ATVAIZDAI, ROŽINIAI (ROŽANČIAI), RELIKVIJOS

ATVAIZDAI, ROŽINIAI (ROŽANČIAI), RELIKVIJOS

Biblija griežtai draudžia stabmeldystę. Už stabmeldystę Izraelis buvo daug kartų baudžiamas, turėjo kęsti prispaudėjų jungą. Skaitome:

,,Nedaryk sau jokio drožinio, nė jokio atvaizdo, panašaus į tai, kas yra danguje, žemėje ar vandenyje! Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems" (Išėjimo 20:4,5).

Kaip tik tuo laiku, kai įsakymas buvo duotas Mozei ant Sinajaus kalno, Izraelio vaikai garbino auksinį veršį, kurį jiems padarė Aaronas. Šią stabmeldystę lydėjo baisus Dievo teismas. Mozė sudegino aukso veršį, sutrynė jį į miltus, supylė į vandenį ir liepė gerti žmonėms. Tą dieną žuvo trys tūkstančiai sielų.

Štai ką skaitome apie dievobaimingą karalių Ezekiją ir jo veiklą:

,,Ezekijas pašalino stabų garbinimą aukštumose, sudaužė stabus ir aukurus, sukapojo Ašeros statulas, į gabalus sulaužė žalvarinę gyvatę, užsilikusią nuo Mozės laikų; iki to laiko izraelitai dar tebesmilkė gyvatei. Ją vadino Nehustanu [žalvario gabalu]" (2 Kar 18:4).

Naujajame Testamente nėra nė pėdsako palankumo stabų garbinimui, bet duoti griežti įspėjimai to nedaryti. Apaštalas Paulius rašo:

„Todėl, mano mylimieji, saugokitės stabmeldystės" (1 Kor 10:14).

Apaštalas Jonas baigia savo pirmąjį laišką rimtais žodžiais: „Vaikeliai, saugokitės stabų" (1 Jn 5:21).

Romos katalikų katedros bei bažnyčios pilnos atvaizdų, ir lankytojai yra skatinami reikšti jiems pagarbą, melstis ir pasižadėti stabams. Skatinama ir praktikuojama stabmeldystė. Roma turės atsakyti už tai įžeistam Dievui.

Rožinį (rožančių) sudaro karoliukų vėrinys. Tai paprasčiausias įtaisas kalbėti maldoms. Jis yra pagoniškos kilmės. Kaip ištirta, Azijoje rožinis dažniausiai buvo sutinkamas vaizduojant Efezo Dianą.

Kunigas Hyslop rašo:

,,Manoma, kad pastoviai turi būti sukalbamas tam tikras maldų skaičius. Šis reikalavimas skirtas tiems, kurie tiki tokia nusistovėjusia seniai įvesta praktika."

Mūsų Viešpats aiškiai įspėja:

„Melsdamiesi nedaugžodžiaukite, kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo" (Mt 6:7).

O kas link relikvijų, tai sąrašas iš „The Hammersmith Protestant Discussion" (p. 599) pats save diskredituoja. Šis sąrašas atskleidžia prietaringumą, beribę lengvatikystę, naivumą, kurį galima sutikti tik atsilikusiose tautose:

„Šv. Marijos Magdalietės plaukas; truputis riebalų, likęs iš Šv. Laurencijaus, kai šis buvo gyvas sudegintas; akmenys, mesti į Šv. Steponą; šienas iš Betliejaus ėdžių; samarietės galva; Judo žibintas; Balaamo asilo uodega; Aarono lazdos žiedai; vienos iš Mergelės Marijos šukų; sviestas ir sūris, padaryti iš Mergelės Marijos pieno; Šv. Petro didysis kaulas; Sv. Pauliaus dantis; Šv. Edmundo kojos pirštų odelės."

Pasakojama, kad yra daug medžio gabaliukų, pretenduojančių būti mūsų Viešpaties kryžiaus dalelytėmis, ir kad yra daugiau, kaip viena Šv. Petro galva.

Ar nepagalvoja šitai perskaičiusieji, kaip visa tai prieštarauja Raštui ir sveikam protui?

(Bus daugiau)

Iš knygos Is Roman Catholicism of God? (Fourth Edition) By A.J.Pollock Green & Co. (Lowesroft) Ltd., Crown Street, Lowestoft, England, 1963.