šeštadienis, gruodžio 31, 2011

Žmonės laimingiausi protestantiškose šalyse

2011 m.  “Legatum institutas” leidinyje “Pasaulinis gerovės tyrimas”  išrūšiavo 110 šalių pagal bendrą jų gerovės lygį. Faktas, kaip blynas - pirmas 10 vietų užėmė protestantiškos arba protestantų daugumos šalys. 
1. Norvegija
2.Danija.
3. Australija
4.Naujoji Zelandija
5. Švedija
6. Kanada
7.Suomija
8. Olandija
9.Šveicarija
10 JAV


Dvidešimt metų pragare (teka vanduo)

(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas. Skaitantys rusiškai, jį gali rasti Outpouring.ru tinklalapyje)


Vieną kartą mane vėl iškvietė ir vėl ėmė vesti tais baisiais tuneliais – nežinojau, koks skausmas ir kokie kankinimai manęs laukia. Motinėlė nuvedė  į kambarį su tiesia kėde aukšta atkalte. Pastūmusi mane į kėdę, nuėmė galvos dangalą ir mano galvą įkišo tarp kelių. Mano rankas ir galvą ji greit pritvirtino prie medžio, taip, kad aš negalėjau pajudėti. Padariusi tai, ji pritvirtino kraną virš mano plikos galvos ir padarė, kad iš krano lašas po lašo kapsėtų vanduo. Aš susigūžiau iš baimės, kadangi mačiau tas, kurios buvo pasmerktos šiam žiauriam 10 valandų išbandymui. Po trumpo laiko, kai į tą pačią vietą krinta vandens lašai, galima sulaužyti ir patį stipriausią žmogų. Aš, kaip ir kitos, visaip stengiausi išvengti lašų taip, kad iš burnos net pasipylė putos. Šauksmas ir ašaros niekada nesibaigia šitose baisiose duobėse, esančiose giliai po žeme, kur niekas ir niekada nematė nei gramo humanizmo ar atjautos. Maldavimas pasigailėti pagimdydavo tik dar baisesnes epitemijas.
Daugelis vienuolių tapo visiškai išprotėjusiomis, kai pereidavo kelis kartus šitą vandens epitemiją.Nesijaudinkite, vienuolynas apie tai pasirūpina.Išorinis pasaulis niekada nesužinos tiesos. Toms, kurios nervingos ar sušlubuoja psichika, yra atskiros požeminės patalpos.  Vienuolyne bus ataskaitos ir įrašai, kaip kuo sirgo ir dėl ko mirė vienuolė, bet visa tai - melas.
Jūs turite suprasti, kad visa ta katalikybės religinė struktūra grindžiama melu ir apgaule, todėl nenuostabu, kad bet kokiomis priemonėmis, net ir žmogaus gyvybės kaina,  turi būti išsaugotas veidmainiškas teisingumo apdangalas Romos katalikų sistemoje.
Jie imsis visko, kad apsaugotų tai. Šmeižtas, melas, pakeitimai, dokumentų klastojimas ir sunaikinimas, traumavimas ar net žmogžudystė – yra standartinės ir priimtinos procedūros. Vidutinis žmogus, turintis sąžinę ir moralinį kodeksą, bergždžiai gali stengtis iš visų jėgų suprasti siaubingumą ir nežmoniškumą demoniško intelekto, kuris valdo ir veda šitą religinį monstrą.
(Bus daugiau)

Belgijos katalikų bažnyčią sukrėtė naujas pedofilijos skandalas

Nespėjusią atsigauti po ankstesnių dvasininkų demaskavimų,  Belgijos katalikų bažnyčią sukrėtė naujas pedofilijos skandalas  - buvės katalikų vienuolyno vadovas Marselis Dinan Kolinon dėl įtarimų pedofilija suimtas, pranešė  "Le Soir“.
Belgijos katalikų bažnyčia, pagal sociologų apklausas, žmonės tepasitiki panašiai kaip Seimu Lietuvoje - vos 8 procentai respondentų.
2010 m. rugsėjo mėn. vyskupijos institucija po skundų, kad kunigas vykdė lytinę prievartą  prieš vaikus, uždraudė jam kontaktuoti su nepilnamečiais, Kolinon buvo išsiųstas į pensiją. Šiuo metu yra 12 žmonių kurie tvirtina, kad kai jiems buvo 13-16 metų amžiaus, jie buvo seksualiai išnaudojami šio kunigo. Pasak tyrėjų, seksualinės prievartos atvejų buvo daug daugiau šito "sutanoto pedofilo", tačiau šie žmonės nenori liudyti prieš jį iš gėdos ir baimės, kad jų pavardės bus žinomos žiniasklaidai. Prokurorai taip pat turi įrodymų, kad įtariamasis privertė tylėti savo seksualinių instinktų aukas. Teisėsaugos institucijos priminė, kad atskleista asmens tapatybė, yra kriminalinis nusikaltimas. Savo ruožtu teisėjas paragino visus piliečius, nukentėjusius nuo Kolinon pranešti apie tai policijai.  
Belgijoje, komisija, tirianti "sutanotų seksualinių plėšrūnų" veiklą gavo 776 skundus, iš kurių 204 buvo išsiųsti federaliniams prokurorams, dar 69 - vietos baudžiamojo persekiojimo institucijoms. Septyniasdešimt šeši procentai pateiktų skundų yra vyrų, kurių vidutinis amžius dabar 49 metai,ir  kurie buvo seksualiai išnaudojami kunigų kai buvo vaikai. Seniausiai iš aukų yra virš 82 metų, jauniausiai - 23 metų. Iki šiol išliko gyvi tik 28% kunigų, įtariamų pedofilija. Kaip nurodyta anksčiau, Belgijos teisingumo ministras Stephen de Klerk teigė, kad senaties terminas persekioti įtariamuosius daugumai yra pasibaigęs. Nors katalikybė yra dominuojanti religija Belgijoje, bet sparčiai praranda pasekėjus, katalikų religinės apeigos praranda populiarumą tarp gyventojų, remiantis duomenimis, išleista pagal socialinių ir politinių studijų centras trapumą. Sakykim, Briuselyje bažnyčiose tuokiasi tik 7,2 proc. visų jaunavedžių.

penktadienis, gruodžio 30, 2011

Dvidešimt metų pragare (smegenų plovimas)

(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas)


Epitemija prieš miegą

Paprastai prieš miegą aš persirengdavau į marlinius naktinius marškinius. Prieš miegą, kol leisdavo atsigulti,  turėjome atlikti dar vieną maldą - epitemiją,  klaupdavome ant lentos, ant kurios buvo šimtai vertikalių aštrių laidų, kurie buvo skirti pradurti kelius, viršutinė dalis, kur mes turėdavome padėti rankas, taip pat buvo pilna aštrių laidų. Lovas vienuolyne atstojo plytos arba medinis gultas – nei matraso, nei anklodės ar pagalvės...
Kas vakarą aš privalėjau klauptis ir lieti kraują už žūstančią žmoniją,  liejau ir kentėjau besimelsdama, tik po to guldavau ant plytų. Be septynių minučių 12 val. skambėjo varpas - mes susirinkdavome koplyčioje ir melsdavomės dar valandą už žmoniją, po to grįždavome miegoti iki 4:30, tada skambėdavo varpas ir mes per lygiai 5 minutes turėjo atbėgti basos. Pavėlavusias žiauriai bausdavo. 

Pakabinimas ant pirštų

Vieną dieną Motinėlė paėmė mane kitai epitemijai, skirtai pasišventimui. Кai įėjome į kamerą, vėl degė 7 žvakės. Kai ji mane privedė prie žvakių, aš pamačiau keletą kabaluojančių virvių, kurių galuose buvo kažkokie užspaudimo įrankiai. Ji privertė atsistoti mane prie sienos ir pakelti rankoas į viršų. Ji greitai ir tvirtai spragtelėjo užraktais, į kuriuos pateko mano didieji pirštai, po to nuėjo prie mechanizmo ir sukdama rankeną lėtai ėmė kelti mane į viršų, kol vos liečiau kojomis žemę, tada įtvirtino rankeną ir be žodžių išėjo ir užtrenkė duris. Mano kūno svoris, kurį laikė didieji kojų ir rankų pirštai, ėmė kankinamai spausti. Iš karto ėmiau inkšti ir stenėti nuo kančios. Neturėjau supratimo, kiek ten būsiu. Kabėdama galvojau, ar nenumirsiu anksčiau negu manęs ateis. Iki baltumo įkaitintų skausmo bangų gniaužtai, kurie ardo kūną ir protą, duoda suprasti, kad mirtis būtų laiminga išeitis.
Kai valandos išsitempia į dienas ir naktis, nėra jokios galimybės suprasti, kiek laiko kabi. Neegzistuoja nei saulės, nei garsų, išskyrus jūsų pačių raudas. Tai buvo tas pats, kaip palaidotam gyvam be maisto ir vandens. Kankinimas ir aptemusi sąmonė priverčia pamesti realybę, niekas nebeatrodo realu, išskyrus kankinimus ir skausmą.

Suprato, kad statylos negirdi...

Tai buvo dar viena žiauri jų (katalikų vienuolyno) technika, skirta „išplauti smegenis“. Nieko negalėjau padaryti, tik šaukti, stovėti ir verkti. Niekas negirdės ir net nepasirūpins. Prašliaužė trys, keturios ir net devynios valandos, ir kiekvienas kaulas, raumuo ir nervas mano kūne rėkė apie pagalbą. Beprotiškas skausmas buvo tiesiog nenusakomas, taip pat išalkau ir ištroškau. Kai mano galūnės ėmė stipriai tinti, pagalvojau, kad mirštu.
Aš meldžiausi karštai visoms statuloms patalpoje. Galų gale aš supratau, kad Mergelė Marija negirdi nei mano žodžių, nei šauksmo. Aš isteriškai šaukiausi savo globėjo šventojo Judo, Šventojo Bartalamėjaus ir visų kitų stabų ir šventųjų, kuriuos tik prisiminiau. Mane apsupo nežemiška tyla, pertraukiama tik mano riksmų.

Kankinimuose pertraukų nebūna

Kabėjau, apimta skausmo, aptekusi savo išmatomis ir šlapimu, kadangi kankinimų sistemoje nebuvo pertraukų tualetui. Kai pajutau, kad tuoj tuoj išeisiu iš proto, įėjo Motinėlė. Prieš mane sienoje buvo lentynėlė, kurią ji pakėlė iki mano veido lygmens, ten ji pastatė puodą su vandeniu ir vieną bulvę.
Troškau ir alkau, kaip man tai pasiekti? Su didžiuliu skausmu puoliau artyn, palenkdama tai vieną, tai kitą  ranką. Кai man pavyko pasiekti vandenį, pajutau, kaip su didžiuliu skausmu plyšo plaučiai... Faktiškai po šios epitemijos, kaip sužinojau vėliau, daugelis vienuolių susirgdavo tuberkulioze. Tik per tokį skausmą aš pasiekiau vandenį, kurio didžiąją dalį išlaisčiau...
Po devynių dienų atėjo motinėlė ir išlaisvino pirmą mano didįjį pirštą, ir aš nualpau – mano galūnės buvo sutinusios trigubai, nė viena kūno dalis nebuvo laisva nuo skausmo.
Negalėjau pajudėti – dvi vienuolės nugabeno mane į ligoninę ir paguldė ant medinio gulto. Jos nupjovė nuo manęs visus rūbus, kadangi jie buvo permirkę šlapimu ir nešvarumais. Tai buvo dar viena dalis skrupulingai parengtos ir nežmoniškos programos dalis, skirtos sukurti bergžius ir nenaudingus robotus. Po šios epitemijos aš du su puse mėnesio negalėjau vaikščioti ir tikrai būčiau buvusi laiminga, jeigu būčiau numirusi.

Pranciškonai iškilmingai pasitiko skulptūrą

Pranciškonai iškilmingai pasitiko statulą, prie kurios melsis... Klaipėdoje ketvirtadienį prie Dvasinės paramos centro koplyčios broliai pranciškonai, Dvasinės paramos centro savanoriai, statybininkai rinkosi pasitikti Nukryžiuotojo skulptūros. Ją pasitiko ir jos autorius vilnietis skulptorius Vytautas Navickas. "Tokio Nukryžiuotojo nerasi daugiau niekur - nei Lietuvoje, nei likusioje Europoje ir netgi Amerikoje", - sakė pranciškonas brolis Benediktas. Skulptūra nulieta iš žmonių, tarp jų ir Kalotės sąvartyno gyventojos Esmeraldos, suaukoto vario. Nukryžiuotasis turėtų būti montuojamas koplyčioje, o sausio 1-ąją čia jau planuojamos pirmosios mišios.
Tiesa, kaip reagavo Nukryžiuotasis, sužinojęs, kad bus montuojamas, ar pasakė atsakomąją kalbą pasitinkantiems, nepranešama...   

Sena meilė - nerūdija

Kryžių kalne prie Šiaulių vyksta dvasinė kova - norima pastatyti naują Marijos statulą. Nors Kryžių kalne nugriauta Marijos skulptūra, o vietoj jos iškilo paminklas su 10 Dievo įsakymų, tikintieji nerimsta: po vienos nakties šalia atsirado dar vienas postamentas.
 Šiaulių rajono savivaldybės taryba jau sausio mėnesį bandys apsaugoti kalną nuo plytų ir betono. Rugsėjo mėnesį panevėžietis Alvydas Veberis nugriovė Kryžių kalno lankytojų pamėgtą Marijos skulptūrą ir vietoje jos užkėlė dvi antkapį primenančias lentas su iškaltais 10 Dievo įsakymų. Prieš porą savaičių šalia naujojo paminklo pamūrytas dar galingesnis postamentas. Ant jo šiuo metu yra užkelta kelių sprindžių Marijos skulptūrėlė. Liudininkų tvirtinimu, pamatas buvo mūrytas naktimis. Šiaulių rajono savivaldybė sausio mėnesį spręs, ar nevertėtų ant Kryžių kalno leisti statyti tik medinius statinius.
Va taip, kaip laiudis sako - sena meilė -nerūdija, taigi vieną naktį matyt atgabens dar didesnę Marijos statulą, o jau tada bus prie ko pasimelsti...

Uganda - musulmonų šeichas, tapęs pastoriumi, apipiltas rūgštimi

Buvęs musulmonų šeichas Umaras Milinde, pažinęs Kristų ir tapęs pastoriumi, stipriai nukentėjo nuo išpuolio per kurį buvo apipiltas rūgštimi. Krikščionių lyderio užpuolimas įvykdytas netoli sostinės Kampalos. Kaip pasakoja Umaras Milinde, kažkas jį pašaukė gatvėje, kai jis atsisuko, jam į veidą šliūkštelėjo rūgštį, kiti užpuolikai, šaukdami "Alach akbar" apipylė nugarą, praneša Kampala New Visio.
Ugandoje 34.6 milijono gyventojų 86% -krikščionys (44% katalikai, 42% - protetantai). 12% gyventojų sudaro musulmonai.

Riesta Pasaulinei bažnyčių tarybai

Riesta Pasaulinei bažnyčių tarybai (PBT) - ši stambiausia pasaulio ekumeninė organizacija patiria patį sunkiausią finansinį išbandymą  per visą savo 63 metų istoriją.
Nepaisant, kad buvo sumažintas darbuotojų skaičius ir imtas kitaip taupyti, organizacijai teks parduoti žemės sklypą Ženevoje, kad liktų "ant bangos". Pirmiausia kaltas aukštas Šveicarijos frankų keitimo kursas, kas mažina paramą iš užsienio, kitas dalykas - daugelis bažnyčių nesumoka nario mokesčio, todėl "pensijų fondas" tuščias, trūksta apie 30 milijonų frankų.
1948 metais įkurtoje PBT šiandien narėmis yra 349 evangelinės, anglikonų ir stačiatikių bažnyčios, atstovaujančios 560 milijonus narių 110 šalių. Romos katalikų bažnyčia nedalyvauja šioje ekumeninėje draugijoje, o tik yra ten stebėtojų teisėmis. PBT daugiausia įnašų gauna iš Vokietijos (39 %), nors pats didžiausias narys - Rusijos stačiatikių bažnyčia. Nuo 1990-ųjų PBT nuo 350 žmonių sumažėjo iki 143, 131 iš jų dirba Ženevoje, štabe.

ketvirtadienis, gruodžio 29, 2011

Dvidešimt metų pragare (dar kartą kraujas)


Slaptas išvežimas į kitą šalį

Kitas žingsnis buvo mano pašventimas uždarame vienuolyne. Aš turėjau į jį nuvykti. Jie turėjo mano pasą, kuriame buvo viskas sutvarkyta, bilietus į laivą, kuris išvežė į kitą šalį. Valtyje laukė du kunigai, kad mus išvežtų, sakyčiau evakuotų į kitą šalį, kur mes turėjome būti uždarytos į vienuolyną kalnuose, uždarytos požemyje.(Aišku, kai kunigas sėdėjo mano tėvų svetainėje jie mano tėvui nesakė, kad aš gyvensiu daugelį metų aukštą ar net du po žeme svetimame krašte).

Pirmoji epitemija

Naujame vienuolyne, praėjus trims ar keturioms dienoms aš susidūriau su vienuolės pašventimo epitemijomis (šis terminas reiškia bausmę).
Apie 9 valandą ryto Motinėlė pasakė man eiti kartu. Ji pasakė kad dabar turiu atlikti epitemiją ir pradėsiu savo įšventinimą kaip karmelitų vienuolė. Prisimenu, kaip mane vedė tamsiu koridoriumi ir atvedė į kambarį po žeme. Anksčiau vienuolyne aš gyvenau pirmame aukšte, bet po to, kai daviau amžinuosius įžadus turėjau gyventi vieną ar du aukštus po žeme. Kai įžengėme į tamsų kambarį, sunku buvo matyti, kadangi švietė tik septynios blankios žvakės.Aš išsigandau, nežinodama, ko man tikėtis ir ką ji suplanavo daryti su manimi.
Kai mes priėjome arčiau, aš galėjau pamatyti vienuolę, kuri gulėjo ant 1,80 metro ilgio lentos. Šokiruota aš supratau, kad ji mirusi, mano širdis skaudėjo dėl jos. Kai pasirašiau krauju įžadus, atsisakiau negalvodama visų žmogaus teisių.  Man neleido matyti, girdėti, jausti, skųstis arba šnibždėti. Turėjau akis, bet privalėjau nematyti, turėjau ausis bet privalėjau negirdėti, turėjau jausmus, bet greitai išplaus smegenis taip, kad jausmai bus sunaikinti. Kai aš stovėjau žiūrėdama į kūną, mano galvoje šmėžavo daug minčių ir klausimų, bet turėjau tylėti. Kodėl ji mirė?
Motinėlė liepė man budėti prie mirusiosios kūno, po to ji išėjo. Mano pareiga buvo prieiti prie mirusiosios, barstyti pelenais ir šlakstyti švęstu vandeniu ir kalbėti: „Tebūna Jums ramybė“. Po valandos suskambėjo svambalėlis ir iš paslaptingos tamsos išniro kita vienuolė, kad mane pakeistų. Kadangi ji basa ėjo per žemę, nebuvo jokio garso, mums draudė kalbėti tarpusavyje, todėl ji ištiesė ranką ir palietė mano petį. Iš baimės aš pašokau ir surikau isterišku balsu.
Šis savikontrolės praradimas reiškė, kad aš turiu būti nubausta tamsioje ir purvinoje kameroje. Ten aš pragulėjau tris dienas ir naktis, be maisto ir vandens. Tai, kad aš sušukau iš baimės – buvo baisus nusikaltimas. Daugiau aš vienuolyne niekada nerėkiau – ten greitai išmoko laikytis taisyklių.

Liejamas kraujas

Po keturių dienų Motinėlė man pasakė, kad vėl turiu praeiti epitemiją ir vėl nusileidome į požemį, kur buvo kambarys epitemijoms.
Žvakių šviesoje aš pamačiau įprastas Jėzaus ir Marijos statulas. Тen buvo ir didelis kryžius iš neapdirbtos medienos, gulintis ant šono. Prie jo Motinėlė ėmė mane nurenginėti. Nurengė iki pusės, po to sulenkė mano kūną virš kryžiaus ir pririšo mano rankas prie kelių
Čia aš turėjau pradėti lieti savo kraują, kaip tai darė Jėzus Golgotoje. Anksčiau man sakė, kad aš liesiu savo kraują už prarastą žmoniją, bet jie nedavė nė mažiausios užuominos apie tai, kokiu būdu tai vyks.
Dabar aš sužinojau vieną iš būdų, kaip tai vyksta. Dviem vienuolėms buvo įduoti rimbai, sudaryti iš 6 gystų, kurių galuose aštraus metalo gabaliukai. Jos pradėjo mane metodiškai plakti šiuo baisiu įrankiu, kol mano kūnas nebuvo suraižytas šimtais įpjovų, o mano kraujas aptašė visą aslą.
Sukiojausi ir kūprinausi, kaip tik galėjau, bet nebuvo išsigelbėjimo nuo negailestingų ugninių įkandimų.
Vienuolės atliko savo darbą pilnai, o aš buvau siaubingo skausmo agonijoje. Raudojimas ir ašaros jų nesustabdė, jos buvo gerai apmokytos ir visiškai beširdės, jų nejaudino prašymai pasigailėti, o aš buvau praryta skausmo ir nusivylimo jūros.  Tai buvo neįtikėtina, bet tai vyko...
Motinėlė atrišo mano rankas, kai galėjau nuo nepakeliamo skausmo jau tik aimanuoti, ji buvo patenkinta, kad praliejau šiam kartui pakankamai kraujo. Ji padėjo prie mano kojų vaistus, bet nenuprausė manęs ir negydė kraujuojančių žaizdų. Tiesiog švystelėjo mano rūbus, ir aš buvau priversta dirbti iki 21:15 to vakaro – visą dieną. Neverta sakyti, kad ta diena buvo tiesiog kankynė, bet niekas, atrodo, to nepastebi. Su pasibjaurėjimo siaubu aš supratau katalikiškų mokymų prasmę, kurie teigė, kad Dievas yra laimingas dėl epitimijos ir kitų kančiomis. Tai turėjo padaryti mus šventomis.
Ta diena buvo man buvo tikras pragaras, bet tai buvo tik pradžia šimtų panašių dienų.Kai atėjo naktis, aš stovėjau kameroje prie savo lovos, kur mes turėjome nusirenginėti stovėdamos nugara viena į kitą. Nesugebėjau nusiimti rūbų – kraujas išdžiūvo ir rūbai prikepė prie žaiždų.  Praėjo kelios dienos, kol sugebėjau juos nusivilkti, tai buvo labai kruvina ir skausminga procedūra. Nuo baisių kančių net negalėjau valgyti.
Bus daugiau

Graži kalėdinė tradicija

Kaip ir kasmet Betliejuje - šventinis šurmulys. Jau trečius metus iš eilės palestiniečių policija turi įsikišti, mat Kristaus Gimimo bažnyčioje susimuša graikai stačiatikiai ir armėnai. Beje, pagal šią gražią kalėdinę tradiciją muštynėse išimtinai dalyvauja tik popai, kunigai ir vienuoliai. Šiemet smagiai šluotomis, šlapiais skudurais ir lazdomis vanojosi apie 100 dvasininkų. Prireikė net ginkluoto palestiniečių policijos būrio.
 Betliejaus Ėdžių aikštėje yra Kristaus Gimimo bažnyčia -tikima, ji pastatyta toje pačioje vietoje, kurioje buvo tvartelis, priglaudęs nakvynei vietos neradusią Šventąją Šeimą. Jame Marija pagimdė Jėzų. Kasmet Betliejus pritraukia šimtus tūkstančių maldininkų.
Bažnyčia priklauso katalikams, graikams ir armėnams, kadangi pasidalinimo ribos nėra labai aiškios, dažnai konfliktuojama, ypač prieš stačiatikių ir armėnų Kalėdas, kurias šios bendruomenės švenčia panašiomis datomis. Bet, kaip sakoma - gražios tradicijos yra turtas... 

trečiadienis, gruodžio 28, 2011

Izraelio gyventojus nukamavo ultaortodoksai

Izraelio gyventojai nebeapsikenčia agresyvių ultaortodoksų, kurie jaučiasi galintys primesti savo valią visiems.
Tūkstančiai izraeliečių antradienį vakare Bet Šemešo mieste protestavo prieš ultaortodoksų žydų ekstremizmą. Protestas vyko po žydų susirėmimų su Izraelio policija. Neramumai prasidėjo, nes dalis ultraortodoksų žydų Bet Šemeše norėjo įvesti vyrų ir moterų segregaciją. Prezidentas Šimonas Peresas palaiko protestuotojus. Jis sakė, kad „reikia įtraukti visą tautą, norint apsaugoti daugumą nuo nedidelės mažumos valdžios“. Prezidento teigimu, protestuotojai gina Izraelio valstybę „nuo mažumos, kuri laužo mūsų nacionalinį solidarumą“.
Religingi ultraortodoksai visiškai pasikėlė į aukštybes, nes net pareikalavo, kad jiems būtų teikiama "košerinė"... elektra...

5 dalykai, dėl ko dažniausiai apgailestauja mirštantieji

Viena moteris, daug metų dirbusi ligoninėje slauge, kurios pareiga buvo sumažinti mirštančiųjų būklę, sudarė sąrašą dalykų, dėl kurių labiausiai apgailestauja mirštantieji.
5 dalykai, dėl ko dažniausiai apgailestauja mirštantieji:
1. Aš apgailestauju, kad man neužteko drąsos gyventi gyvenimą, kuris teisingas man, o ne gyvenimą, kurio tikėjosi iš manęs kiti.
Kai žmonės supranta, kad jų gyvenimas baigtas, jie pamato, kad svajonės nėra realizuotos.Dauguma neįvykdo net pusės svajonių ir supranta, kad tai įvyko dėl jų pasirinkimo, kurį jie padarė arba nepadarė.
2. Man gaila, kad aš tiek daug dirbau.
Šis jausmas kamavo kiekvieną vyriškos lyties pacientą. Vyrai išgyveno, kad ištaškė gyvenimą vienpusiam darbui, kad gautų lėšų pragyvenimui.
3. Мan gaila, kad neturėjau drąsos išreikšti savo jausmus.
Daugybė pacientų gesino savo jausmus, o tai iššaukė ligas, todėl jie niekada netapo tokie, kokius save norėtų matyti.
4. Мan gaila, kad nepalaikiau santykių su savo draugais.
Kai miršta, visi ilgisi savo draugų ir apgailestauja, kad draugystei nebuvo vietos jų gyvenime.
5. Мan gaila, kad neleidau sau būti laimingesniu.
Daugelis nesuprato, kad jų laimė yra jų pasirinkimo pasekmė. Dažnai žmonės tik apsimetė laimingais prieš kitus ir bijodami permainų.

Šiaurės Korėja laidoja diktatorių





Šiaurės Korėja atsisveikina su 69 metų diktatoriumi  Kim Jong-Ilu.

Dvidešimt metų pragare (popiežiaus nuosavybė)

(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas)

Kunigas – Šventoji Dvasia

Kitas veiksmas, kurį padarė Motinėlė – paėmė mano ranką ir pervedė mane per kambarį. Iš kitos kambario pusės atėjo Romos katalikų bažnyčios kunigas, apsirengęs šventais rūbais. Кai mes susitikome, Motinėlė paleido mano ranką, o kunigas apėjo ir pabandė mane paimti už rankos ir apkabinti.
Aš su siaubu atšokau, nes per visą tą laiką vienuolyne kunigas nebuvo prie manęs priėjęs tokiu būdu. Visada kunigai buvo geri, mandagūs ir atidūs. Buvo kažkas familiaraus jo prisilietime, kažkas ištvirkusio dabartiniame jo žvilgsnyje, ir tai įžeidė mane, nors ir nesupratau, kas konkrečiai. Aš išsiplėšiau rausdama nuo sumišimo ir pasipiktinimo: “Kaip jums ne gėda?“. Aiškiai jaučiau prievartą ir tai, kad man gresia pavojus. Jis paraudo ir labai supyko ant manęs, kad atsisakiau ir atstūmiau jo bandymą įvesti mane į „vedybinį guolį“.
Matyt, Motinėlė klausėsi, kas vyksta, nes greitai sugrįžo, pašaukė mane bažnytiniu vardu ir pranešė man, kad kai vienuolyne pabūsiu kurį laiką, aš nebesistebėsiu ir nebesipriešinsiu. Ji pasakė, kad iš pradžių visos vienuolės jautė tą patį ir griežtai priminė „vestuvių ceremoniją“, kurią aš įvykdžiau ir apie mano įžadus. Vienuolyno Motinėlė pasakė, kad kunigo kūnas... yra pašventintas, todėl tai, ką jis daro, nėra nuodėmė.  Aš buvau siaube ir isteriškai ėmiau raudoti, o galvoje sukosi mintys, bet aš atsisakiau priimti tai, ką girdėjau.
Motinėlė labai supyko ir sausai pasakė:“Kaip Šventoji Dvasia įdėjo sėklą į Mergelės Marijos įsčias ir gimė Jėzus Kristus, taip ir kunigas  yra Šventoji Dvasia, todėl vienuolėms nėra nuodėmė nešioti jo vaikus“.

Idealai atrodė juokingi

Negalėjau patikėti savo ausimis. Buvau apgauta ir buvo pernelyg vėlu, kad pasukčiau atgal! Šis baisus Motinėlės pareiškimas įsiutino mane. Kai man leido kalbėti, aš pasakiau:“Motinėle, kodėl jūs nepasakėto to iki man priimant amžinuosius įžadus?“.  Ji kietai suspaudė lūpas ir tylėjo.
Ar reikia kalbėti, kad buvau ištikta stabo ir siaubo nuo to, ką ji pasakė. Tai buvo panašu į neįtikėtiną košmarą. Visi tiltai buvo sugriauti ir nebebuvo kelio atgal – nebegalėjau išeiti iš vienuolyno. Aš isteriškai ėmiau šaukti ir sakiau kunigui, kad noriu namo, prašiau paskambinti mano tėvui, motinai, kad jie atvažiuotų ir paimtų mane namo. Nenorėjau turėti nieko bendro su šituo. Visos mano iliuzijos buvo sugriautos ir negalėjau pakelti vaizdo to, kas taip netikėtai užgriuvo ant manęs.
Aš papasakojau, kad prieš išvykstant į vienuolyną, kai man buvo 13 metų, mama man pasakė, kad pati savo rankomis iškas man kapą ir palaidos mane, jei aš prarasiu nekaltybę. Kadangi aš nieko neišmaniau apie seksą, ji vėliau man paaiškino.  Кai aš tai papasakojau kunigui ir Motinėlei, jie... stovėjo ir juokėsi kaip kvailiai. Jiems mano naivumas ir nekaltas pasitikėjimas atrodė linksmas ir juokingas.

Popiežiaus nuosavybė

Kai įvyksta tokio mąsto išdavystė, galiu pasakyti, kad jūs liekate visiškai vieni. Aplink jus nėra nė vieno, kuris suprastų ar padėtų, greitai ateina pribloškiantis beviltiškos situacijos suvokimas. Tai panašu į nepakeliamą košmarą, kai atrodo, kad sapnuoji, bet tai realybė – ne sapnas, o siaubinga realybė.
Dabar aš buvau Romos sistemos ir Romos popiežiaus nuosavybė ir Motinėlė perdavė mane ištvirkusiam kunigui, kuris pasityčiodamas pakvietė mane į „vestuvinį guolį“. Aš atėjau į vienuolyną ne kad pasidaryčiau blogesnė ir sugesčiau, bet kad tapčiau šventa moterimi ir atiduočiau savo širdį ir gyvenimą Dievui. Aš tvirtai atstūmiau jį, buvau pakankamai tvirta, kad paskelbčiau karą prieš jo norus. Buvau pasiruošusi savo garbę ginti iki paskutinio kraujo lašo.
Kai pasirašiau įžadus savo krauju, aš nesupratau baisumo to, ką aš padariau. Aš atsisakiau visų žmogaus teisių, kad tapčiau mechanišku, į robotą panašiu žmogumi. Nuo šiol aš negalėsiu sėdėti, stovėti, kalbėti ir gulėti be valdžios leidimo. Мan leido matyti ir jausti tik tai, kas leidžiama.
Aš virtau beteise Romos katalikų bažnyčios hierarchijos marionete.
(bus daugiau)

antradienis, gruodžio 27, 2011

Kauno krikščionių bažnyčioje vyko krikštas



Gruodžio viduryje Kauno krikščionių bažnyčioje vyko vandens krikštas. Ši sekmininkų bažnyčia šiuo metu Kaune yra viena iš didžiausių ir aktyviausių, dirbanti platų darbą reabilitacijos programose, skelbianti aktyviai evangeliją daugelyje Lietuvos vietų.

Paminklas teosofijos pradininkei Jelenai Blavatskajai

Indijoje planuojama pastatyti paminklą rusų rašytojai, filosofei ir okultistei jelenai Blavatskajai. Ji yra viena iš teosofijos pradininkų.
Paminklas planuojamas pastatyti Tamilnad valstijos Čenaij mieste, praneša ИТАР-ТАСС .
Šiame mieste yra įsikūrusi Teosofijos draugijos centrinė būstinė.
Jelena Blavatskaja (1831-1891) daug keliavo ir nemažai gyveno Čenajaus mieste.  1875 metais ji dar su dviem vyrais JAV įkūrė teosofų draugiją.
1975 metais Indijos vyriausybė išleido pašto ženklą Teosofijos draugijos 100-mečiui paminėti su jų devizu: "Nėra religijos aukščiau tiesos".

Irane pagerbė "palestiniečių kovotojus"




Kartais sunku suvokti, kokie gali būti iškrypę žmonės. Irane vyko eilė renginių, skirtų palestiniečių teroristams - kaliniams, kurie buvo iškeisti į Giladą Šalitą, pagerbti. Juos sutiko pačiame Irano palamente. Ypatingu populiarumu ten sublizgėjo savižudė "ledi Fatima az-Zak", praleidusi Izraelio kalėjime už bandymą susisprogdinti beveik 4 metus ir ten pagimdžiusi sūnų. 3-metis sūnus Jusefas apsuptas spaudos dėmesio, o ji pati pasakojo apie baisius sionistų pasityčiojimus, kaip ją specialiai uždarydavo į purviną kamerą arba duodavo "netikratikių" vaistų, kad nutrauktų nėštumą. Tiesa, apie tai, kad ji pagimdė Izraelio ligoninėje Meir, o gimdyme dalyvavo jos 12 metų už terorizmą nuteistas vyras  nutylėta, mat kažkaip su žiauriais sionistais nesiderina...  Fatima az-Zak buvo užverbuota Islamo džihado ir planavo susisprogdinti būdama nėščia kartu su dukterėčia, kai ją sulaikė. Taigi, "žiuarūs sionistai" išgelbėjo gyvybę ne tik jai, bet ir dar negimusiam sūnui...  Dabar jos sūnus tapo tikra Irano žiniasklaidos žvaigžde.
Pagal Mignews

Dvidešimt metų pragare – vienos vienuolės istorija (sunaikinta tapatybė)

Prarasta tapatybė

Kai aš pasirašiau visus įžadus, Motinėlė žirklėmis nukirpo visus mano ilgus plaukus. Jie vėliau buvo parduoti už didelę kainą, nes žmonių plaukai brangiai kainavo, vienuoliai visada visais būdais siekia pelno (tai paaiškina,kodėl neįtikėtinai turtinga yra katalikybė). Po plaukų nukirpimo, ji paėmė žirklės ir nuskuto mane plikai. Per visą savo gyvenimą kas du mėnesius per mano galvą keliaudavo sodininko žirklės. Sunkusis vienuolių apdaras būtų labai sudėtingas vilkėti, jei reikėtų nešioti jį dar ir ant plaukų. Be to, nebuvo nei laiko, nei priemonių plauti plaukus vienuolynuose.
Kitas nužmoginimo ir dezorientacijos žingsnis šitoje sistemoje - pašalinti tavo vardą ir pakeisti jį kokio šventojo globėjo vardu. Kai Motinėlė tai padarė, ji pabrėžė, kad, nors buvau ne visai šventa, kad stovėčiau Dievo akivaizdoje, bet aš visada galėsiu melstis mano šventajam, ir jis nuneš perduoti mano maldas Dievui. Aš tai priėmiau už tiesą, nes nežinojau nieko geriau tuo metu. Po to, jei kažkas paklaus ar ieškos vardu, kuris buvo duotas  gimus, vienuolyne, jie pasakys, kad tokio asmens kiekada nebuvo ir nėra vienuolyne.
Tada Motinėlė perskaitė šį pareiškimą: "Kaip Jėzus kentėjo čia, žemėje, taip ir mes  turime kentėti kaip vienuolės. Mes turime gyventi gyvenimą kaip kankiniai vienuolyne. Getsemanės sode Jėzus išliejo 62 700 ašarų už jus, ir mane, Jis išliejo 98 600 tiršto kraujo lašų už jus ir mane,  jis gavo 667 smūgius į kūną; į skruostą - 110, 107 smūgių į kaklą, 180 kirčių į nugarą, 77 kartus gavo smūgius į krūtinę, 108 smūgius į galvą, 32 – į šonus. Jam spjaudė į veidą 32 kartus, išrovė plaukus daug kartų iš barzdos, ir metė Jį į žemę 38 kartus. Erškėčių vainiku Jis gavo 100 žaizdų,  maldavo dėl mūsų išganymo 900 kartų ir nešė Kryžių iki Golgotos 320 žingsnių."
Aš tikėjau visu tuo religiniu melu, tik po daugelio metų aš sužinojau, kad tai buvo korumpuoto Romos Popiežiaus išradimas.  

Lies kraują už tikėjimą

Po šios litanijos, ji pareiškė:“Jūs gausite indulgensiją, visišką nuodėmių atleidimą ir išvengsite SKAUSMO SKAISTYKLOJE. Tai apdovanojimas tiems, kurie yra kankiniai, kurie LIEJA KRAUJĄ UŽ TIKĖJIMĄ“.
Ji pasakė, kad jei mes gyvensime vienuolyne ir nepažeisime jo taisyklių, vieną kartą mes, kai numirsim, nepateksim į skaistyklos kančias, o tiesiai keliausim pas Jėzų. Viena, ko ji nepasakė – neįmanoma gyventi vienuolyne nepažeidžiant jo taisyklių.  
Po to, kai pasižadėjimai buvo pasirašyti, visa mano asmenybės identifikacija buvo sunaikinta. Prieš 60 dienų iki įžadų, Motinėlė padėjo prieš mane popieriaus lapą ir liepė neskaityti, o tiesiog pasirašyti. Tada aš nesupratau, kad pasirašau viso savo palikimo perdavimą, kuris gali man atitekti, vienuolynui. Кai mano brolis tapo kunigu, jis pasirašė lygiai tokį dokumentą. Aš patikrinau – nėra žemėje juristo, kuris galėtų tai užginčyti.
Kai aš pasirašiau amžinuosius įžadus, atsisakydama savo gyvenimo ir nuosavybės, pardaviau savo sielą už tiesiog purviną srėbalą. Vienuolynai ne tik sistemiškai naikina vienuolių kūnus, šimtai jų tiesiog išeina iš proto ir miršta anksčiau laiko spaudžiamos kietos ir beširdiškos vienuolyno vergovės. Kas dar blogiau – vargšės moterys aukoja viską ir po to išeina iš gyvenimo be Kristaus ir tampa prarastosiomis amžinybei. Kaip stipriai mes turime melstis už tuos, kurie uždaryti nuo šio pasaulio ir evangelijos tuose šiurpiuose kalėjimuose, vadinamuose vienuolynais...

pirmadienis, gruodžio 26, 2011

Šlovinkite Jį visos šalys


Įdedu dar vieną gabaliuką iš Egipto krikščionių šlovinimo susirinkimo. Mūsų ausiai gal kiek neįprasta, tačiau aistros garbinimo galima pasimokyti iš jų.

šeštadienis, gruodžio 24, 2011

Laimingų šv.Kalėdų


Amerikiečių jumoristinis tinklapis  Cracked.com visus sveikina su šv.Kalėdomis

penktadienis, gruodžio 23, 2011

Dvidešimt metų pragare – vienos vienuolės istorija (pirmas kraujas)

(Toliau verčiu sesers Šarlotės, karmelitų vienuolės, liudijimą. Ji daugiau kaip 20 metų praleido Romos katalikų bažnyčios vienuolynuose.Turiu pasakyti, kad tokių šiurpių dalykų negirdėjau nė apie vieną kultą, sektą ar satanistų organizaciją... Bus daugiau).

Išbandymas karste

Pradėdama įžadus turėjau devynias valandas gulėti karste ir mirti pasauliui. Niekada aš nepamatysiu savo žmonių, negrįšiu namo, nes aš susisaistau su vienuolynu. Tai buvo didžiulė kaina 21 metų merginai, kurią turėjo sumokėti, atsižadėdama visko, ką ji mylėjo ir puoselėjo pasaulyje, bet tai turėjo būti padaryta siekiant laimėti sielas Dievui. Aš vilkėjo tamsiai raudono aksomo laidotuvių suknelę, ceremoniją atliko vyskupas. Ir suknelę, ir karstą padarė vienuolės vienuolyne.
Žinojau, kad kai aš išeisiu iš karsto, aš niekada nebepamatysiu ir neišgirsiu apie savo šeimą, niekada paliksiu vienuolyno ir, kai aš mirsiu, būsiu ten ir palaidota.
Aš nuėjau prie karsto, atsiguliau ir išsitempiau. Dvi mažos vienuolės atėjo ir visą karstą uždengę sunkia juoda užuolaida, kuri kvepėjo smilkalais. Maniau, būtinai turiu uždusti. Vienoje pusėje  kambaryje buvo įprastos statulos, kitoje pusėje sėdėjo Motinėlė, vienuolės ir kunigai. Per devynias ilgas valandas, kol aš gulėjo karste, jie budėjo ir dainavo.
Vienintelis tikslas gulėti karste  - išmokti nekęsti savo motinos, tėvo, ir visų kitų žemiškų ryšių -  visa tai dėl Dievo meilės. Turi pamiršti juos, nekęsti jų, ištrinti juos visiškai iš širdies, proto ir gyvenimo. Visa tai padės tau būti geresne Dievo žmona.
Gulėdama aš prisiminiau savo vaikystės namus. Prisiminiau sukneles, kurias man  mano mama pasiuvo, bet aš niekada nedėvėsiu jų. Aš galvojau  apie gerą maistą, šiltas lovas ir visa turtingą šeimos gyvenimą, kurį turėjau. Žinoma, aš verkiau ir verkiau, nes mano širdis plyšo dėl artimųjų kurių aš niekada nepamatysiu dar kartą. Tai buvo skaudi patirtis, ir manau, kad tuo metu aš juos mylėjau labiau nei bet kada anksčiau.
Aš verkiau. Taip buvo sunku mesti viską. Agonijoje ir kančiose, aš drebėjau ir aimanavau, kol nebuvo daugiau ašarų. Po kelių valandų šiek tiek atsigavo mano pusiausvyra. Aš nusprendžiau: "Šarlote, tu ruošiesi tapti geriausia karmelitų vienuole, kuri kada nors buvo, todėl tiek vienuolyne, tiek ir už jo ribų visada darei viską geriausiu būdu."

Įžadai, pasirašyti savo krauju

Kai praėjo devynios valandos, išbandymas buvo baigtas,  paskambino varpas ir  dvi mažos vienuolės nedelsiant nuo karsto nutraukė juodą uždangalą. Kai aš pakilau iš karsto, buvau palydėta į kambarį, kur turėjau duoti amžinus skurdo, skaistumo ir klusnumo įžadus. Vienuolyno Motinėlė pradūrė mano ausies spenelį, kad tekėtų kraujas ir paėmė kraujo - įžadai turėjo būti pasirašyti mano pačios krauju.

Aš pažadėjau būti pasirengusi gyventi skurde, kuris yra svarbus dėl pusiausvyros mano gyvenime (nors tuo metu aš nežinojau, ką tai reiškia). Kitas įžadus - skaistybės - įsakė man niekada teisėtai nesusituokti, nes dabar esu Dievo žmona (dėl vestuvių ceremonijos, kuri vyko anksčiau, kai užsidėjau baltą abitą). Tada sekė paklusnumo įžadas -  jis buvo sunkiausias. Aš pažadėjau absoliučiai, neabejodama paklusti popiežiui, visos Romos katalikų hierarchijos kunigams, vienuolyno valdžiai ir vienuolyno taisyklėms. Aš visiškai nežinojau, kaip greitai aš turėsiu pradėti įgyvendinti šiuos pažadus ir neturėjau realaus supratimo apie dalykus, ką pažadėjau ir pasirašiau krauju.

Laimingos šv. Saulėgrįžos





Anglijoje druidų žyniai, burtininkai, šamanai ir kiti pagonių atstovai parodė, kas iš tikro yra vadinama Kalėdomis ir kam priklauso šis laikas - susirinkę kartu jie žyniavo, atlikinėjo ritualus ir kitaip sutiko Saulėgrįžą.
Pagal Mignews  

ketvirtadienis, gruodžio 22, 2011

Gėjai nugalėjo JAV kariuomenę - pirmas lesbietiškas bučinys


Gėjai nugalėjo JAV kariuomenę - gali atvirai demonstruoti savo seksualinę orientaciją. Virdžinijos karo bazėje įvyko net pirmas lesbietiškas bučinys JAV kariuomenėje. Į bazę atplaukė po 80 dienų budėjimo laivas "Oak Hill", tarp sutinkančių buvo 22 metų  3 klasės viršila  Sitlalik Snell, kuri laukė 23 metų 2 klasės viršilos Marisos Gaetu. Kai mergina nusileido, jos abi karštai pasibučiavo skambant pritariantiems šūksniams. Anksčiau netradicinės orientacijos asmenims buvo nepageidautina rodyti savo seksualinę orientaciją.

Dvidešimt metų pragare – vienos vienuolės istorija (apsisprendimas)



(Bus daugiau)
Juodas abitas

Kai man buvo beveik aštuoniolika, Motinėlė vėl pradėjo dirbti su manimi. Atsiminkite, kad šios negailestingos moterys yra kruopščiai atrinktos ir paruoštos dirbti savo darbą. Turėjau planų užsidėjus baltą šydą išeiti iš vienuolyno ir tapti Romos katalikų bažnyčios slaugytoja. Tačiau ji pastebėjo mano ištvermę ir pasišventimą, ji pakvietė mane į savo kabinetą pokalbiui.
"Šarlote, - sakė ji, - aš stebėjau tave. Turi stiprų kūną ir atsidavimą būti gera vienuolė, vienuolyno vienuolė. Manau, kad esi viena iš tų, kurie norėtų mesti namus ir tai, kas patinka pasaulyje, ir pasislėpti už vienuolyno durų. Manau, kad esi pasirengusi pasiaukoti ir gyventi skurde, kad galėtum melstis už prarastą žmoniją."
Mus nuolat mokė, kad šeimą, taip pat tuos, kurie jau skaistykloje, galima greitai išgelbėti vienuolių kančiomis čia, žemėje. Motinėlė pamačiusi, kad buvau pasiruošusi kentėti be murmėjimo ir skundų, todėl stūmė man juodo šydo idėją - pasirinkimą uždaro vienuolyno. Žinoma, aš nežinojau, kaip uždarosios vienuolės gyveno, todėl ji pradėjo pasakoti man apie vienuolynus.


Pasiūlė lieti savo kraują

Motinėlė man pasakė, kad vienuolynuose aš liesiu savo kraują dėl žmonijos, kaip Jėzus darė Golgotoje. Aš turiu būti pasirengusi kentėti sunkias atgailas ir gyventi baisaus skurdo gyvenimą. Aš jau gyvenau skurdžiai, bet jei tai leis man daugiau šventėti, būti arčiau Dievo, ir kad būčiau, kaip vienuolė, geresnė, pamaniau, kad būtų verta imtis šio baisaus skurdo, koks jis yra.

Likus dviem mėnesiams iki savo 21 gimtadienio, buvau pakviesta į Motinėlės biurą ir ji paprašė pasirašyti dokumentus, kuriais visą turtą, kuris gali priklausyti man ateityje, atiduodu Romos Katalikų Bažnyčios sistemai. Kunigai stengiasi suvilioti merginas iš turtingų šeimų į vienuolynus, praturtinti savo sistemą merginų palikimais. Pasakiau, kad man reikia šiek tiek daugiau laiko galvoti apie tai.
Dvejus metus aš rimtai svarsčiau. Jei duosiu amžinąjį įžadą, tai reikštų pasilikti už uždarų durų uždarame vienuolyne, ir tada visas mano gyvenimas priklausytų Dievui. Tai būtų viena iš atsidavimo, meditacijos ir maldos priemonių, ir man pavyktų laimėti daug daugiau sielų Dievui, todėl norėjau daugiau laiko skirti maldai. Patikėjau ir priėmiau tai, ką ji pasakojo, ir vieną kartą pasakiau jai, kad aš nusprendžiau eiti į vienuolyną.

trečiadienis, gruodžio 21, 2011

Brazilija - 1-oji Ipojuco miesto vaikų konferencija


Brazilijoje tarnaujanti "Dievo asamblėjos" misionierė  CÊÇA SANTOS - pranešė apie tai, kad vyko 1-oji Ipojuco miesto vaikų konferencija, kurioje dalyvavo 5 miesto bendruomenių vaikai.
C.Santos sako, kad "konferencija buvo puiki, nes Dievas visada yra su tais, kurie dirba".

Egiptas - šlovė Visagaliui


dar vienas video iš Egipto - giesmėje egiptiečiai šlovina Visagalį. Man didžiausią įspūdį daro jų veidai. Koptai daugiau kaip tūkstantį metų gyvena islamo visuomenės priespaudoje, laikomi čia antrarūšiais žmonėmis, tačiau nepraranda išgelbėjimo džiaugsmo. Jie iš  tiesų yra gyvas įrodymas, kad Jėzus yra visagalis.

Bhagavadgitos tyliai nuteisti nepavyko

Rusijos mieste Tomske vyksta teismo procesas, kuriame bandoma Bhagavadgitą tokią, kokia yra, įtraukti į ekstremistinių leidinių sąrašą. Tokiu būdu šios knygos platinimas būtų draudžiamas visoje Rusijos teritorijoje.
Tačiau šis planas įstrigo, o Rusija turi jau ir tarptautinių nemalonumų - Indijos parlemento nariai kreipėsi į vyriausybę, šiuo klausimu pasisakė Indijos užsienio reikalų ministras, pavadinęs tokius procesus klejonėmis...
Susimėtė ir Rusijos teismai - galutinis posėdis Tomske perkeltas į gruodžio 28 d., esą laukia kažkokių išvadų. Pakankamai aišku, kad "kaltinamoji" - šventoji induistų knyga Bhagavadgita - bus paleista teismo salėje.
Tai jau ne pirmas "burbulas" ir ne pirma nesąmonė, į kurias įstumia Rusiją vadinamieji sektų medžiotojai, vadovaujamieji skandalingojo patarėjo religiniais klausimais A.Dvorkino, kurie esą gelbėja Rusiją ir stačiatikybę... Daugelis religinių organizacijų piktinasi vien mintimi, kad galima teisti induistų šventąjį raštą. bet ko tik Rusijoje nepasitaiko...

Dvidešimt metų pragare – vienos vienuolės istorija (IIdalis)


Tapusi Kristaus nuotaka


Po vestuvių ceremonijos vienuolės laikomos ištekėjusiomis moterimis. Mes buvome mokomos, kad mūsų šeimos bus išgelbėtos, jei mes ir toliau gyvensime vienuolyne ir tarnausime Romos katalikų sistemai. Nuodėmklausiai dažnai manipuliuoti vaiko nerimu dėl šeimos narių, ypač dėl tų, kurie nuklydę. Kaip vaikas, aš žiūrėdavau mano kunigą tėvą-nuodėmklausį kaip į Dievą, o ir kiti žmonės, su kuriais aš kalbėjausi, galvojo lygiai taip pat. Tai suteikia jiems milžinišką galią ir įtaką. Mąsčiau apie jį kaip šventą ir neklystantį, kuris visiškai negali meluoti.
Po to, kai aš užsidėjau baltą vienuolės šydą, viskas toliau vyko rožinėmis spalvomis, labai religinga ir gražu. Visi buvo geri man, ir aš gyveno atviro ordino vienuolyne ir neįtariau nieko, kad leistų man manyti, kad viskas toliau bus kitaip. Kunigai nepriekabiauja prie  merginų, kol joms nesukanka 21- eri, bet aš nieko nežinojo apie tai, nes viskas buvo kruopščiai slepiama ir dangstoma. Nebuvo net užuominų, kas yra paslėpta už(kito laipsnio) juodo vienuolės šydo, ir kas atsitinka toms, kurioms užsitrenkia dukart užrakinamos izoliuoto vienuolyno durų.


Į laisvę - šaukštu

Kol aš nusprendžiau užsidėti juodą šydą, man buvo leista gauti vieną laišką per mėnesį iš savo šeimos, ir man buvo leista parašyti iš vienuolyno. Kai rašiau, žinojau, kad tai bus cenzūruojama Motinėlės, kuri skaito visus įeinančius ir išeinančius laiškus. Netinkamos vietos buvo užbraukiamos ribiai juodu rašalu. Laiškai iš namų visada buvo tokie, kad beveik nelikdavo  nieko skaityti – beveik viskas buvo užtušuota. Aš verkiau, nes man kėlė nerimą, ką mano mama bandė man pasakyti, bet aš negalėjau sužinoti.
Nė vienas iš vienuolyno kalėjimo kalinių neišeis už šių sienų ir niekada nepasakos baisios  istorijos. Kunigai stipriai priešinsis idėjoms, kad yra kažkas ten negerai. Jie jums pasakys, kad šioje šalyje ir kitur vienuolės - seserys gali išeiti iš vienuolynų bet kuriuo metu, kai nori. Tai melas! Aš buvau uždaryta  22 metus ir bandžiau viską, kad pabėgčiau. Aš net į požemį nešdavausi šaukštą ir desperatiškai kasdavau aslą, bandydama rasti išėjimą. Kodėl šaukštu? Visos kitos priemonės buvo užrakintos arba atidžiai stebimos. Jos naudojamos iškasti tuneliams ir požeminėms patalpoms. Katalikų vienuolynai buvo statomi kaip kalėjimai, kad būtų užkirstas kelias vienuolėms pabėgti.
(Bus daugiau)

antradienis, gruodžio 20, 2011

Malaizija - neleis giedoti kalėdinių giesmių?

Malaizijos krikščionys būgštauja dėl nesuprantamo pareigūnų bandymo uždrausti giedoti Kalėdų giesmes. Malaizijos sostinės Kvala Lumpūro priemiesčio parapijų atstovai papasakojo neseniai gavę oficialų policijos raštą, kuriame reikalaujama nurodyti pavardes ir kitas žinias apie žmones, kurie gieda kalėdines giesmes. Pareigūnai tvirtina, jog būtina iš anksto gauti atitinkamą valdžios įstaigų leidimą giedoti tiek bažnyčiose, tiek privačiuose namuose, praneša "Vatikano radijas". Vietos krikščionys šį įsakymą laiko absurdišku ir neleistinu, praneša  žinių agentūra „Fides“. Kvala Lumpūro arkivyskupijos savaitraščio „Herald“ direktorius jėzuitas t. Lawrence Andrew paaiškino, kad pareigūnai šiuo atveju ribotai interpretavo krašte galiojančias kulto veiklos ir religijos laisvės normas. Kai kurie vyriausybės atstovai bandė nuraminti protestą pareiškusius krikščionis pripažindami, kad tikrai nereikia jokių specialių leidimų.
Malaizijos vyskupų konferencijos pirmininkas vysk. Paul Tan Chee Ing susidariusią situaciją komentavo šiais žodžiais: „Tokių apribojimų įvedimas paverstų Malaiziją vos ne policine valstybe, jei policijos pareigūnai pagal raidę kels biurokratinius reikalavimus“.
Tačiau šalia būgštavimų dėl bandymų apriboti giedojimą Kalėdų metu, krikščionys ir kitos Malaizijos religinės mažumos rimtai susirūpinusios religijos laisvės ateitimi Malaizijoje. 
Malaizijos premjero Najib Razak vyriausybė pažadėjo dar šiemet reformuoti griežtą susirinkimų ir žodžio laisvės įstatymą, jį suderindama su tarptautinėmis teisės normomis, tačiau įstatymo projektas, užuot liberalizavęs varžymus, numato daugiau prevencinės kontrolės galių vyriausybei ir policijai. Prieš savaitę Malaizijos parlamento priimtame įstatymo projekte be kita ko pažymima, jog vietos, kuriose nebus galima rengti susirinkimų, apima taip pat kultui skirtas vietas.
Įstatymas sukėlė protestus pilietinėje visuomenėje ir religinių mažumų bendruomenėse, kurios susivienijo į „Malaizijos budistų, krikščionių, induistų, sikhų ir taoistų konsultacinę tarybą“. Pasak Malaizijos Demokratinės Akcijos generalinės sekretorės Teresa Mok, naujos normos, apibrėžtos „Taikingo susirinkimo įstatyme“, yra „pareigūnų piktnaudžiavimas valdžia“ ir „bandymas suvaržyti religijos laisvę“. 

Rusijoje teisia... Bhagavadgitą

Rusijoje toliau siaučia vadinamieji sektų medžiotojai, vadovaujamieji skandalingojo patarėjo religiniais klausimais A.Dvorkino, kurie gelbėja Rusiją ir stačiatikybę... Jie paprastai kreipiasi į teismus ir reikalauja pritaikyti religiniams susivienijimams ar bendruomenėms įstatymą dėl terorizmo ir ekstremizmo. Šį kartą jie iš viso pašėlo, mat reikalauja nuteisti šventąją induistų knygą - Bhagavadgitą. Tomske vyksta teismo procesas, kuriame bandoma ją tokią, kokia yra, įtraukti į ekstremistinių leidinių sąrašą. Tokiu būdu šios knygos platinimas būtų draudžiamas visoje Rusijos teritorijoje.
Daugelis religinių organizacijų piktinasi vien šia mintimi, kad galima teisti induistų šventąjį raštą. bet ko tik Rusijoje nepasitaiko... Ypač žinant seną A.Dvorkino neapykantą krišnaistams, prieš keletą metų šis odiozinis veikėjas buvo patekęs į teismą kai metro sumušė krišnaistą, platinusį knygas...
Vikipedija taip aprašo šią "baisią" knygą:
Bhagavadgyta (भगवद्‌ गीता, Bhagavad Gītā, Dieviškoji giesmė) – Indijos ir pasaulio vaišnavų (krišnaitų) religinė knyga, vienas svarbiausių hinduizmo šventraščių. Knygoje aprašomi Krišnos ir princo Ardžunos filosofiniai pokalbiai prieš Kurukšetros mūšį.
Knygoje princas Ardžuna pradeda abejoti savo jėgomis, suprasdamas, kad jis kovos su savo giminaičiais, draugais ir buvusiais mokytojais. Ieškodamas patarimo, jis kreipiasi į Krišną klausdamas, kaip jam elgtis mūšyje. Krišna pataria jam ieškoti harmonijos – dharmos. Bhagavadgytą sudaro aštuoniolika skyrių ir apie 700 dvieilių – šlokų, kuriuose išdėstomi karma, džniana, radža ir bhakti jogos principai. Bhagavadgyta yra viena iš sudėtinių Mahabharatos epo dalių (aštuoniolika skyrių iš šeštosios knygos „Bhishma Parva“).

pirmadienis, gruodžio 19, 2011

Dvidešimt metų pragare – vienos katalikų vienuolės istorija

Daugiau kaip 20 metų sesuo Šarlotė praleido katalikų karmeličių vienuolynuose kaip vienuolė, patyrusi tokių kankinimų, kuriuos galima būtų lyginti tik su fašistinės ar stalininės sistemos lagerių siaubu. Siūlau perskaityti šitą istoriją, tiesa, jeigu esate tvirtų nervų, juo labiau, kad ir Lietuvoje vyksta aktyvus jaunimo verbavimas į katalikų vienuolijas. Šarlotei vis dėlto pavyko ištrūkti, ją sistemos tarnai buvo vėl pagrobę ir įkalinę, ji pabėgo dar kartą...  Beje, po dvejų metų, kai buvo paskelbtas šis liudijimas, sesuo Šarlotė dingo...


Noras tarnauti Dievui

Užaugau ir buvau išauklėta pamaldžių katalikų šeimoje, ir nors mūsų namuose buvo daug religinių dalykų, mes niekada nematėme Biblijos. Todėl aš niekada negirdėjau apie Dievo išganymo planą per tikėjimą Viešpačiu Jėzumi. Nebuvo nė vieno, kuris būtų man pasakęs, kad man reikia tik pakviesti Jį į savo širdį ir paprašyti išgelbėti mane iš visų mano nuodėmių bei atgimti iš naujo (Apreiškimo 3:20). Vietoj to, aš tik žinojau tada, ką mokė katekizmas, ir institucija, kuriai mes tikrai ir ištikimai tarnavome.
Turėjau gilios meilės ir atsidavimo Dievui, kurio iš tiesų nepažinojau asmeniškai, ir aš norėjau visiškai atiduoti savo gyvenimą Jam. Pagal mokymą, kuris man buvo peršamas, tai būtų galima padaryti tik einant į vienuolyną ir tampant vienuole. Mane šita idėja spaudė parapijos kunigas ir vienuolės, kurios mane mokė parapijos mokykloje.
Gerai prisimenu tą dieną, kai dvi vienuolės iš mokyklos kartu su manimi ėjo namo. Prisijungė klebonas, mes ėjom pasikalbėti su mano tėvu ir motina. Mūsų šeimoje vaikai buvo išmokyti, kad negalima nutraukti suaugusiųjų kalbos, reikia paprašyti leidimo kalbėti. Kai leidimas buvo duotas, aš tiesiog pasakiau savo tėvui: "Tėti, aš noriu eiti į vienuolyną". Šie žodžiai palietė tėvus - jie verkė iš džiaugsmo, nes galvojo, kad atiduoti vaiką į vienuolyną yra didžiausias tarnavimas Dievui.
Jiems buvo malonu, kad viena iš jų dukterų nusprendė praleisti savo gyvenimą vienuolyne ir melstis už prarastą žmoniją. Visa tai buvo taip jaudinančiai įdomu ir religinga, ir nė vienas iš mūsų neturėjo supratimo, kas vyksta, ir ką reiškia visa tai iš tikro.
Deja, mano tėvais ir manimi manipuliavo rūpestingai apmokyti verbuotojai, atstovai Romos katalikų sistemos, kuria mes taip pasitikėjome. Nė vieną minutę neįtarėme melo, apgaulės, siaubo ir teroro, kurie yra už vienuolyno durų. Mes tikėjome tuo, ko mes buvome mokomi. Kaip avys, mes ėjome į skerdimo vietą, visiškai nieko nežinodamos apie likimą, kuris buvo suplanuotas mums.

Atskirta nuo tėvų paauglystėje

Praėjo 12 mėnesių, aš turėjau 1910 metais eiti į vienuolyną. Mano mama ir aš ėmėme ruoštis. Kunigas sakė, kad jie neturėjo netoli mano namų vietos vienuolyne, todėl mano tėvai turėjo mane tūkstančius mylių vežti per visą šalį, kur mane priėmė į vienuolyno internatinę mokyklą. Man buvo tik trylika metų, buvau nesubrendęs vaikas, kuris buvo paimtas nuo savo tėvų pačiu kritiškiausiu brendimo laikotarpiu.
Iki to laiko, aš niekada nebuvo atskirta nuo savo tėvų, net vieną dieną. Jie buvo su manimi tris dienas, o kai jie išvyko, aš buvau ištikta vienišumo ir skausmo. Prieš tai aš nesupratau aiškiai, kad aš atskirta nuo savo tėvų amžinai ir niekada jų nepamatysiu dar kartą. Buvau liūdna ir nelaiminga.
Katalikų kunigai jau vaikystėje per išpažintis ima atrinkinėti vaikus ir pradeda sėti sėklas į jų širdis, kad nukreiptų  juos į vienuolyną ar kad jie taptų kunigais. Net kai man buvo septyneri metai, kai nuėjau į bažnyčią melstis, aš iš karto kreipiausi į Mergelės Marijos statula, manydama, kad tai padės man atlikti tinkamą išpažintį. Mano vaiko širdis buvo labai teisinga, ir kunigas visada labai pabrėžė absoliučią geros išpažinties būtinybę. Mes neturėjome slėpti nieko, jei norėjome gauti išrišimą – katalikišką nuodėmių atleidimą.
Įstojau į tai, kas yra klasifikuojama kaip „atviro ordino sesuo“, kol aš neužsidėjau balto šydo. Man buvo šešiolika su puse metų. Viskas buvo gražu, ir mano prote nebuvo baimės ar abejonių. Dalykai, kurie mane mokė, atitiko tai, ką aš sekiau anksčiau prieš patenkant į vienuolyną. Nebuvo jokios priežasties įtarti, kad buvo didžiulės sritys, kurios buvo paslėptos, o informacija, apie jas buvo sąmoningai iškraipyta.
Netrukus po atvykimo į vienuolyną aš vėl mokiausi. Aš ką tik baigiau aštuonias klases, ir jie man pažadėjo, jog gausiu vidurinės mokyklos išsilavinimą, plius kolegiją. Tiesą sakant, tegavau šiek tiek virš vidurinės mokyklos lygmens. Išsilavinimą gavau tik per baisius sunkumus ir patyrusi prievartą. Po to mane įstūmė į lemiamą reikalaujamą mokymą, kuris privalomas vienuolyno naujokams.

Baltas šydas

Po šešių mėnesių man buvo keturiolika metų, vienuolyno Motina pradėjo įtikėti mane imti baltą šydą - įžadus. Ji pateikė visą tai taip, kad įžadai ir jų davimas atrodė labai žavinga, romantiška ir įdomu. Aš juk užsidėčiau baltą šydą ir apsirengčiau gražia balta vestuvių suknele...  Po to sektų vestuvių ceremoniją, o aš gaučiau žiedą ir tapčiau Kristaus žmona ar nuotaka. Nebuvo sunku  paveikti paauglę ir  greitai susitarėme.
Tada Motinėlė parašė tėvams, kiek pinigų jie turi atsiųsti sumokėti už vestuvinę suknelę. Kadangi mano tėvas buvo turtingas, jis užsiprašė nemažai. Vėliau aš sužinojau, kad buvo pareikalauta 3-5 kartus daugiau negu reikia. Vienuolės nusipirko medžiagos ir pasiuvo man suknelę, todėl realių išlaidų buvo mažai. Vienuolės niekada nepraleido galimybės ištraukti pinigų iš tikinčiųjų.
Aš visada buvo pamaldi ir dažnai eidavau 14 kryžiaus stočių kelią, bet po sprendimo užsidėti baltą šydą, mano aistra išaugo. Nerimavau, ar esu šventa pakankamai, kad būčiau verta tapti Kristaus nuotaka, todėl aš pradėjo eiti kryžiaus stotis kiekvieną penktadienį. Žinoma, tai būtų man padėję būti arčiau Dievo ir būtų parengę žengti žingsnį.
Mano širdis tiesiog sprogo iš idealistinio atsidavimo ir meilės klaidingiems tikslams, kurių aš buvo išmokyta. Kiekvienais metais šimtai nekaltų mergaičių nusileidžia šituo keliu į tamsias vienuolynų gelmes su spindinčiomis akimis ir noru atiduoti savo širdis, protus ir sielas nesavanaudiškam tarnavimui meldžiantis už prarastą žmoniją.

(Bus daugiau)

Šiuolaikinis menas - Ofeliją išprievartavo ant fortepijono


Rusijos mieste Sivtikare prasidėjo įdomi teismo byla - žiūrovas Aleksandras Ščigoliovas teisiasi su Komijos akademiniu dramos teatru ir reikalauja jam atlyginti moralinę ir materialinę žalą po Šepspyro "Hamleto" peržiūros, praneša ИТАР-ТАСС.
Žiūrovas pasipiktinęs, jog teatras neįspėjo žiūrovų, kad "Hamletas" bus ne klasikinis, o "šiuolaikinio" pastatymo, po kurio peržiūros jam visi plaukai ant galvos atsistojo. Taigi, žiūrovas sako, patyręs didelę moralinę žalą nuo tokių scenų kaip Ofelijos išprievartavimas ant fortepijono peržiūros ir t.t.
Aleksandras Ščigoliovas nori, kad teatras grąžintų jam pinigus už bilietą, nors neturi pretenzijų aktorių vaidybai ar režisieriaus darbui - tiesiog jam nepatiko, kad jo neperspėjo, o be to, spektaklyje gausu scenų, kurių nėra aprašyta "Hamlete".  
Teisėjas, beje, negalėjo priimti verdikto - pats nusprendė nueiti į spektaklį susipažinti su klasika.