dar vienas būdas padaryti draugams įspūdį.

   Kaip jūs galėjote suprasti, tai aš buvau aklas skurdžius ant gatvės kampo tą dieną, pamokslaujantis iš visos širdies. Mano darbas Maseroje tik retkarčiais buvo vaisingas. Pavyzdžiui, pabaigoje mano pačio pirmojo pamokslo autobusų stotelėje Maseroje aukštas užsisvajojęs jaunas žmogus žengė  į priekį. Aš niekada jo nepamiršiu. Ant jo buvo spalvotas apdangalas, apsisukęs aplink jo pečius. Tai buvo paplitusi mada tarp basuto genties žmonių. Jis su manimi  prakalbo per vertėją.

-         Aš noriu to Jėzaus, apie kurį tu ką tik tai pamokslavai. Aš noriu Jo.

   Ar galėjau aš laukti geresnio atsakymo į mano pamokslą? „Aš noriu to Jėzaus, apie kurį tu man pamokslavai?“. Galvojau, galbūt taip bus kiekvieną dieną Maseroje! Aš visiškai nežinojau, kad tai buvo sėkmė, kuri lydėjo naujokus. Po tos dienos aš daug pamokslavau ir nemačiau jokio atgarsio.

   Mes atsisėdome į priekinę mano mikroautobuso „Wolkswagen“sėdynę. Su vertėjo pagalba, sėdinčio ant užpakalinės sėdynės, mes peržiūrėjome visas Biblijos ištraukas, kalbančias apie išgelbėjimą.  Po to aš su juo pasimeldžiau, kad jis priimtų Jėzų kaip savo Gelbėtoją. Nuo to laiko Maiklas Kolisangas visada buvo su manimi. Dabar jis vyskupas Lesote, mokantis nuostabius parapijiečius.

   Bet panašus atsakas š pamokslą buvo retas. Dolfinas Monesė buvo paprastas klausytojas. Kada aš tik baigiau tą dieną savo pamokslą, jis išėjo į priekį, bet ne tam, kad priimtų Jėzų, o kad pasiginčytų su manimi. Todėl, kad jis kalbėjo angliškai, galėjo ginčytis be vertėjo.

   Mano vertėjas buvo patenkintas, gavęs pertrauką. Jis kalbėjo, kad niekada per savo gyvenimą nedirbo taip sunkiai, kaip su pamokslininku. Aš jį išvarginau keturiais pamokslais per dieną ir jis norėjo didesnio uždarbio.

   Dolfinas greitai pasinėrė į Jehovos liudytojų įrodymus. Aš paprasčiausiai šypsojausi ir klausiausi. Aš žinojau, kad negalėjau pakeisti jauno žmogaus minčių, susitikdamas su juo proto kovos lauke. Aš  paprašiau  jo kartu su manimi atsisėsti ant kelkraščio. Jis atsisėdo, bet nebaigė ginčo.

   Aš žinojau, kad giliai viduje Dolfinas buvo išvargintas reikalavimais savų argumentų. Bet aš nežinojau ar jis pakankamai pavargo, kad išmestų juos iš galvos. Atrodė, jog jis taip mėgo ginčytis. Jis vis tęsė ir tęsė puolimus į krikščionybę, kol minia , kuri susirinko tą dieną, neišsiskirstė. Netgi  jo draugai išėjo. Likome tik mes, dviese, sėdintys ant gatvės šaligatvio ir tik vienas iš mūsų kalbėjo.

- Galiu aš kai ką pasakyti? – paklausiau aš.

Jis turėjo užbaigti savo mintį, kad galėtų sustoti. Pagaliau jis nutraukė.

- Taip. Ką?

- Aš noriu pasakyti, kad Dievas myli tave. Tu, aš ir kiekvienas žmogus mūsų pasaulyje gimęs nuodėmėje. Mes visi buvo siunčiami į amžiną pragarą, bet Jis pamilo mus užtektinai, kad ...

- Ne, nėra jokio pragaro, - pertraukė jis. – Bausmė pragare – tai popiežių išgalvojimas. Jie tai padarė, kad priverstų žmones bijoti, kad kontroliuotų juos. Aš nepasiduodu tokioms suktybėms.

   - Tau teks ginčytis su Biblija, Dolfinai. Amžinos pragaro kančios akivaizdžios Biblijoje. Popiežiai neprasimanė to. Bet tai ne Geroji Naujiena. Geroji Naujiena tame, jog Dievas taip pamilo pasaulį, netgi jo nuodėmėje, kad atidavė savo vienintelį Sūnų kaip auką už mus. Išgelbėjimas – tai nemokama dovana, sumokėta kažkuo kitu. Mes negalim jos gauti už tai, kad esame protingi arba už tai, kad išmoksime viską teisingai arba teisingai elgsimės. Kada mes priimame didžiąją Dievo dovaną, Jis pripildo mus meile ir ramybe, ir pažada amžinąjį gyvenimą su Juo Danguje. Ar tu priėmei Jėzų kaip savo Gelbėtoją?

   Dolfinas nuėjo, pažadėjęs, grįžti, kad pabaigtų  taisyti mano blėstančią teologiją. Aš pakviečiau jį sugrįžti, bet turiu prisipažinti, kad širdyje abejojau. Aš žinojau, kad jis pasinaudos pranašumu, kurį jam davė mano atvertos durys.

    Ir jis pasinaudojo. Jis grįždavo kiekvieną dieną. Mokyklinių pertraukų metu jis galėjo ateiti klausytis manęs autobusų stotelėje. Po to, pakeliui į namus, jis ateidavo į turgų dar dėl vieno pamokslo. Jis tęsė ginčą. Tai truko diena iš dienos.

   Man pavykdavo laiku paneigti daugelį jo išvadų žodžiais iš Rašto. Bet vis dėl to, to buvo nepakankama, kad jis atsiverstų. Jis pas mane vis ateidavo ir ateidavo ir galbūt dėl kitų priežasčių, kurių jis man neprisipažino. Jis buvo kietas riešutas.

   Kartą, kai aš pamokslavau, pajutau stiprų patepimą ir Šventosios Dvasios buvimą. Po mano pamokslo Dolfinas išėjo į priekį.

-         Aš pasiruošęs priimti Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją, - pasakė jis.

   Aš buvau nustebęs, beveik nepatikėjau. Tai buvo nepaprastas momentas. Netikėtai šiam jaunam žmogui, atėjusiam pasiginčyti, baigėsi argumentai.

   Ir tą momentą Šventoji Dvasia pašnibždėjo man, sakydama, ką daryti. Aš jaučiau mano vidiniame pokalbyje su Viešpačiu, kad Dolfinas turi ne tik priimti sprendimą Jėzaus naudai, bet ir galutinai nutraukti savo ryšius su Jehovos liudytojais. Ryšys su jais buvo priklausomybės šaltinis, viskas, kas dar pasiliko jame.

- Sėskis į mašiną, -  pasakiau aš.

   Jis atsisėdo. Kai mes jau buvome salone, aš tariau jam:

- Mes nuvažiuosime į tavo namus ir sudeginsime visas tavo Jehovos liudytojų knygas. Tu pasiruošęs tai padaryti?

   Dolfino viduje prasidėjo vidinė kova. Tiek daug jo žinių buvo susieta su šiomis knygomis. Jos davė jam pretekstą išdidumui ir vietą šiame pasaulyje. Jos leido jam jaustis geresniu nei kiti. Aš galvoju, kad jeigu aš tada nebūčiau jo pastatęs prieš šį pasirinkimą, jam būtų reikėję išgyventi ilgą periodą kovos, prieš tai, kol jis galutinai galėtų  išsivaduoti. Sektų ištisi nevaisingumo metai.

-         Rinkis Jėzų arba Jehovos liudytojus, - pasakiau aš. – Tai pasirinkimas, kurį tu turi padaryti. Yra tik vienas kelias.

   Galu gale, jis linktelėjo.

-         Taip, jūs teisus. Važiuokime knygų.

   Tai buvo man ženklas, kad Jėzaus Dvasia įėjo į jo širdį. Jis atvėrė save Jo valančiai jėgai.

Degindamas knygas, jis degino savo praeities tiltus– tiltus, ant kurių velnias norėjo prilaikyti pastovų judėjimą, ten ir atgal, ten ir atgal, tarp Jėzaus ir Jehovos liudytojų per nesuskaičiuojamas dienas ateityje.

   Mes nuvažiavome prie jo namų. Jis įėjo į vidų, išnešė glėbį knygų ir padėjo jas į mano automobilį.

- Tai viskas?

- Pas mane yra dar viena spinta knygų mano močiutės namuose kaime.

- Mes ten nuvažiuosime ir jas paimsime. Sėskis, aš vairuosiu.

- Bet tos knygos ne mano. Aš jas pasiskolinau.

- Aš sumokėsiu už knygas, kurias tu pasiskolinai. Bet jas mes sudeginsime visas šiandien, kieno jos bebūtų.

   Dolfinas sutiko. Jis surinko visas knygas, kurios buvo kaime ir padėjo jas į mašiną. Aš nupirkau kanistrą benzino. Mes važiavome į jo brolio namus, kur jis rado statinę, kurioje jas galima buvo sudeginti. Jis padėjo ten knygas ir mes  jas padegėme.

   Aš perdaviau jam degtukus. Kai jis juos uždegė ir įmetė į statinę, ugnies sprogimas šoktelėjo į orą. Pajaučiau didelį palengvėjimo jausmą. Kai degė knygos, aš pamačiau, kaip atsiranda naujas Dolfinas Monese. Našta sunkaus religinio jungo pasikeitė į lengvą ir nesunkią gyvenimo naštą Jėzuje Kristuje. Džiaugsmas, ramybė, gerumas, romumas – viskas, kas sudarė Dvasios vaisius, kurie pradėjo jame reikštis.

  Kitais metais Dolfinas išaugo tikėjime. Daug kartų jo prašiau būti mano vertėju ir per tai jis daug išmoko apie pamokslą ir tarnavimą. Jis įstojo į Biblijos mokyklą. Šiandien jis nuostabios bažnyčios pastorius Lesote. Jo intelektas ir asmeninės savybės paklūsta Viešpačiui, o nugalinti šypsena ir mielas veidas atneša džiaugsmą ir nusiraminimą daugeliui tūkstančių žmonių.

Kaip liudijantys evangelistai, mes neprivalome būti supratingi, bet mes

turime būti švarūs. Mūsų raštas –

paprastoji Evangelija, tai ne aukščiausias supratimas.

Mes nepadedame teisingai suprasti Dievą, -

mes padedame turėti teisingus santykius su Juo.

Tik viena Šventoji Dvasia atveria širdį ir protą.