Dvidešimt metų pragare – vienos vienuolės istorija (apsisprendimas)

(Bus daugiau)

Juodas abitas

Kai man buvo beveik aštuoniolika, Motinėlė vėl pradėjo dirbti su manimi. Atsiminkite, kad šios negailestingos moterys yra kruopščiai atrinktos ir paruoštos dirbti savo darbą. Turėjau planų užsidėjus baltą šydą išeiti iš vienuolyno ir tapti Romos katalikų bažnyčios slaugytoja. Tačiau ji pastebėjo mano ištvermę ir pasišventimą, ji pakvietė mane į savo kabinetą pokalbiui.
"Šarlote, - sakė ji, - aš stebėjau tave. Turi stiprų kūną ir atsidavimą būti gera vienuolė, vienuolyno vienuolė. Manau, kad esi viena iš tų, kurie norėtų mesti namus ir tai, kas patinka pasaulyje, ir pasislėpti už vienuolyno durų. Manau, kad esi pasirengusi pasiaukoti ir gyventi skurde, kad galėtum melstis už prarastą žmoniją."
Mus nuolat mokė, kad šeimą, taip pat tuos, kurie jau skaistykloje, galima greitai išgelbėti vienuolių kančiomis čia, žemėje. Motinėlė pamačiusi, kad buvau pasiruošusi kentėti be murmėjimo ir skundų, todėl stūmė man juodo šydo idėją - pasirinkimą uždaro vienuolyno. Žinoma, aš nežinojau, kaip uždarosios vienuolės gyveno, todėl ji pradėjo pasakoti man apie vienuolynus.

Pasiūlė lieti savo kraują

Motinėlė man pasakė, kad vienuolynuose aš liesiu savo kraują dėl žmonijos, kaip Jėzus darė Golgotoje. Aš turiu būti pasirengusi kentėti sunkias atgailas ir gyventi baisaus skurdo gyvenimą. Aš jau gyvenau skurdžiai, bet jei tai leis man daugiau šventėti, būti arčiau Dievo, ir kad būčiau, kaip vienuolė, geresnė, pamaniau, kad būtų verta imtis šio baisaus skurdo, koks jis yra.
Likus dviem mėnesiams iki savo 21 gimtadienio, buvau pakviesta į Motinėlės biurą ir ji paprašė pasirašyti dokumentus, kuriais visą turtą, kuris gali priklausyti man ateityje, atiduodu Romos Katalikų Bažnyčios sistemai. Kunigai stengiasi suvilioti merginas iš turtingų šeimų į vienuolynus, praturtinti savo sistemą merginų palikimais. Pasakiau, kad man reikia šiek tiek daugiau laiko galvoti apie tai.
Dvejus metus aš rimtai svarsčiau. Jei duosiu amžinąjį įžadą, tai reikštų pasilikti už uždarų durų uždarame vienuolyne, ir tada visas mano gyvenimas priklausytų Dievui. Tai būtų viena iš atsidavimo, meditacijos ir maldos priemonių, ir man pavyktų laimėti daug daugiau sielų Dievui, todėl norėjau daugiau laiko skirti maldai. Patikėjau ir priėmiau tai, ką ji pasakojo, ir vieną kartą pasakiau jai, kad aš nusprendžiau eiti į vienuolyną.