Mišelė Pery "Meilė turi veidą"(tęsinys)
Pas mus čia yra audrų sezonas.Niekas nešoks audroje be audros, kurioje galima šokti
Kaip jau minėjau, vienas iš mūsų lyderių susirgo vėžiu, aš išvažiavau mėnesiui gydytis mistinę ligą. Tuo metu armija Ugandoje ir Pietų Sudane paskelbė karą Viešpaties pasipriešinimo armijai. (VPA).Niekas nedaro tavo gyvenimo tokio įdomaus, kaip tarptautinis konfliktas už tavo nugaros.
Sukilėliai buvo mūsų teritorijoje ir vienu metu Ejo mieste slinko gandai, kad ruošiama ataka prieš miestą. Atmosfera tapo apčiuopiamai sunki, stresas kaip suflė aplipo visus.
Pasirodė, kad tai gandai ir jeigu VPA būtų bandę atakuoti miestą, tai būtų savižudybė. Jie buvo dešimties kilometrų atstumu, kainos pašoko iki astronominių aukštumų, pavyzdžiui, cukraus įpakavimas kainavo 100 dolerių, ne tai ne klaida.
Grėsmės lygis pakilo iki trečio laipsnio, kevirtas reiškia evakuaciją.
Tai buvo visom prasmėm neramus laikas. Kai vėjas šitos audros stiprėja, aš prisimenu Jėzų, kuris miegojo valtyje viduryje audros ir kaip jis liepė audrai nurimti. Jis įsakė nurimti, nes jo viduje buvo taika ir ramybė. Per Jį mes taip pat turime valdžią nuraminti audras. „Kodėl neišmokus šokti su juo viduryje audros?“- pamaniau. Taigi, šitas mažas molio indas ėmė mokytis šokti su savo Karaliumi ant bangų. Ėmiau suprasti, kad vos akimirkai nusuku akis nuo Jo, imu skęsti audroje, supančioje mane. Bet kai mano akys įsmeigtos į Jį, kylančios bangos tik pakelia mane aukščiau ir neša giliau į Jo širdį.
Viduryje šito konflikto su VPA, mes sulipom į mūsų mašiną vieną rytą, kad vyktume į dvi naujas mūsų bažnyčias, kurios už kelių dešimčių kilometrų, į Pajavos vietovę, ypač kėlė nerimą pranešimas, kad du vaikai toje vietovėje miršta. Du pastoriai Džonas ir Noelis buvo mūsų vedliai, kartu važiavo septyni vaikai, kuriems mokykloje atostogos. Jie visą naktį meldėsi, kad tuose kaimeliuose vestų išgydymų tarnavimus, mestųsi už aklus ir nebylius. Jie buvo pasiruošę viskam, ką Viešpats duos mums.
Mes ruošėmės pašokti su Jėzumi per audrą.
Atvykome į Pajavą ir genties vadas jau laukė mūsų. Vadas specialiai suplanavo susitikimą su mumis, juk „kavaja“ – baltoji, pirmą kartą atvyko padėti čia dviem mirštantiems vaikams.
Tie vaikai buvo visiškai arti mirties, mano širdis nukrito kažkur į skrandžio sritį, viskas pasirodė blogiau, negu aš galvojau, mamos nesilaikė priežiūros ir neteisingai juos maitino.
Kaip prasidėjo bendravimas Pajavoje? Nuo teisingo kūdikių maitinimo pamokos – surinkau visas mamas. Net vadas atėjo pasižiūrėti kaip baltoji sėdi purve su moterimis ir vaikais. Po to aš pamaitinau vaikus pirmu teisingu pieno mišinio buteliuku jų gyvenime. Tą dieną su dviem mirštančiais mažyliais ant rankų ir banditais netoliese, aš prisiminiau, kad meilė – praktiška. Tai ne tik pamokslauti dideliuose susirinkimuose ir matyti, kaip krenta Dievo šlovė(ką aš labai mėgstu), bet ir maitinti vaikus.
Po to buvo pirmas susirinkimas Pajavos kaime, vadas vėl buvo ten su 30 moterų ir vaikų. Aš kalbėjau arabiškai, bet pasirodė, kad tai kavka gentis, kuri nesupranta, per vertėją tęsėme susirinkimą.
Pasakojau apie akląjį Bartimiejų, kuris šaukėsi Jėzaus, kada kiti liepė jam tylėti. Papasakojau jiems, kaip jis paliko viską ir atėjo pas Jėzų, ir Jėzus išgydė jį.
Vadas turėjo regėjimo problemų, todėl panoro, kad už jį pasimelstų. Mūsų vaikai ir aš pasimeldė ir regėjimas atsistatė. Dar viena moteris turėjo problemų su regėjimu, mes paprašėme vado, kad pasimelstų kartu su mumis, ir jos regėjimas atsistatė, vadas buvo įsikvėpęs - jis ne tik pasveiko, bet ir meldėsi ir matė, kaip kitas pasveiko.
Vėliau gavau žinią, kad tie mažyliai pasveiko, ką visas kaimas vadino stebuklu. Taip ir buvo – stebuklai vyksta, kai mes šokame su Jėzumi viduryje audros ir gyvename meilės gyvenimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą