ŠVENTASIS
KRIKŠTAS IR SUTVIRTINIMAS KATALIKŲ BAŽNYČIOJE
„Katalikų
tikėjimo" autorius rašo:
„Krikšto metu visi vaikai, jiems to visiškai
nereikalaujant, yra apvalomi nuo prigimtinės nuodėmės, gauna Dievo malonę,
tampa Kristaus mistinio kūno nariais ir Dangaus Karalystės paveldėtojais. Tuo
būdu jie dvasiškai atgimsta; mūsų Gelbėtojo žodžiais tariant gimsta iš vandens
ir Šventosios Dvasios' (Šv. Jono 3:5). Kaip prigimtinę nuodėmę jie įgyja to
nežinodami ir asmeniškai nedalyvaudami, taip jie apvalomi nuo tos nuodėmės be
jų žinios. ... Bet tokio krikšto pakanka išgelbėti vaiką jo kūdikystėje, iki
kol jis tampa protingu, o tuomet šiojo jau nebepakanka išgelbėjimui. Vaikas
privalo dar tikėti ir išpažinti pagrindines tikėjimo tiesas, turi pasitikėti
Dievu, mylėti Jį iš visos širdies." < 14 >
Savo dogmą apie krikštą katalikai grindžia neteisingu
Rašto supratimu, pateikdami Jį sutrumpintai. „Vanduo" Evangelijoje pagal
Joną 3:5 negali būti suprantamas pažodžiui kaip krikšto vanduo. Tai įrodo du
dalykai. Pirma, kai mūsų Viešpats ištarė šiuos žodžius, dar nebuvo tokio
dalyko, kaip krikščionių krikštas. Buvo tik Jono atgailos krikštas.
Krikščioniškasis yra „krikštas Kristaus mirtyje" ir Jo prisikėlimo
atvaizdas, ko negalėjo būti iki mūsų Viešpats nebuvo miręs ir prisikėlęs.
Įrodymui pažiūrėkime laiško Romiečiams šeštojo skyriaus pradžią (1-5 eilutes):
„Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad
gausėtų malonė? Nieku būdu! Mirę nuodėmei, kaip gi toliau gyventume joje? Argi
nežinote, jog mes, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti Jo
mirtyje? Taigi krikštu esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus
buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes gyventume
atnaujintą gyvenimą. Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir
su prisikėlimu."
Antra, Raštas pats paaiškina, ką reiškia žodis
„vanduo": „Kristus taip mylėjo surinkimą ir atidavė už jį Save, kad jį
pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu SU ŽODŽIU" (Ef 5:25-26).
Labai gera turėti paties Rašto teikiamą paaiškinimą,
tą ir patvirtina šios ištraukos. Apaštalas Jonas rašo apie būtinumą ,,atgimti
iš vandens ir Dvasios" (Jn 3:5). Apaštalas Petras taip pat rašo apie naują
gimimą, tik palyginimui pavartoja „sėklą", o ne „vandenį". Skaitome:
„Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nepranykstančios
sėklos gyvu ir pasiliekančiu DIEVO ŽODŽIU" (1 Pt 1:23).
Apaštalas Jokūbas taip pat rašo apie naują gimimą:
„Savo valia Jis atgimdė mus TIESOS ŽODŽIU, kad būtume tarsi pirmuonys Jo
kūrinių tarpe" (Jok 1:18).
Taigi, jei „vanduo" vienoje ištraukoje yra
pažodžiui suprantamas kaip vanduo, tai „sėkla" turėtų taip pat pažodžiui
būti suprantama kaip sėkla. Bet pastarajam žodžiui katalikai pretenzijų neturi.
Kodėl? Juk kai visos trys ištraukos kalba apie naują gimimą, ir dvi iš trijų
teigia, jog atgimstama per Šventosios Dvasios jėgą, veikiant Dievo Žodžiui,
mums tampa aišku, kad „vanduo" reiškia Dievo Žodį, ypač remiantis laišku
Efeziečiams 5:26, kuris sugretina „nuplovimą vandeniu" ir „Žodį":
„apvalydamas vandens nuplovimu SU ŽODŽIU."
Kokia apgailėtina yra kataliku autoriaus ištrauka.
Atmetama tai, kas pripažistama. Anot jų, pakrikštytas kūdikis tampa Dievo
vaiku, bet augdamas nustoja juo būti, jei neišpažjsta pagrindinių tikėjimo
dogmų, tokių, kaip duonos ir vyno virtimas Kristaus kūnu ir krauju, mišios,
skaistykla, išpažintis, popiežiaus valdžia ir taip toliau. Skyrelio pradžioje
pateiktąją ištrauką liūdna skaityti, nes joje nėra nei žodžio apie tikėjimą
Kristumi. Apaštalas Paulius nesako kalėjimo prižiūrėtojui Filipuose, kad tas
tikėtų dogmas, bet:
„Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo
namai" (Apd 16:31).
Apaštalas Petras, kuriuo Romos katalikai tiki labiau
nei kitais, rašė:
,,Esate atpirkti...brangiuoju krauju Kristaus, To
Avinėlio be kliaudos ir dėmės" (1 Pt 1:19).
Prie vandens krikšto yra pridedama labai daug apeigų,
darančių jį juokingu: poteriavimas virš vaiko galvos išvarant velnią, druskos
dėjimas į jo burną, viršugalvio, akies, krūtinės, peties ir ausies žegnojimas,
vaiko krūtinės patepimas naujatikio aliejumi, o tai reiškia, kad jis priima
Šventąją Dvasią, be to galvos patepimas, reiškiantis vaiko įskiepijimą į
Kristų, ir taip toliau. Kur Rašte yra aprašyti visi šie prietaringi vaidinimai?
Nei viena eilutė Biblijoje nenurodo į tokias apeigas.
Kartą šios knygutės autorius stebėjo
krikštą mažoje kaimo bažnytėlėje. Kunigas pražiodė kūdikį ir spjovė jam į
burną, tuo, kaip jis skelbė, suteikdamas vaikui Šventąją Dvasią.
„Katalikų
tikėjimo" autorius rašo:
,,Sutvirtinimo sakramentas įsteigtas
mūsų Viešpaties. Jo metu tikėjimas, Dievo sužadintas vaikuose per Krikštą,
sutvirtinamas Šventąja Dvasia per maldą, patepimą šventu aliejumi (vadinamu
Charizma) ir per Apaštalų įpėdinio - Vyskupo rankų uždėjimą. Taip vaikai yra
apdovanojami dovanomis, malonėmis ir dorybėmis, ypač drąsa, ir padaromi
puikiais krikščionimis ir narsiais Jėzaus Kristaus kareiviais, gyvenime
stojančiais kovon prieš pasaulj, kūną ir velnią." < 15 >
Sutvirtinimas, kokį skelbia Romos bažnyčia, yra apeiga, neturinti
pagrindo Rašte. Nėra nei vienos eilutės visame Dievo Žodyje, remiančios mintį,
kad sutvirtinamasis gautų Šventąją Dvasią su charizma bei vyskupo
pliaukštelėjimas per sutvirtinamojo skruostą padarytų jį Kristaus kariu, pasiruošusiu
ištverti sunkumus, ar kad vyskupo pabučiavimas suteiktų „ramybė, kuri duoda
aiškų supratimą".
Kokia gi buvo krikštytų ir sutvirtintų Romos bažnyčios
pasekėjų gyvenimo baigtis? Dažnai tekdavo matyti juos, išeinančius iš savo
koplyčių Airijoje ir kitose vietose prislėgtais veidais, tarsi jų religija
neteiktų džiaugsmo. Reikia pažymėti jiems būdingą slaptą žvilgsnį, minčių
skurdumą; o jų bažnyčių viduje - menkaverčius įvaizdžius, išorinį blizgesį,
išpažinčių klaupyklas, taip tolimas Viešpaties Dvasiai. Daugelyje Airijos mažų
miestelių rastume skurdą, purvą bei vargą ir čia pat iškilusias puošnias
bažnyčias, puikius kunigų namus. Tų pačių bažnyčių
lankytojai užpildo viešuosius namus; jie yra menki Jėzaus Kristaus kariai,
kaip, beje, ir visa Romos katalikų bažnyčia, tam, kad kovotų prieš pasaulį,
kūną ir velnią. Tuščias kevalas be branduolio. Tai primena mums mūsų Viešpaties
triuškinantį kaltinimą fariziejams:
„Jūs panašūs į baltintus antkapius, kurie iš
paviršiaus gražiai atrodo, bet viduje pilni mirusiųjų kaulų ir visokių
nešvarumų" (Mt 23:27).
A.J.Pollock poleminė ir apologetinė knygutė "AR ROMOS KATALIKYBĖ YRA DIEVO BAŽNYČIA?".
"Is
Roman Catholicism of God?" (Fourth Edition) By A.J.Pollock Green & Co.
(Lowesroft) Ltd., Crown Street, Lowestoft, England, 1963
(Bus daugiau)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą