ATVAIZDAI, ROŽINIAI (ROŽANČIAI), RELIKVIJOS
Biblija griežtai
draudžia stabmeldystę. Už stabmeldystę Izraelis buvo daug kartų baudžiamas,
turėjo kęsti prispaudėjų jungą. Skaitome:
,,Nedaryk sau jokio drožinio, nė jokio
atvaizdo, panašaus į tai, kas yra danguje, žemėje ar vandenyje! Nesilenk prieš
juos ir netarnauk jiems" (Išėjimo 20:4,5).
Kaip tik tuo laiku,
kai įsakymas buvo duotas Mozei ant Sinajaus kalno, Izraelio vaikai garbino
auksinį veršį, kurį jiems padarė Aaronas. Šią stabmeldystę lydėjo baisus Dievo
teismas. Mozė sudegino aukso veršį, sutrynė jį į miltus, supylė į vandenį ir
liepė gerti žmonėms. Tą dieną žuvo trys tūkstančiai sielų.
Štai ką skaitome apie dievobaimingą
karalių Ezekiją ir jo veiklą:
,,Ezekijas pašalino stabų garbinimą aukštumose,
sudaužė stabus ir aukurus, sukapojo Ašeros statulas, į gabalus sulaužė
žalvarinę gyvatę, užsilikusią nuo Mozės laikų; iki to laiko izraelitai dar
tebesmilkė gyvatei. Ją vadino Nehustanu [žalvario gabalu]" (2 Kar 18:4).
Naujajame Testamente
nėra nė pėdsako palankumo stabų garbinimui, bet duoti griežti įspėjimai to
nedaryti. Apaštalas Paulius rašo:
„Todėl,
mano mylimieji, saugokitės stabmeldystės" (1 Kor 10:14).
Apaštalas Jonas baigia savo pirmąjį laišką
rimtais žodžiais: „Vaikeliai, saugokitės
stabų" (1 Jn 5:21).
Romos katalikų
katedros bei bažnyčios pilnos atvaizdų, ir lankytojai yra skatinami reikšti
jiems pagarbą, melstis ir pasižadėti stabams. Skatinama ir praktikuojama
stabmeldystė. Roma turės atsakyti už tai įžeistam Dievui.
Rožinį (rožančių)
sudaro karoliukų vėrinys. Tai paprasčiausias įtaisas kalbėti maldoms. Jis yra
pagoniškos kilmės. Kaip ištirta, Azijoje rožinis dažniausiai buvo sutinkamas
vaizduojant Efezo Dianą.
Kunigas Hyslop rašo:
,,Manoma, kad
pastoviai turi būti sukalbamas tam tikras maldų skaičius. Šis reikalavimas
skirtas tiems, kurie tiki tokia nusistovėjusia seniai įvesta praktika."
Mūsų Viešpats aiškiai įspėja:
„Melsdamiesi nedaugžodžiaukite, kaip
pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo" (Mt 6:7).
O kas link
relikvijų, tai sąrašas iš „The Hammersmith Protestant Discussion" (p. 599)
pats save diskredituoja. Šis sąrašas atskleidžia prietaringumą, beribę
lengvatikystę, naivumą, kurį galima sutikti tik atsilikusiose tautose:
„Šv. Marijos
Magdalietės plaukas; truputis riebalų, likęs iš Šv. Laurencijaus, kai šis buvo
gyvas sudegintas; akmenys, mesti į Šv. Steponą; šienas iš Betliejaus ėdžių;
samarietės galva; Judo žibintas; Balaamo asilo uodega; Aarono lazdos žiedai;
vienos iš Mergelės Marijos šukų; sviestas ir sūris, padaryti iš Mergelės
Marijos pieno; Šv. Petro didysis kaulas; Sv. Pauliaus dantis; Šv. Edmundo kojos
pirštų odelės."
Pasakojama, kad yra
daug medžio gabaliukų, pretenduojančių būti mūsų Viešpaties kryžiaus
dalelytėmis, ir kad yra daugiau, kaip viena Šv. Petro galva.
Ar nepagalvoja šitai perskaičiusieji, kaip
visa tai prieštarauja Raštui ir sveikam protui?
(Bus daugiau)
Iš knygos Is
Roman Catholicism of God? (Fourth Edition) By A.J.Pollock Green & Co.
(Lowesroft) Ltd., Crown Street, Lowestoft, England, 1963.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą