AR GALIMA ROMOS KATALIKYBĘ VADINTI
KRISTAUS BAŽNYČIA?
KRISTAUS BAŽNYČIA?
(Pabaiga "Ar Romos katalikybė yra Dievo bažnyčia")
Ieškoti atsakymo į
šį klausimą mūsų skaitytojams pasiūlysime Apreiškimo antrajame skyriuje (Apr
2:18-22), kur kreipiamasi į Tiatyros surinkimą. Matome, kokia buvo tikroji
surinkimo padėtis tuo laiku, kai apaštalas Jonas rašė šį laišką. Daugelio Rašto
tyrinėtojų manymu šie kreipimaisi, skirti septyniems Azijos surinkimams, aprašo
ne tik tikrąją jų padėtį Žmogaus Sūnaus akyse, bet ir pateikia mums pranašišką
Bažnyčios istorijos vaizdą, atsiskleidusį amžių bėgyje. Stebina panašumas tarp
to, kas skirta Tiatyros surinkimui, ir Apreiškimo septynioliktojo skyriaus,
kurį ką tik svarstėme. Panašumas toks didelis, kad peršasi išvada, jog, kas
išpranašauta Tiatyros surinkimui, skirta Romos bažnyčiai.
Šiame laiške
skaitome apie Jezabelę, baisiąją Senojo Testamento laikų asmenybę, vadinančią
save pranaše, suvedžiojančią Viešpaties tarnus, kad šie ištvirkautų ir valgytų
stabams skirtą mėsą. Grasinama ją nublokšti į ligos patalą, o ištvirkavusius su
ja -į didį vargą, jei šie neatsivers. Nėra abejonės, jog čia aprašyta Romos
bažnyčia.
Šiame laiške yra eilutė, atsakanti į
klausimą, ar Romos katalikybę galima vadinti Kristaus bažnyčia?
„O kitiems tiatyriečiams, kurie nesilaiko ano mokslo,
kurie, kaip sakoma, nėra pažinę šėtono gilybių, sakau: jums neužkrausiu kitos
naštos, tiktai laikykitės to, ką turite, iki ateisiu" (Apr 2:24-25).
Pabrėžtos dvi ypatybės: 1) nesilaikymas „ano mokslo` ; 2) nepažinimas šėtono
gilybių. Kitais žodžiais tariant, Kristaus sekėjai katalikų bažnyčioje yra
krikščionys ne dėl to, kad jie buvo kažkada pakrikštyti. Nors Šėtonas stengėsi
sugriauti krikščionybę, pridengiant pagonybę plonu krikščioniško mokymo šydu,
ačiū Dievui, kad tame ploname šyde yra kai kas iš Dievo Žodžio, ką Jis gali
maloningai panaudoti sielų laiminimui. Katalikui, tik paviršutiniškai
susipažinusiam su Biblija, sunku laikytis Dievo Žodžio. Žmonės mokomi apie
Jėzaus Kristaus Dieviškąją kilmę, Jo malonę, Jo atperkamąjį darbą ant kryžiaus,
o po to viskas sugadinama katalikiškomis dogmomis, kurios taip prieštarauja
Evangelijos paprastumui ir užgožia Ją savo įmantriais ritualais.
Ir net viso to nepaisant, Dievas veikia
sielas. Ir katalikų tarpe yra tikrų krikščionių.
Tam paliudijimą
randame ir tamsių viduramžių laikmetyje. Esame dėkingi poniai Frances Bevan už
daugelio nuostabių giesmių, datuojamų priešreformaciniais laikais, vertimus,
giesmes, išreiškiančias nuoširdžią meilę Gelbėtojui ir garbinančias Jį. Dievą
garbino daugelis vienišų krikščionių, išsimėčiusiųjų po Angliją.
Vertėjos dėmesį
patraukė vienuolės Gertrude the Nun (1256-1330), Dr. Johann Tauler (1291-1361),
Heinrich Suso (1291-1365) ir kitų giesmės. P Frances Bevan rašo:
,,Koks aiškus Dievo
liudijimas buvo šių, vadinamų `Dievo draugų', veikla, lengva pamatyti lyginant
jų rašinius su tų `teisiųjų' Dievo tarnų, kurie pasiliko Romos katalikybės
įtakoje.
Pavyzdžiui, kaip
skiriasi Thomas a Kempis ir Tauler. Akivaizdu, kad pastarasis turėjo amžinąjį
gyvenimą, džiaugėsi juo bei turtais Kristuje; pirmasis gi nuoširdžiai šito
troško. Pastarajam atleidimas, ramybė ir džiaugsmas buvo tikrovė; pirmajam -
tikslas, pasiekiamas įtemptomis pastangomis. Dangiškasis džiaugsmas, Kristaus
pažinimas Jo šlovėje ir džiaugimasis neatsižvelgiant į jokias aplinkybes - tai
būdinga `Dievo draugams'."
Dabar pateiksime
keletą poezijos eilučių šių puikių krikščionių, kurie buvo išauklėti ir apsupti
katalikybės pagoniškųjų prietarų.
Gertrude, the Nun rašo:
,,Lord, not through
the works of rightousness,
The works that I
have done,
But through the glory of Thy grace,
The merit of Thy Son."
(Viešpatie,
ne per gerus darbus,
Kuriuos padariau,
Bet per Tavo malonės šlovę,
Per Tavo Sūnaus nuopelną.)
Šiose nuostabiose eilutėse nėra nė pėdsako
katalikiškumo.
Štai Heinrich Suso eilės:
,,For ever through endless ages,
Thy cross and Thy sorrow shall be,
The glory, the song and the sweetness
That makes heaven to me."
(Amžinai nesibaigiančius amžius
Tavo kryžius ir gailestis liks,
Šlovė, giesmė ir saldumas
Kurie atveria Dangų mums.)
Nė žodžio apie Mergelę Mariją ir
nesuskaitomus katalikų tarpininkus. Poetas mato tiktai Jėzų.
Dr. Johann Tauler šitaip rašė įkvėptas
Dievo Dvasios:
„Nebėra daugiau dirbančių, bet tik Dievas,
Kuris veikia juose, ...esantis virš jausmų, prigimties ar priežasties. Žmogus, nedarantis
nieko kita ištisus metus, kaip tik leidžiantis Dievui jį keisti, tuos metus
praleis gerai ir palaimingai."
Čia matome gilų dvasinį supratimą be
katalikiškų prietarų žymės.
Pamenu pasivaikščiojimą su draugu Airijoje
prieš keletą metų. Jis atkreipė dėmesį į seną valstietį, beeinantį vos už kelių
metrų, ir tarė: „Paskubėkime ir pasivykime šį seną žmogų. Jis niekuomet
gyvenime nebuvo protestantiškame surinkime, bet pasišnekėk su juo ir būsi
nustebintas, kaip gerai jis žino Bibliją." Mes paėjome sparčiau ir
netrukus jau buvome bekalbą su tuo senu žmogumi. Jis laisvai citavo Šventąjį
Raštą, parodydamas gilų dvasinį Dievo Žodžio supratimą. Mes galėjome tik
džiaugtis susitikę brolį Kristuje. Bet, deja, tai buvo tik labai reta išimtis
tarp katalikų, kurių dažnas visiškai nežino Biblijos. Jei į Šventąjį Raštą
žmonės katalikiškuose kraštuose gilintųsi, tai daugelis būtų išvaduoti iš Romos
katalikybės prietarų.
Ir pabaigai.
Katalikų tyrinėjimų centras Anglijoje išleido eilinę brošiūrą - Dwyerio „The
Catholic Faith" („Katalikų tikėjimas"). Akivaizdžiai norėta
paskatinti protestantų perėjimą į Romos katalikybę. Suskaičiuota, kad per metus
taip atsitinka keturiolika tūkstančių kartų. Nenuostabu, jog minėtoje knygutėje
viskas sudėstytaa taip apgalvotai norint patraukti į savo pusę protestantus.
Katalikybės tamsioji pusė atsidūrusi antrajame plane. Viskas atrodo lyg taip ir
turėtų būti: garbinga ir pagrįsta.
Yra daug labai
patrauklių bei mokančių įtikinti veikėjų, propaguojančių katalikybę, bet
nesunku pamiršti, kad jų rankos nėra švarios.
Paskutiniame „The Catholic Faith"
puslapyje parašyta:
,,Gali ateiti akimirka,
kai jūs būsite įtikinti, jog katalikų tikėjimas yra teisingas. Tuo tarpu jūs
nesiryžtate žengti žingsnio, kuris nuvestų jus į Bažnyčią."
Nesvyruokite. Nusigręžkite. Šventasis
Raštas aiškiai pasisako šiuo klausimu:
„Išeikite iš jos,
Mano žmonės, kad nedalyvautumėte jos nuodėmėse ir nepatirtumėte jos negandų!
Nes jos nuodėmės pasiekė Dangų ir Dievas prisiminė jos piktenybes" (Apr
18:45).
Anot Dievo pranašų,
Romos bažnyčios - Pontifikato laukia baisi pražūtis paskutinėmis dienomis.
Aukštoji hierarchija menkai tesupranta, kad greitai bus griežtai pasmerkta
pagal savo nuopelnus. Ji dar mažai tesuvokia, kad katalikybės aukų verksmų -
baisių, pilnų skausmo - per ilgus amžius vis gausėjo. Aukos reikalavo tinkamo
atpildo skriaudėjams. O šis netruks ateiti. Skriaudėjos tikrasis vardas yra
įspaustas jos kaktoje:
„DIDŽIOJI BABELĖ, IŠTVIRKELIŲ IR ŽEMĖS
ŠLYKŠTYBIŲ MOTINA" (Apr 17:5).
Ji aprašyta puikia
simboline kalba, tarsi sėdinti ant skaisčiai raudono žvėries, reiškiančio
atkurtą Romos imperiją. Jiedu paskutinėmis dienomis nepaprastai sutars ir
darbuosis kartu. Bet tai negalės ilgai tęstis. Politinė religinė institucija -pontifikatas - sieks aukščiausios pasaulio valdžios;
atkurtoji Romos imperija sieks to paties. Tai nuves į konfliktą.
,,Tie dešimt ragų,
kuriuos matei, ir žvėris, - jie nekęs ištvirkėlės, nuplėš jos drabužius ir
paleis ją nuogą, ės jos kūną ir ją pačią sudegins ugnyje. ...Ta moteris, kurią
regėjai, yra didysis miestas, viešpataujantis žemės karaliams" (Apr
17:16,18).
Gali kilti
klausimas: ką simboline kalba reiškia toks dalykas, kaip moters kūno ėdimas ir
jos pačios degimas ugnyje? Ogi - didžiausio masto visų katedrų, bažnyčių,
vienuolynų, kolegijų ir pastatų konfiskavimą bei sugriovimą, beribių turtų
nusavinimą, katalikų bažnyčiai priklausančių žemių perėmimą. Trumpai tariant,
tai reiškia sugriovimą visos tos baisios sistemos, kuri persekiojo tikruosius
Dievą tikinčiuosius visais amžiais. Koks atpildas! Tai neapsakoma. Tokio
senovinės institucijos išrovimo su šaknimis nėra buvę pasaulio istorijoje.
Šis įvykis taps Dievo vaikų didelio
džiaugsmo priežastimi. Skaitome:
,,Po to girdėjau
Danguje skardžius balsus, tarsi didžiulės minios: Aleliuja! Išgelbėjimas, šlovė
ir galybė priklauso mūsų Dievui, nes tikri ir teisingi Jo nuosprendžiai! Jis
nuteisė didžiąją ištvirkėlę, kuri sugadino žemę savo ištvirkavimu; Jis
atkeršijo už Savo tarnų kraują, pralietą jos rankomis!' Ir dar kartą jie tarė:
Aleliuja! Jos dūmai rūks per amžių amžius"` (Apr 19:1-3). Dievo malonės
atsisakyta, Jo didelė kantrybė atkakliai ignoruota. Galų gale turi ateiti Jo
kerštas, kuris nušluos „melų prieglobstį", kad būtų patvirtinta Dievo
teisingoji valdžia. Atėjusi ta diena sukels džiaugsmą Dievo šventųjų tarpe, mat
teisybė turės visiškai nugalėti, neteisybė - paliauti. Tada ateis šventoji Dievo
valdžia.
Jam tebūnie garbė ir šlovė, valdžia ir
jėga per amžius! Amen.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą