Ar galima Romos katalikybę vadinti Kristaus?

AR GALIMA ROMOS KATALIKYBĘ VADINTI
KRISTAUS BAŽNYČIA?

 (Pabaiga "Ar Romos katalikybė yra Dievo bažnyčia")

Ieškoti atsakymo į šį klausimą mūsų skaitytojams pasiūlysime Apreiškimo antrajame skyriuje (Apr 2:18-22), kur kreipiamasi į Tiatyros surinkimą. Matome, kokia buvo tikroji surinkimo padėtis tuo laiku, kai apaštalas Jonas rašė šį laišką. Daugelio Rašto tyrinėtojų manymu šie kreipimaisi, skirti septyniems Azijos surinkimams, aprašo ne tik tikrąją jų padėtį Žmogaus Sūnaus akyse, bet ir pateikia mums pranašišką Bažnyčios istorijos vaizdą, atsiskleidusį amžių bėgyje. Stebina panašumas tarp to, kas skirta Tiatyros surinkimui, ir Apreiškimo septynioliktojo skyriaus, kurį ką tik svarstėme. Panašumas toks didelis, kad peršasi išvada, jog, kas išpranašauta Tiatyros surinkimui, skirta Romos bažnyčiai.

Šiame laiške skaitome apie Jezabelę, baisiąją Senojo Testamento laikų asmenybę, vadinančią save pranaše, suvedžiojančią Viešpaties tarnus, kad šie ištvirkautų ir valgytų stabams skirtą mėsą. Grasinama ją nublokšti į ligos patalą, o ištvirkavusius su ja -į didį vargą, jei šie neatsivers. Nėra abejonės, jog čia aprašyta Romos bažnyčia.

Šiame laiške yra eilutė, atsakanti į klausimą, ar Romos katalikybę galima vadinti Kristaus bažnyčia?

„O kitiems tiatyriečiams, kurie nesilaiko ano mokslo, kurie, kaip sakoma, nėra pažinę šėtono gilybių, sakau: jums neužkrausiu kitos naštos, tiktai laikykitės to, ką turite, iki ateisiu" (Apr 2:24-25). Pabrėžtos dvi ypatybės: 1) nesilaikymas „ano mokslo` ; 2) nepažinimas šėtono gilybių. Kitais žodžiais tariant, Kristaus sekėjai katalikų bažnyčioje yra krikščionys ne dėl to, kad jie buvo kažkada pakrikštyti. Nors Šėtonas stengėsi sugriauti krikščionybę, pridengiant pagonybę plonu krikščioniško mokymo šydu, ačiū Dievui, kad tame ploname šyde yra kai kas iš Dievo Žodžio, ką Jis gali maloningai panaudoti sielų laiminimui. Katalikui, tik paviršutiniškai susipažinusiam su Biblija, sunku laikytis Dievo Žodžio. Žmonės mokomi apie Jėzaus Kristaus Dieviškąją kilmę, Jo malonę, Jo atperkamąjį darbą ant kryžiaus, o po to viskas sugadinama katalikiškomis dogmomis, kurios taip prieštarauja Evangelijos paprastumui ir užgožia Ją savo įmantriais ritualais.

Ir net viso to nepaisant, Dievas veikia sielas. Ir katalikų tarpe yra tikrų krikščionių.

Tam paliudijimą randame ir tamsių viduramžių laikmetyje. Esame dėkingi poniai Frances Bevan už daugelio nuostabių giesmių, datuojamų priešreformaciniais laikais, vertimus, giesmes, išreiškiančias nuoširdžią meilę Gelbėtojui ir garbinančias Jį. Dievą garbino daugelis vienišų krikščionių, išsimėčiusiųjų po Angliją.

Vertėjos dėmesį patraukė vienuolės Gertrude the Nun (1256-1330), Dr. Johann Tauler (1291-1361), Heinrich Suso (1291-1365) ir kitų giesmės. P Frances Bevan rašo:

,,Koks aiškus Dievo liudijimas buvo šių, vadinamų `Dievo draugų', veikla, lengva pamatyti lyginant jų rašinius su tų `teisiųjų' Dievo tarnų, kurie pasiliko Romos katalikybės įtakoje.

Pavyzdžiui, kaip skiriasi Thomas a Kempis ir Tauler. Akivaizdu, kad pastarasis turėjo amžinąjį gyvenimą, džiaugėsi juo bei turtais Kristuje; pirmasis gi nuoširdžiai šito troško. Pastarajam atleidimas, ramybė ir džiaugsmas buvo tikrovė; pirmajam - tikslas, pasiekiamas įtemptomis pastangomis. Dangiškasis džiaugsmas, Kristaus pažinimas Jo šlovėje ir džiaugimasis neatsižvelgiant į jokias aplinkybes - tai būdinga `Dievo draugams'."

Dabar pateiksime keletą poezijos eilučių šių puikių krikščionių, kurie buvo išauklėti ir apsupti katalikybės pagoniškųjų prietarų.

Gertrude, the Nun rašo:

,,Lord, not through the works of rightousness,

The works that I have done,

But through the glory of Thy grace,

The merit of Thy Son."

 (Viešpatie, ne per gerus darbus,

Kuriuos padariau,

Bet per Tavo malonės šlovę,

Per Tavo Sūnaus nuopelną.)

Šiose nuostabiose eilutėse nėra nė pėdsako katalikiškumo.

Štai Heinrich Suso eilės:

,,For ever through endless ages,

Thy cross and Thy sorrow shall be,

The glory, the song and the sweetness

That makes heaven to me."

(Amžinai nesibaigiančius amžius

Tavo kryžius ir gailestis liks,

Šlovė, giesmė ir saldumas

Kurie atveria Dangų mums.)

Nė žodžio apie Mergelę Mariją ir nesuskaitomus katalikų tarpininkus. Poetas mato tiktai Jėzų.

Dr. Johann Tauler šitaip rašė įkvėptas Dievo Dvasios:

„Nebėra daugiau dirbančių, bet tik Dievas, Kuris veikia juose, ...esantis virš jausmų, prigimties ar priežasties. Žmogus, nedarantis nieko kita ištisus metus, kaip tik leidžiantis Dievui jį keisti, tuos metus praleis gerai ir palaimingai."

Čia matome gilų dvasinį supratimą be katalikiškų  prietarų žymės.

Pamenu pasivaikščiojimą su draugu Airijoje prieš keletą metų. Jis atkreipė dėmesį į seną valstietį, beeinantį vos už kelių metrų, ir tarė: „Paskubėkime ir pasivykime šį seną žmogų. Jis niekuomet gyvenime nebuvo protestantiškame surinkime, bet pasišnekėk su juo ir būsi nustebintas, kaip gerai jis žino Bibliją." Mes paėjome sparčiau ir netrukus jau buvome bekalbą su tuo senu žmogumi. Jis laisvai citavo Šventąjį Raštą, parodydamas gilų dvasinį Dievo Žodžio supratimą. Mes galėjome tik džiaugtis susitikę brolį Kristuje. Bet, deja, tai buvo tik labai reta išimtis tarp katalikų, kurių dažnas visiškai nežino Biblijos. Jei į Šventąjį Raštą žmonės katalikiškuose kraštuose gilintųsi, tai daugelis būtų išvaduoti iš Romos katalikybės prietarų.

Ir pabaigai. Katalikų tyrinėjimų centras Anglijoje išleido eilinę brošiūrą - Dwyerio „The Catholic Faith" („Katalikų tikėjimas"). Akivaizdžiai norėta paskatinti protestantų perėjimą į Romos katalikybę. Suskaičiuota, kad per metus taip atsitinka keturiolika tūkstančių kartų. Nenuostabu, jog minėtoje knygutėje viskas sudėstytaa taip apgalvotai norint patraukti į savo pusę protestantus. Katalikybės tamsioji pusė atsidūrusi antrajame plane. Viskas atrodo lyg taip ir turėtų būti: garbinga ir pagrįsta.

Yra daug labai patrauklių bei mokančių įtikinti veikėjų, propaguojančių katalikybę, bet nesunku pamiršti, kad jų rankos nėra švarios.

Paskutiniame „The Catholic Faith" puslapyje parašyta:

,,Gali ateiti akimirka, kai jūs būsite įtikinti, jog katalikų tikėjimas yra teisingas. Tuo tarpu jūs nesiryžtate žengti žingsnio, kuris nuvestų jus į Bažnyčią."

Nesvyruokite. Nusigręžkite. Šventasis Raštas aiškiai pasisako šiuo klausimu:

„Išeikite iš jos, Mano žmonės, kad nedalyvautumėte jos nuodėmėse ir nepatirtumėte jos negandų! Nes jos nuodėmės pasiekė Dangų ir Dievas prisiminė jos piktenybes" (Apr 18:4­5).

Anot Dievo pranašų, Romos bažnyčios - Pontifikato laukia baisi pražūtis paskutinėmis dienomis. Aukštoji hierarchija menkai tesupranta, kad greitai bus griežtai pasmerkta pagal savo nuopelnus. Ji dar mažai tesuvokia, kad katalikybės aukų verksmų - baisių, pilnų skausmo - per ilgus amžius vis gausėjo. Aukos reikalavo tinkamo atpildo skriaudėjams. O šis netruks ateiti. Skriaudėjos tikrasis vardas yra įspaustas jos kaktoje:

„DIDŽIOJI BABELĖ, IŠTVIRKELIŲ IR ŽEMĖS ŠLYKŠTYBIŲ MOTINA" (Apr 17:5).

Ji aprašyta puikia simboline kalba, tarsi sėdinti ant skaisčiai raudono žvėries, reiškiančio atkurtą Romos imperiją. Jiedu paskutinėmis dienomis nepaprastai sutars ir darbuosis kartu. Bet tai negalės ilgai tęstis. Politinė religinė institucija -pontifikatas - sieks aukščiausios pasaulio valdžios; atkurtoji Romos imperija sieks to paties. Tai nuves į konfliktą.

,,Tie dešimt ragų, kuriuos matei, ir žvėris, - jie nekęs ištvirkėlės, nuplėš jos drabužius ir paleis ją nuogą, ės jos kūną ir ją pačią sudegins ugnyje. ...Ta moteris, kurią regėjai, yra didysis miestas, viešpataujantis žemės karaliams" (Apr 17:16,18).

Gali kilti klausimas: ką simboline kalba reiškia toks dalykas, kaip moters kūno ėdimas ir jos pačios degimas ugnyje? Ogi - didžiausio masto visų katedrų, bažnyčių, vienuolynų, kolegijų ir pastatų konfiskavimą bei sugriovimą, beribių turtų nusavinimą, katalikų bažnyčiai priklausančių žemių perėmimą. Trumpai tariant, tai reiškia sugriovimą visos tos baisios sistemos, kuri persekiojo tikruosius Dievą tikinčiuosius visais amžiais. Koks atpildas! Tai neapsakoma. Tokio senovinės institucijos išrovimo su šaknimis nėra buvę pasaulio istorijoje.

Šis įvykis taps Dievo vaikų didelio džiaugsmo priežastimi. Skaitome:

,,Po to girdėjau Danguje skardžius balsus, tarsi didžiulės minios: Aleliuja! Išgelbėjimas, šlovė ir galybė priklauso mūsų Dievui, nes tikri ir teisingi Jo nuosprendžiai! Jis nuteisė didžiąją ištvirkėlę, kuri sugadino žemę savo ištvirkavimu; Jis atkeršijo už Savo tarnų kraują, pralietą jos rankomis!' Ir dar kartą jie tarė: Aleliuja! Jos dūmai rūks per amžių amžius"` (Apr 19:1-3). Dievo malonės atsisakyta, Jo didelė kantrybė atkakliai ignoruota. Galų gale turi ateiti Jo kerštas, kuris nušluos „melų prieglobstį", kad būtų patvirtinta Dievo teisingoji valdžia. Atėjusi ta diena sukels džiaugsmą Dievo šventųjų tarpe, mat teisybė turės visiškai nugalėti, neteisybė - paliauti. Tada ateis šventoji Dievo valdžia.

Jam tebūnie garbė ir šlovė, valdžia ir jėga per amžius! Amen.