(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas)
Epitemija prieš miegą
Paprastai prieš miegą aš persirengdavau į marlinius naktinius marškinius. Prieš miegą, kol leisdavo atsigulti, turėjome atlikti dar vieną maldą - epitemiją, klaupdavome ant lentos, ant kurios buvo šimtai vertikalių aštrių laidų, kurie buvo skirti pradurti kelius, viršutinė dalis, kur mes turėdavome padėti rankas, taip pat buvo pilna aštrių laidų. Lovas vienuolyne atstojo plytos arba medinis gultas – nei matraso, nei anklodės ar pagalvės...
Kas vakarą aš privalėjau klauptis ir lieti kraują už žūstančią žmoniją, liejau ir kentėjau besimelsdama, tik po to guldavau ant plytų. Be septynių minučių 12 val. skambėjo varpas - mes susirinkdavome koplyčioje ir melsdavomės dar valandą už žmoniją, po to grįždavome miegoti iki 4:30, tada skambėdavo varpas ir mes per lygiai 5 minutes turėjo atbėgti basos. Pavėlavusias žiauriai bausdavo.
Pakabinimas ant pirštų
Vieną dieną Motinėlė paėmė mane kitai epitemijai, skirtai pasišventimui. Кai įėjome į kamerą, vėl degė 7 žvakės. Kai ji mane privedė prie žvakių, aš pamačiau keletą kabaluojančių virvių, kurių galuose buvo kažkokie užspaudimo įrankiai. Ji privertė atsistoti mane prie sienos ir pakelti rankoas į viršų. Ji greitai ir tvirtai spragtelėjo užraktais, į kuriuos pateko mano didieji pirštai, po to nuėjo prie mechanizmo ir sukdama rankeną lėtai ėmė kelti mane į viršų, kol vos liečiau kojomis žemę, tada įtvirtino rankeną ir be žodžių išėjo ir užtrenkė duris. Mano kūno svoris, kurį laikė didieji kojų ir rankų pirštai, ėmė kankinamai spausti. Iš karto ėmiau inkšti ir stenėti nuo kančios. Neturėjau supratimo, kiek ten būsiu. Kabėdama galvojau, ar nenumirsiu anksčiau negu manęs ateis. Iki baltumo įkaitintų skausmo bangų gniaužtai, kurie ardo kūną ir protą, duoda suprasti, kad mirtis būtų laiminga išeitis.
Kai valandos išsitempia į dienas ir naktis, nėra jokios galimybės suprasti, kiek laiko kabi. Neegzistuoja nei saulės, nei garsų, išskyrus jūsų pačių raudas. Tai buvo tas pats, kaip palaidotam gyvam be maisto ir vandens. Kankinimas ir aptemusi sąmonė priverčia pamesti realybę, niekas nebeatrodo realu, išskyrus kankinimus ir skausmą.
Suprato, kad statylos negirdi...
Tai buvo dar viena žiauri jų (katalikų vienuolyno) technika, skirta „išplauti smegenis“. Nieko negalėjau padaryti, tik šaukti, stovėti ir verkti. Niekas negirdės ir net nepasirūpins. Prašliaužė trys, keturios ir net devynios valandos, ir kiekvienas kaulas, raumuo ir nervas mano kūne rėkė apie pagalbą. Beprotiškas skausmas buvo tiesiog nenusakomas, taip pat išalkau ir ištroškau. Kai mano galūnės ėmė stipriai tinti, pagalvojau, kad mirštu.
Aš meldžiausi karštai visoms statuloms patalpoje. Galų gale aš supratau, kad Mergelė Marija negirdi nei mano žodžių, nei šauksmo. Aš isteriškai šaukiausi savo globėjo šventojo Judo, Šventojo Bartalamėjaus ir visų kitų stabų ir šventųjų, kuriuos tik prisiminiau. Mane apsupo nežemiška tyla, pertraukiama tik mano riksmų.
Kankinimuose pertraukų nebūna
Kabėjau, apimta skausmo, aptekusi savo išmatomis ir šlapimu, kadangi kankinimų sistemoje nebuvo pertraukų tualetui. Kai pajutau, kad tuoj tuoj išeisiu iš proto, įėjo Motinėlė. Prieš mane sienoje buvo lentynėlė, kurią ji pakėlė iki mano veido lygmens, ten ji pastatė puodą su vandeniu ir vieną bulvę.
Troškau ir alkau, kaip man tai pasiekti? Su didžiuliu skausmu puoliau artyn, palenkdama tai vieną, tai kitą ranką. Кai man pavyko pasiekti vandenį, pajutau, kaip su didžiuliu skausmu plyšo plaučiai... Faktiškai po šios epitemijos, kaip sužinojau vėliau, daugelis vienuolių susirgdavo tuberkulioze. Tik per tokį skausmą aš pasiekiau vandenį, kurio didžiąją dalį išlaisčiau...
Po devynių dienų atėjo motinėlė ir išlaisvino pirmą mano didįjį pirštą, ir aš nualpau – mano galūnės buvo sutinusios trigubai, nė viena kūno dalis nebuvo laisva nuo skausmo.
Negalėjau pajudėti – dvi vienuolės nugabeno mane į ligoninę ir paguldė ant medinio gulto. Jos nupjovė nuo manęs visus rūbus, kadangi jie buvo permirkę šlapimu ir nešvarumais. Tai buvo dar viena dalis skrupulingai parengtos ir nežmoniškos programos dalis, skirtos sukurti bergžius ir nenaudingus robotus. Po šios epitemijos aš du su puse mėnesio negalėjau vaikščioti ir tikrai būčiau buvusi laiminga, jeigu būčiau numirusi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą