"Meilė turi veidą" - Ania šypsosi

Mišelė Perry "Meilė turi veidą" - Ania šypsosi (tęsinys)

Man buvo duota privilegija matyti, kaip kurtieji ima girdėti ir aklieji praregi. Bet, sąžiningai sakant, vieni iš didžiausių stebuklų, kuriuos aš mačiau - kaip mūsų vaikų širdys išgydomos Dievo meilės. Pasikeitimas iš sužalotų ir niekam nereikalingų, atstumtų į milinimus, atstatytus ir norimus - tai gali atlikti tik dangus.
Anios istorija buvo stebuklas, kuris įvyko tiesiog purve. Per šią mažą mergaitę aš daugiau supratau Dievo meilę ir užuojautą, negu per kitus dalykus mano gyvenime.
Ania atėjo pas mus kai jai buvo 3,5 metų su dviem broliukais. Ji buvo mažos mergaitės šešėlis. Ji nenorėjo žaisti. Ji neleido niekam prie savęs prisiliesti. Ji visada stovykloje ieškodavo pačių purviniausių vietų stovykloje. Kai rasdavo, ji guldavosi į purvą ir verkdavo ten valandų valandas.
Jeigu kas nors bandydavo pakelti ją, ji išsisukdavo ir vėl puldavo į tą pačią vietą. Dauguma mamų nustojo ją kelti ir tiesiog palikdavo gulėti purve ir verkti. Jos garsus verkimas buvo ypatingai nemalonus.
Aš susimąsčiau, kaip dažnai, kai ji verkdavo tokiu būdu, niekas neklausydavo jos ir neateidavo pas ją. Ant jos buvo našlaičio dvasios atspaudas. Ji buvo įsitikinusi, kad niekas nemyli jos ir niekas nenori jos, ir kad įrodytų tai sau, ji priėjimą prie savęs darydavo kiek galima sunkesnį.
"Tėti, ką daryti, kaip man mylėti ją?". Tuo pat prisiminiau iš laiško Filipiečiams 2 skyriaus:"Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones.Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties".
Jėzus atėjo ten, kur buvau aš.Todėl aš turėjau eiti ten, kur buvo Ania. Aš taip ir padariau. Radau ją gulinčią purve ir atsiguliau šalia jos. Aš jos neliečiau ir nekalbinau. Nežiūrėjau į ją, nes tai būtų sukėlę dar didesnį jos verksmą.Tiesiog atsiguliau šalia jos. Ji žinojo, kad aš esu ten. Aš tiesiog buvau ten.
Kitą dieną aš atsiguliau šalia jos taip pat, šį kartą aš padėjau savo ranką taip, kad ji matytų. Atrodė, kad niekas nevyksta, nepriimdama nusivylimo, aš tęsiau. Kitą kartą aš vėl radau ją gulinčią ir ištiesiau savo ranką. Šį kartą jos ranka prisiartino prie manosios. Lėtai mes sujungėme rankas tik dėl to, kad ši scena pasikartotų vėl ir vėl per ateinančias savaites.
Lėtai ir beveik nepastebimai Anios širdyje vyko stebuklas. Ji ėmė suprasti, kad ji mylima, laukiama ir saugi. Ji verta, kad kažkas dėl jos atsigultų į purvą. Ji verta, kad dėl jos kažkas atrodytų kvailai. Ji verta meilės. Ji ne viena ir nepalikta. Jos verksmas nebelieka neišgirstas tyloje.
Niekada nepamiršiu, kaip pamačiau, kad Ania nusišypsojo pirmą kartą. Ašaros pasipylė iš mano akių nesustodamos.
Dabar jai penkeri ir ji daug šypsosi. Ji mėgsta įsisupti į mano dekį ir padėti jaunesniems vaikams. Ji žaidžia, juokiasi ir mėgsta apsikabinti. Ania daugiau ne našlaitė, ji atėjo namo.
Kelionė su ja išmokė mane apie Tėvo meilės malonės turtus. Jis nepasakė man išlipti iš mano asmeninio skausmo ir gėdos purvo balos. Jis nepasakė man atsikratyti šito ir tik paskui ateiti pas Jį. Jis gulė į purvą šalia manęs, Jis ištiesė savo ranką ir tiesiog laukė - leido man pamatyti, leido patikėti, leido įdėti savo ranką į Jo tam, kad po to kartu atsistoti.
Aš suprantu Ania. Vienintelis skirtumas tarp mūsų tas, kad jos skausmas buvo matomas, o mano - paslėptas viduje.
Dievo meilė didžiulė. Jis ateina ir ieško mūsų pačiose nešvariausiose vietose pačių didžiausių žaizdų ir tamsiuose mūsų skausmo skersgatviuose. Jis myli mus taip stipriai, kad judina dangų ir žemę, kad parodytų didžiulę malonę mums. Jis myli mus taip stipriai, kad apkabina mus net kai mes purve. Ir Jis myli taip stipriai, kad nepalieka mūsų ten.