ŠVENTASIS KRIKŠTAS IR SUTVIRTINIMAS KATALIKŲ BAŽNYČIOJE

ŠVENTASIS KRIKŠTAS IR SUTVIRTINIMAS KATALIKŲ BAŽNYČIOJE

„Katalikų tikėjimo" autorius rašo:

„Krikšto metu visi vaikai, jiems to visiškai nereikalaujant, yra apvalomi nuo prigimtinės nuodėmės, gauna Dievo malonę, tampa Kristaus mistinio kūno nariais ir Dangaus Karalystės paveldėtojais. Tuo būdu jie dvasiškai atgimsta; mūsų Gelbėtojo žodžiais tariant gimsta iš vandens ir Šventosios Dvasios' (Šv. Jono 3:5). Kaip prigimtinę nuodėmę jie įgyja to nežinodami ir asmeniškai nedalyvaudami, taip jie apvalomi nuo tos nuodėmės be jų žinios. ... Bet tokio krikšto pakanka išgelbėti vaiką jo kūdikystėje, iki kol jis tampa protingu, o tuomet šiojo jau nebepakanka išgelbėjimui. Vaikas privalo dar tikėti ir išpažinti pagrindines tikėjimo tiesas, turi pasitikėti Dievu, mylėti Jį iš visos širdies." < 14 >

Savo dogmą apie krikštą katalikai grindžia neteisingu Rašto supratimu, pateikdami Jį sutrumpintai. „Vanduo" Evangelijoje pagal Joną 3:5 negali būti suprantamas pažodžiui kaip krikšto vanduo. Tai įrodo du dalykai. Pirma, kai mūsų Viešpats ištarė šiuos žodžius, dar nebuvo tokio dalyko, kaip krikščionių krikštas. Buvo tik Jono atgailos krikštas. Krikščioniškasis yra „krikštas Kristaus mirtyje" ir Jo prisikėlimo atvaizdas, ko negalėjo būti iki mūsų Viešpats nebuvo miręs ir prisikėlęs. Įrodymui pažiūrėkime laiško Romiečiams šeštojo skyriaus pradžią (1-5 eilutes):

„Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? Nieku būdu! Mirę nuodėmei, kaip gi toliau gyventume joje? Argi nežinote, jog mes, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi krikštu esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes gyventume atnaujintą gyvenimą. Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimu."

Antra, Raštas pats paaiškina, ką reiškia žodis „vanduo": „Kristus taip mylėjo surinkimą ir atidavė už jį Save, kad jį pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu SU ŽODŽIU" (Ef 5:25-26).

Labai gera turėti paties Rašto teikiamą paaiškinimą, tą ir patvirtina šios ištraukos. Apaštalas Jonas rašo apie būtinumą ,,atgimti iš vandens ir Dvasios" (Jn 3:5). Apaštalas Petras taip pat rašo apie naują gimimą, tik palyginimui pavartoja „sėklą", o ne „vandenį". Skaitome:

„Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nepranykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu DIEVO ŽODŽIU" (1 Pt 1:23).

Apaštalas Jokūbas taip pat rašo apie naują gimimą: „Savo valia Jis atgimdė mus TIESOS ŽODŽIU, kad būtume tarsi pirmuonys Jo kūrinių tarpe" (Jok 1:18).

Taigi, jei „vanduo" vienoje ištraukoje yra pažodžiui suprantamas kaip vanduo, tai „sėkla" turėtų taip pat pažodžiui būti suprantama kaip sėkla. Bet pastarajam žodžiui katalikai pretenzijų neturi. Kodėl? Juk kai visos trys ištraukos kalba apie naują gimimą, ir dvi iš trijų teigia, jog atgimstama per Šventosios Dvasios jėgą, veikiant Dievo Žodžiui, mums tampa aišku, kad „vanduo" reiškia Dievo Žodį, ypač remiantis laišku Efeziečiams 5:26, kuris sugretina „nuplovimą vandeniu" ir „Žodį": „apvalydamas vandens nuplovimu SU ŽODŽIU."

Kokia apgailėtina yra kataliku autoriaus ištrauka. Atmetama tai, kas pripažistama. Anot jų, pakrikštytas kūdikis tampa Dievo vaiku, bet augdamas nustoja juo būti, jei neišpažjsta pagrindinių tikėjimo dogmų, tokių, kaip duonos ir vyno virtimas Kristaus kūnu ir krauju, mišios, skaistykla, išpažintis, popiežiaus valdžia ir taip toliau. Skyrelio pradžioje pateiktąją ištrauką liūdna skaityti, nes joje nėra nei žodžio apie tikėjimą Kristumi. Apaštalas Paulius nesako kalėjimo prižiūrėtojui Filipuose, kad tas tikėtų dogmas, bet:

„Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai" (Apd 16:31).

Apaštalas Petras, kuriuo Romos katalikai tiki labiau nei kitais, rašė:

,,Esate atpirkti...brangiuoju krauju Kristaus, To Avinėlio be kliaudos ir dėmės" (1 Pt 1:19).

Prie vandens krikšto yra pridedama labai daug apeigų, darančių jį juokingu: poteriavimas virš vaiko galvos išvarant velnią, druskos dėjimas į jo burną, viršugalvio, akies, krūtinės, peties ir ausies žegnojimas, vaiko krūtinės patepimas naujatikio aliejumi, o tai reiškia, kad jis priima Šventąją Dvasią, be to galvos patepimas, reiškiantis vaiko įskiepijimą į Kristų, ir taip toliau. Kur Rašte yra aprašyti visi šie prietaringi vaidinimai? Nei viena eilutė Biblijoje nenurodo į tokias apeigas.

Kartą šios knygutės autorius stebėjo krikštą mažoje kaimo bažnytėlėje. Kunigas pražiodė kūdikį ir spjovė jam į burną, tuo, kaip jis skelbė, suteikdamas vaikui Šventąją Dvasią.

„Katalikų tikėjimo" autorius rašo:

,,Sutvirtinimo sakramentas įsteigtas mūsų Viešpaties. Jo metu tikėjimas, Dievo sužadintas vaikuose per Krikštą, sutvirtinamas Šventąja Dvasia per maldą, patepimą šventu aliejumi (vadinamu Charizma) ir per Apaštalų įpėdinio - Vyskupo rankų uždėjimą. Taip vaikai yra apdovanojami dovanomis, malonėmis ir dorybėmis, ypač drąsa, ir padaromi puikiais krikščionimis ir narsiais Jėzaus Kristaus kareiviais, gyvenime stojančiais kovon prieš pasaulj, kūną ir velnią." < 15 >

Sutvirtinimas, kokį skelbia Romos bažnyčia, yra apeiga, neturinti pagrindo Rašte. Nėra nei vienos eilutės visame Dievo Žodyje, remiančios mintį, kad sutvirtinamasis gautų Šventąją Dvasią su charizma bei vyskupo pliaukštelėjimas per sutvirtinamojo skruostą padarytų jį Kristaus kariu, pasiruošusiu ištverti sunkumus, ar kad vyskupo pabučiavimas suteiktų „ramybė, kuri duoda aiškų supratimą".

Kokia gi buvo krikštytų ir sutvirtintų Romos bažnyčios pasekėjų gyvenimo baigtis? Dažnai tekdavo matyti juos, išeinančius iš savo koplyčių Airijoje ir kitose vietose prislėgtais veidais, tarsi jų religija neteiktų džiaugsmo. Reikia pažymėti jiems būdingą slaptą žvilgsnį, minčių skurdumą; o jų bažnyčių viduje - menkaverčius įvaizdžius, išorinį blizgesį, išpažinčių klaupyklas, taip tolimas Viešpaties Dvasiai. Daugelyje Airijos mažų miestelių rastume skurdą, purvą bei vargą ir čia pat iškilusias puošnias bažnyčias, puikius kunigų namus. Tų pačių bažnyčių lankytojai užpildo viešuosius namus; jie yra menki Jėzaus Kristaus kariai, kaip, beje, ir visa Romos katalikų bažnyčia, tam, kad kovotų prieš pasaulį, kūną ir velnią. Tuščias kevalas be branduolio. Tai primena mums mūsų Viešpaties triuškinantį kaltinimą fariziejams:

„Jūs panašūs į baltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, bet viduje pilni mirusiųjų kaulų ir visokių nešvarumų" (Mt 23:27).

A.J.Pollock poleminė ir apologetinė knygutė "AR ROMOS KATALIKYBĖ YRA DIEVO BAŽNYČIA?".

"Is Roman Catholicism of God?" (Fourth Edition) By A.J.Pollock Green & Co. (Lowesroft) Ltd., Crown Street, Lowestoft, England, 1963

(Bus daugiau)