"Meilė turi veidą" - Futbolo kamuoliai iš dangaus

Mišelė Perry "Meilė turi veidą" - Futbolo kamuoliai iš dangaus

"Mama, mama, mama nenu dira futbol" (Mama, mes norime žaisti futbolą).
«Aiy, ana arif itakum futbol"(Aš žinau, kad jūs norite žaisti futbolą).
Tačiau aš negalėjau duoti jiems futbolo kamuolių. Ne todėl, kad nenorėčiau duoti. Tiesiog neturėjome pinigų šitam. Mums vos užteko jų valgiui. Neturėjau galimybės atsakyti į jų širdžių troškimus. Bet aš pažinojau KAI -KĄ, kuris galėjo tai padaryti.
Tris savaites berniukai ateidavo pas mane ir prašydavo kamuolių. Kartą, maža berniukų grupė pasibeldė į mano duris. "Mama, mes norime žaisti futbolą".
Ir vėl aš jiems kantriai išaiškinau, kad negaliu duoti jiems futbolo kamuolių, nors norėčiau, kad berniukai juos turėtų. Jie nusišypsojo. Aš pasiūliau "Imkim ir paprašykim pas Tėtį futbolo kamuolių"(Tėtis - taip aš vadinu Dangiškąjį Tėvą. Jis - mūsų Tėtis danguje - Aba).
"Negaliu duoti jų dabar, bet Jis gali".
Ir taip buvo diena po dienos, vakaras po vakaro, bendra malda už futbolo kamuolius padengdavo mūsų stovyklą. Aš buvau sužavėta tuo, kaip Dievas judėjo. Tai jau tapo daugiau už galimybę pažaisti futbolą.
Šioje Afrikos dalyje nėra pašto ir bankų sistemos. Jei norime pasiimti laiškus, reikia leistis į 8 valandų kelionę į Ugandą. Štai atėjo laikas dar vienai tokiai kelionei, tikėjausi gauti šiek tiek pinigų. Mūsų šeima turėjo maisto trims dienoms - viena diena nuvažiuoti, antra sutvarkyti reikalus, trečia - grįžti. Laikas spaudė.
Palikau draugę prižiūrėti stovyklą.
Kai aš sėdėjau metaliniame monstre šalia vištų ir ožių ir kračiausi prastais keliais, meldžiausi: "Jėzau, prašau, pasirūpink mano vaikais, tegu ten būna pinigų".
Ugandos Arua mieste ktitau į gilų miegą po kelionės. Kitą rytą aš nuėjau į banką - mano širdis nusirito į kulnus, kai sužinojau, kad pinigai dar nepervesti. "Jėzau, prašau, padaryk ką nors". Pasiunčiau žinutę į stovyklą, kad užsilaikau. Net jei pinigus perves ryt, namuose būsiu tik po dviejų parų.
Trečia dieną stovykloje mamos paruošė paskutinį maistą, liko laukti, ką padarys Dievas. Toli nuo savo vaikų aš buvau visiškai nusivylusi ir negalėjau nieko kito - tik melstis.
Kitą dieną pinigai atėjo. Bet negalėjau anksčiau sugrįžti kaip tik kitos dienos vakare. Alkanų mano vaikų vaizdai man plaukė prieš akis "Jėzau, padėk".
Kai grįžau namo, buvau įsitikinusi, ką ten pamatysiu - po dviejų badavimo parų vaikai verkia iš alkio.
Atvirai sakant visiškai nesitikėjau to, ką radau. Mane sutiko linksmi veidai ir skardūs balsai, pasakojantys, ką padarė Dievas. Aš turėjau pažinoti Dangiškojo Tėvo širdį geriau!
Prieš dieną stovykloje mamos pietums paruošė paskutinį maistą, vakarienė artėjo, ir vaikai ėmė melstis. Greitai prie mūsų vartų sustojo sunkvežimis. Tuo metu mūsų tarnavimui buvo porą mėnesių ir niekas nežinojo, kur mes esam. Taigi, prie mūsų vartų sustoja sunkvežimis, prikrautas maisto ir daiktų iš amerikiečių organizacijos ir vairuotojas šaukia mūsų vardus.
Iš pradžių mano draugė nepasitikėjo - ji leido suprasti, kad negalime užmokėti už tai.
"Ne, jūs nesupratote, jūsų stovykla yra mūsų sąraše. Reikia tik pasirašyti. Šį maistą mes atvežėm jums". Šaukiant iš džiaugsmo mūsų šeimai, žmonės iš sunkvežimio ėmė krauti indus su bulvėmis, ryžiais ir cukrumi. Vakarienė buvo pristatyta! Bet tai dar ne viskas.
Vienas vyriškis sunkvežimyje pašaukė berniukus. "Mes girdėjom, kad pas jus yra vaikų ir pagalvojom, kad tai pravers". Jis ištraukė didžiulį ryšulį. Atspėkit, kas ten buvo.
Futbolo kamuoliai.
Mūsų vaikai ėmė rėkti iš susijaudinimo, šokinėti, ploti ir šokti iš susižavėjimo.
"Palaukit, jeigu jums tai patiko, pagalvojom, kad patiks ir tai" - vyras ištraukė antrą ryšulį, kuriame buvo sporto apranga. Džiaugsmo šauksmai turbūt buvo girdėti net Džuboje.
Aš grįžau namo ir radau, kad vaikai valgo savo mėgiamą maistą, žaidžia futbolą apsirengę nauja sportine apranga. Išties tai buvo daugiau negu žaidimas!
Jėzus tvirtino mano tikėjimą. Jis išties įrodinėjo, kad rūpinasi mūsų maža šeima. Jis rodė mums visiems, kad rūpinasi ne tik pagrindinėmis mūsų reikmėmis, bet ir pačiais giliausiais širdies troškimais. Tai tiesiog nuginkluoja mane.
Mūsų vaikai niekada nepamirš, kaip Tėtis pamaitino juos ir davė jiems futbolo kamuolių iš dangaus. Aš irgi nepamiršiu.
Jo karalystėje išties yra daugiau negu pakankamai.