Dvidešimt metų pragare – vienos vienuolės istorija (pirmas kraujas)

(Toliau verčiu sesers Šarlotės, karmelitų vienuolės, liudijimą. Ji daugiau kaip 20 metų praleido Romos katalikų bažnyčios vienuolynuose.Turiu pasakyti, kad tokių šiurpių dalykų negirdėjau nė apie vieną kultą, sektą ar satanistų organizaciją... Bus daugiau).

Išbandymas karste

Pradėdama įžadus turėjau devynias valandas gulėti karste ir mirti pasauliui. Niekada aš nepamatysiu savo žmonių, negrįšiu namo, nes aš susisaistau su vienuolynu. Tai buvo didžiulė kaina 21 metų merginai, kurią turėjo sumokėti, atsižadėdama visko, ką ji mylėjo ir puoselėjo pasaulyje, bet tai turėjo būti padaryta siekiant laimėti sielas Dievui. Aš vilkėjo tamsiai raudono aksomo laidotuvių suknelę, ceremoniją atliko vyskupas. Ir suknelę, ir karstą padarė vienuolės vienuolyne.
Žinojau, kad kai aš išeisiu iš karsto, aš niekada nebepamatysiu ir neišgirsiu apie savo šeimą, niekada paliksiu vienuolyno ir, kai aš mirsiu, būsiu ten ir palaidota.

Aš nuėjau prie karsto, atsiguliau ir išsitempiau. Dvi mažos vienuolės atėjo ir visą karstą uždengę sunkia juoda užuolaida, kuri kvepėjo smilkalais. Maniau, būtinai turiu uždusti. Vienoje pusėje  kambaryje buvo įprastos statulos, kitoje pusėje sėdėjo Motinėlė, vienuolės ir kunigai. Per devynias ilgas valandas, kol aš gulėjo karste, jie budėjo ir dainavo.
Vienintelis tikslas gulėti karste  - išmokti nekęsti savo motinos, tėvo, ir visų kitų žemiškų ryšių -  visa tai dėl Dievo meilės. Turi pamiršti juos, nekęsti jų, ištrinti juos visiškai iš širdies, proto ir gyvenimo. Visa tai padės tau būti geresne Dievo žmona.
Gulėdama aš prisiminiau savo vaikystės namus. Prisiminiau sukneles, kurias man  mano mama pasiuvo, bet aš niekada nedėvėsiu jų. Aš galvojau  apie gerą maistą, šiltas lovas ir visa turtingą šeimos gyvenimą, kurį turėjau. Žinoma, aš verkiau ir verkiau, nes mano širdis plyšo dėl artimųjų kurių aš niekada nepamatysiu dar kartą. Tai buvo skaudi patirtis, ir manau, kad tuo metu aš juos mylėjau labiau nei bet kada anksčiau.
Aš verkiau. Taip buvo sunku mesti viską. Agonijoje ir kančiose, aš drebėjau ir aimanavau, kol nebuvo daugiau ašarų. Po kelių valandų šiek tiek atsigavo mano pusiausvyra. Aš nusprendžiau: "Šarlote, tu ruošiesi tapti geriausia karmelitų vienuole, kuri kada nors buvo, todėl tiek vienuolyne, tiek ir už jo ribų visada darei viską geriausiu būdu."

Įžadai, pasirašyti savo krauju

Kai praėjo devynios valandos, išbandymas buvo baigtas,  paskambino varpas ir  dvi mažos vienuolės nedelsiant nuo karsto nutraukė juodą uždangalą. Kai aš pakilau iš karsto, buvau palydėta į kambarį, kur turėjau duoti amžinus skurdo, skaistumo ir klusnumo įžadus. Vienuolyno Motinėlė pradūrė mano ausies spenelį, kad tekėtų kraujas ir paėmė kraujo - įžadai turėjo būti pasirašyti mano pačios krauju.
Aš pažadėjau būti pasirengusi gyventi skurde, kuris yra svarbus dėl pusiausvyros mano gyvenime (nors tuo metu aš nežinojau, ką tai reiškia). Kitas įžadus - skaistybės - įsakė man niekada teisėtai nesusituokti, nes dabar esu Dievo žmona (dėl vestuvių ceremonijos, kuri vyko anksčiau, kai užsidėjau baltą abitą). Tada sekė paklusnumo įžadas -  jis buvo sunkiausias. Aš pažadėjau absoliučiai, neabejodama paklusti popiežiui, visos Romos katalikų hierarchijos kunigams, vienuolyno valdžiai ir vienuolyno taisyklėms. Aš visiškai nežinojau, kaip greitai aš turėsiu pradėti įgyvendinti šiuos pažadus ir neturėjau realaus supratimo apie dalykus, ką pažadėjau ir pasirašiau krauju.