Reinchardas Bonkė „Žiaurumas“

(Aštuntoji Reinchardo Bonkės knygos „Aukščiau už viską“ dalis (Iš rusų kalbos knygą verčia sesuo Regina AKB)

 

 2001 metų 26 rugpjūčio aš pamokslavau Tatoje Rafaelyje, Kinšasoje, Zaire. Pamokslo pabaigoje vienas iš mano komandos narių tarė: „Reinchardai, prieš tai, kai tu išeisi, turi su kai kuo susitikti.“Tai pasakęs, jis mane palydėjo prie laiptelių už scenos. Kaip paprastai, aš suprakaitavau pamokslaudamas tropikuose atviroje scenoje, širdis daužėsi ir man reikėjo nedidelio atokvėpio.

- Kas tai gali būti? – paklausiau aš.

- Vietinis pastorius. Jis vienos bažnyčios pastorius, kuris remia kampaniją.

- Kodėl aš su juo dar nesusitikau? Mes turėjome konferenciją vietiniams pastoriams.

- Jų buvo tiek daug. Jis negalėjo prasibrauti iki tavęs. Be to, mes iš pradžių nežinojome, kas jis. Jis nepaprastas žmogus.

   Mes atvykome iki užtvertos aikštelės, kuri buvo skirta asmeniniams susitikimams. Per mūsų kampanijas netgi už platformos būtina buvo sulaikyti minią. Mes ten įėjome ir pamatėme mažą grupelę mano komandos narių su gerai atrodančiu afrikiečiu pastoriumi.

   Aš supratau, kad mačiau jį anksčiau, bet negalėjau prisiminti, kada būtent. Jo veidas man buvo žinomas. Jis turėjo dideles rudas akis ir šypseną, spindinčią briliantine šviesa. Jo šypsena atrodė kaip mano senojo akordeono klaviatūra. Be to, jo „ klaviatūroje“ buvo vienas auksinis „klavišas“ – didelis spindintis auksinis dantis. Ant jo buvo geras dvieilis kostiumas ir šilkinis rudai – auksinis kaklaraištis. Jis drebėjo iš nekantrumo pamatyti mane ir visgi aš negalėjau prisiminti mūsų ankstesnio susitikimo.

   Jis daugiau nebegalėjo susilaikyti. Jis metėsi prieš mane ir nugriuvo ant žemės tvirtai rankomis apkabindamas mano kojas. Jis bučiavo mano kojas ir garsiai verkė. Jo solidžios išorės ir savigarbos kaip nebūta. Bet tai jo jau nejaudino

- Bonke,- sušuko jis, - aš čia dėl jūsų. Jūs išgelbėjote mano gyvybę. Jūs išgelbėjote mano gyvybę.

- Kas tu, vaikine?

   Aš pasilenkiau žemyn ir paėmiau jo rankas, kad išlaisvinčiau savo kojas.

-         Atsistok ir leisk man dar kartą pasižiūrėti į tave.

   Jis atsistojo ir pasižiūrėjo į mane, ašaros tekėjo iš jo gražių rudų akių. Jis tepasakė vieną žodį ir aš tuoj pat prisiminiau jį.

-         Bukavu.

-         Ričardas, - sušnibždėjau aš. - Tu – Ričardas.

   Mano atmintis energingai ėmė nešti atgal. Aš sutikau jį prieš dvylika metų. Ir dabar negalėjau patikėti, kad taip jis pasikeitė.

- Ričardai, - pasakiau aš, - praėjusį kartą, kai aš tave mačiau, tu neturėjai auksinio danties, vietoje jo buvo skylė. Tu nekalbėjai angliškai ir buvai visas purve. Tu smirdėjai, prašau atleisti, kaip atliekos.

Aš paėmiau jo rankas ir pakėliau jo nuostabaus kostiumo rankoves ir pamačiau įrodymą, kurį įsiminiau labiausiai iš visko.  Taip, tai buvo tas pats žmogus. Ir dabar ašaros tekėjo iš mano akių.  Aš jį apsikabinau.

- Ričardai, ką  Dievas padarė dėl tavęs! Ką Dievas padarė!

Nuo ko pradėti Ričardo istoriją? Ji tokia ypatinga, kad bijau, jog nesugebėsiu pilnai jos papasakoti. Bet aš turiu nors pamėginti. Paskutinį kartą aš mačiau jį  Bukavu vietovėje prie rytų Kongo sienos. Taip tai buvo Bukavu 1989 metais. Kaip mes apskritai nusigavome į tiek nutolusį miestą? Mūsų kelionė prasidėjo, kaip aš pamenu, nuo mūsų žvalgybos skaičiavimo.

   Vienas iš mūsų sunkvežimių nuskendo Kongo upėje. Aš neprisimenu, kokia tai buvo upė po beveik trisdešimties evangelizacijos metų įvairiuose miestuose. Kaip tiksliai neatsimenu ir metų. Kaip ten bebūtų, senas geras Kongas, dabar žinomas kaip Zairas, yra legendomis apipinta šalis Afrikoje. Ji davė pagrindą Džosefo Kondrato klasikinei istorijai „Širdies tamsa“. Misionieriai iki šių dienų pasakoja istorijas apie Kongą nuo Stenlio ir Livingtono dienų. Tai plati žemė – tris kartus didesnė nei Teksaso valstija, - ten daug upių, užtektinai didelių, kad joje nuskęstų sunkvežimis.

   Aš prisimenu, kad sunkvežimis buvo su reikmėmis, reikalingomis evangelizacijos tarnavimui. Jis užvažiavo ant plausto ir pradėjo keltis. Lietaus sezonas prasidėjo anksti. Viduryje upės ant plausto pradėjo sunktis vanduo ir plaustas ėmė skęsti – su mūsų vairuotoju viduje. Jam pavyko atidaryti langą ir išplaukti ant veržlios srovės paviršiaus. Jis ėmė plaukti į krantą melsdamasis, kad tik ten nebūtų krokodilų. Tai buvo tik dar viena diena kelyje į nuplautą krauju Afriką.

   Dėl panašių įvykių mes nusprendėme pasiųsti pirmyn mūsų žvalgymo komandas. Jos turėjo padaryti specialius kelių žemėlapius, kuriais vėliau  aprūpinimo komanda galėtų pasinaudoti. Kai mūsų komanda važiuos  vienu iš miestų, jie pasinaudos žemėlapiais, kad apsisaugotų nuo panašių pavojų.

   Mūsų žvalgai važiavo „Lendroveriais“, su  paruoštais grandininiais pjūklais, kad kelionėje  galėtų pravalyti kelius nuo medžių. Ir kadangi ten nėra instrumentų parduotuvių, jie pasiėmė visus reikalingus instrumentus, kad galėtų panaikinti bet kokią kliūtį, sutinkamą kaimo keliuose Afrikoje. Mūsų žvalgai priklauso ypatingai žmonių rūšiai, kurie moka spręsti problemas ir gali jums papasakoti užtektinai istorijų, kad užpildytų jomis didelę knygą, galite neabejoti.

   Kai jie keliauja, tai išsiaiškina daug daugiau, nei tik kelių būklę. Jie patikrina potencialias aikšteles mieste, kur mes galime sumontuoti sceną evangelizacijai. Jie viską išsiaiškina apie elektros tinklus, vandens tiekimą, kanalizaciją, apie vietinę policiją, minios elgesio kontrolę ir bet kurias kitas detales, kurios gali padėti mūsų komandai.Yra tūkstančiai potencialių kliūčių, kurios gali įtakoti sėkmingam tarnavimo pravedimui ir per daugelį metų darbo mes visi juos radome. Mes paprasčiausiai stengiamės nekartoti klaidų. Mes daug ko išmokome, o mūsų žvalgai – vieni iš labiausiai patyrusių ir nuostabių žmonių mūsų komandoje. Jie mus gelbėjo iš nesuskaičiuojamų nesėkmių ir mes daugiau nepametėme nė vienoje upėje nė vieno sunkvežimio.

   Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje žvalgų komanda tyrinėjo kaimo kelius tolimame rytų Konge. Netoli prie sienos su Ruanda jie pravažiavo pro miestą, kurio nebuvo mūsų potencialių miestų evangelizacijos sąraše. Mūsų planuotojai tiesiog jį praleido. Miestas vadinosi Bukavu ir jame gyveno apie pusė milijono žmonių, kurie niekada nematė evangelizacinio tarnavimo. Maža to, žvalgų komanda patvirtino, kad keliai į miestą vasaros metu buvo praeinami. Didžiai sujaudintas Stivenas Mutua, komandos narys, paskambino man į mūsų štabą – butą Vokietijoje.

- Niekas neatvažiuoja čia į Bukavu, Reinchardai, - tarė jis.- Mes pamatysime stulbinančius rezultatus. Mes pamatysime šlovę.

   Niekas nepriverčia mano širdies plakti greičiau, kaip Evangelijos pamokslas vietose, į kurias niekas nenori eiti. Tai prasidėjo nuo mano pirmo paskyrimo į sunkų Evangelijos suvokimą Lesote 1969 metais.

-         Pradėkite planuoti evangelizacinę kampaniją Bukavu, paliepiau aš. – Stivenai, tu busi atsakingas.

   Evangelizacija buvo paskirta ir 1989 metų liepą aš nuskridau ten pamokslauti. Kaip įprastai, mano komanda mane pasitiko ir palydėjo į viešbutį, kur aš turėjau apsistoti. Sekančią dieną aš parašiau, kad mane pavežiotų po miestą, kaip aš darau per visas evangelizacijas. Stivenas ten praleido daugelį mėnesių planuodamas šį įvykį ir aš norėjau, kad jis man parodytų žmones, kuriems aš pamokslausiu. Norėjau išgirsti iš jo viską, ką jis sužinojo apie istoriją ir tikėjimą Bukavu. Mes su savimi pasiėmėme vietinį vertėją. Dėka jo mes galėjome bendrauti su žmonėmis turgavietėse ir gatvėse.

   Mūsų kelionės metu mes privažiavome prie kalėjimo. Tai buvo paprasčiausiai narvas žmonėms miesto pakraštyje. Ten nebuvo kamerų, tik didelis kambarys iš plytų, kuris buvo sujungtas su kalėjimo kiemu, aptvertu grotomis ir spygliuota viela. Daugelis nuteistųjų priimdavo saulės vonias kieme ir mankštindavosi atvirame ore. Minia žmonių stovėjo aplink užtvarą. Stivenas sustabdė mašiną ir išjungė variklį.

-         Čia yra viena istorija, Reinchardai, - pasakė jis.

-         Ką šie žmonės daro prie kalėjimo kiemo?- paklausiau aš.

-         Tai nuteistųjų giminės. Jeigu jie jų nemaitins, jie mirs iš bado. Vyriausybė neaprūpina nuteistųjų maitinimu, kuriems ruošiama įvykdyti mirties bausmę.

-         Visi šie nuteistieji mirs?

-         Visi, kuriuos matai su geležinėmis grandinėmis, nuteisti mirčiai.

   Aš mačiau vyrus, vaikštančius aplink su sunkiomis grandinėmis, kurios kaustė rankas ir kojas.

   Stivenas sunkiai atsiduso.

- Kiekvieną mėnesį iš Kinšasos atvažiuoja budelis. Matai ten tą medį?

- Už kalėjimo kiemo augo didžiulis medis su didelėmis supuvusiomis šakomis.

- Kiekvieną mėnesį,- tęsė Stivenas, - visus nuteistuosius išveda prie to medžio.Virvę su kilpa gale permeta per didelę šaką. Miesto žmones kviečia pasižiūrėti ir daugelis ateina. Kai kuriems tai vietinio siaubo šou. Budelis užsidirba pragyvenimui pasenusiu būdu. Čia nėra ešafoto.Tai ne gailestingas pakorimas, kaip senuose vesternuose, kada žmogaus kūno svoris perlaužia jo kaklą. Kiekvienas nuteistasis šiame kalėjime turi išeiti į priekį vienas paskui kitą, kad aplink jo kaklą užsiveržtų kilpa. Tada budelis panaudoja medžio kamieną kaip svirtį, kad galėtų žmogų pakelti į viršų ir užtraukia virvę, kol konvulsijos ir traukuliai nepasibaigia. Po to jis nuleidžia kūną žemyn ir eina prie sekančio.

- Tu matei šitą?

- Mačiau.

- Tu gali tai įsivaizduoti, kaip tai – būti vienu iš nuteistųjų ir būti priverstam žiūrėti, kas tau paruošta?

- Tai dar ne viskas. Kada nuteistasis žūva, budelis nukerta jam rankas ir kojas kirviu, kad būtų galima nuimti geležines grandines. Jeigu šeima nepareiškia teisės į kūną, jį metą į vežimą ir išverčia į kapą.

- Kodėl budelis paprasčiausiai nenuima grandinių? Kam reikia tokių kraštutinumų, kaip galūnių nukirtimas?

- Todėl, kad ten nėra spynos. Kada nuteistasis atsiranda čia, jis patenka į kalvio pašiūrę. Jo grandines suvirina ant jo rankų ir kojų.

- Tai neįmanoma tvarkingai padaryti. Kaip jie daro tai, kad neapdegintų kūno?

- Jie patiria baisius nudegimus. Tai bausmės dalis. Jie laikomi jau mirusiais ir jų kančios nieko nejaudina. Kai kurie iš tiesų miršta nuo infekcijos po apdegimo, dar prieš tai kol juos pakaria. Tuščios geležinės grandinės, kurias nuima nuo mirusių, atpjaunamos dujiniu pjovikliu ir ruošiamos sekantiems nuteistiesiems. Ir viskas prasideda iš naujo. Sveiki atvykę į Bukavu.

   Aš tai mačiau kitose vietose. Dar kartą aš supratau, kad afrikietiški kalėjimai – tai vietos, kurių reikia bijoti. Skirtingai nuo vakarų kalėjimų, šitoje nutolusioje pasaulio dalyje nuteistieji neturi teisių. Čia beveik nėra atviros kontrolės teisingumo sistemoje. Visos politinės figūros buvo skiriamos, o ne renkamos. Manoma, kad žmonės valdžioje turi valdyti žmones įbauginimo pagalba. Aš sutikau Afrikoje daugelį vadovų, kurie kalėjimų sistemą panaudojo, kad išsivaduoti nuo potencialių konkurentų ir politinių priešų. Teisingumas čia dažnai patiria nesėkmę. Tai man primena apie tai, koks turėjo būti gyvenimas kalėjime Pauliaus ir Silo anais laikais.

- Bet yra ir geros naujienos, - pasakė Stivenas. – Aš ateidavau čia ir kai kurie iš nuteistųjų priėmė Jėzų. Jau keletą savaičių aš su jais vedu Biblijos pamokas.

- Ačiū Dievui, Stivenai, - pasakiau aš. – Aš noriu su jais susitikti. Įvesk mane į vidų, kad aš susitikčiau su broliais Viešpatyje.

   Mes išlipome iš mašinos. Tuojau pat keistas garsas pasiekė mano ausis. Tai buvo ritmiškas grandinių dundėjimas, susimaišęs su afrikiečių vyrų balsais.

-         Girdi tai?- su šypsena paklausė Stivenas. – Tai tavo broliai.

-         Mano broliai? Ką jie daro?

Jie dainuoja gyriaus dainas Jėzui. Dainas, kurių mes juos išmokėme. Jie naudoja tik tuos muzikinius instrumentus, kuriuos turi.

 - Jų grandinės,- prašnibždėjau aš. Aš stovėjau ten ir klausiau ir tuo metu jaučiau, kad Kažkas taip pat dar klausė kartu su manimi. Kada garsas to stebuklingo dainavimo augo, aš pajutau duris, atidarytas tiesiai į Dievo sosto salę. Aš beveik galėjau matyti arkangelus, kurie stovėjo prie rojaus vartų, kad priimti šią gyriaus auką. Mano dvasia pakilo kaip paukštis iš narvo. Kažkas stebuklingo turėjo įvykti.

   Tuo metu Stivenas priartėjo prie sargybinių, kad paaiškintų jiems, kas aš. Akivaizdu, jie jau pažinojo Stiveną. Mums leido užeiti į vidų. Daina tęsėsi.

   Mane išgąsdino sąlygos kameroje. Vyrai miegojo ant purvinų čiužinių, kurie buvo išmėtyti po didelę patalpą ant cementinių grindų. Visur ropojo parazitai. Iš vienos pusės buvo surinkti kibirai su nešvarumais. Ant jų telkėsi debesys musių. Dėl dusinančio karščio dvokas buvo nepakenčiamas. O daina, ta nuostabi gyriaus daina ir toliau kilo link Viešpaties, kartu su grandinių žvangėjimu.

   Mes išėjome į kiemą. Keletas vyrų su savo geležiniais pančiais susirinko aplink mus. Stivenas prakalbo per vertėją, aiškindamas, kas aš. Aš trumpai juos pasveikinau, bet toliau žiūrėjau į dainuojančius.

   Jie sėdėjo ratu; jų buvo apie trisdešimt. Jie dainavo, siūbuodami į muzikos taktą.Jų lyderis buvo žmogus vidutinio sudėjimo su plačia šypsena ir be priekinio danties. Jis smarkiai griaudėjo savo grandinėmis, kaip choro lyderis didelėje bažnyčioje. Jeigu aš iš tikrųjų pamatyčiau jį Dvasios akimis, galėčiau pamatyti jį su elegantišku rudu kostiumu.

   Tą pačią minutę, kai pamačiau jį, Šventoji Dvasia prakalbo man: „Pasakyk šiam žmogui, kad jis bus paleistas“.

   „Viešpatie, atleisk man, bet pasakyti tai būtų žiauru, galbūt aš Tave neteisingai supratau. Prašau, pakartok tai dar kartą. Lėčiau šį kartą.“

   „Pasakyk šiam žmogui, kad jis bus paleistas“.

   Mus pristatė nuteistųjų vyrų grupei. Aš pasveikinau brolius, kurie priėmė Viešpatį Jėzaus vardu. Po to su vertėjo pagalba pamokslavau visai grupei apie išgelbėjimą. Keletas iš jų atsiliepė ir priėmė Jėzų. Tada aš juos padrąsinau Viešpatyje. Po to pasisukau į Stiveną.

-         Pasakyk vyrui, kuris vadovavo dainavimui, kad aš norėčiau su juo pasikalbėti vienu du.

   Stivenas priėjo prie jo ir paaiškino mano prašymą. Jis atvedė jį prie manęs kartu su vertėju. Mes suradome laisvą vietą kieme.

-         Reinchardai, - pasakė Stivenas. – Šį žmogų vadina Ričardu.

   Buvo garbė paspausti jo ranką, sukaustytą geležinėse grandinėse.

-         Pasakyk Ričardui, kad Viešpats šiandien man prakalbo. Viešpats sako, kad jis bus paleistas.

   Vertėjas sudvejojo.

   Aš linktelėjau.

-         Perduok mano žodžius tiksliai, - pasakiau aš.

   Atsikosėjęs jis ėmė kalbėtis su vyru jo gimtąja kalba. Ričardas pažvelgė į medį – kartuves. Kai jis vėl pažvelgė į mane, jo akys prisipildė ašarų. Jis prakalbo per vertėją.

- Tris kartus aš laukiau savo eilės. Tris kartus budelis pavargdavo, kad mane pakartų. Kai jis paskutinį kartą buvo čia, atėjo mano eilė numirti. Budelis pasižiūrėjo į mane, tartum norėjo mane pamatyti mirusį. Po to jis pakėlė rankas ir nuėjo namo.

- Jėzus tave saugo Ričardai, - pasakiau aš. – ir dabar Jis sako, kad tu busi paleistas.

   Ričardas klausė. Aš mačiau, kad jis vis dar buvo labai išsigandęs, kad priimtų mano žodį ir įsitvirtintų jame. Žiauru įkvėpti viltį nuteistam žmogui, kuris laukia mirties, kuris matė savo gyvenimo pabaigą daug kartų. Žmogui, kuris nešioja geležines grandines ant rankų ir kojų ir jas nuimti galima tik vienu būdu.

-         Koks tavo nusikaltimas, Ričardai? Kuo tu kaltinamas?

-         Nužudymas.

-         Tu nepanašus į žudiką. Ką tu užmušei?

   Jis pasakė žmogaus vardą.

-         Kaip tai įvyko?

-         Mes buvo bare ir prasidėjo muštynės.

-         Tu pradėjai muštynes?

-         Ne aš. Bet aš užmušiau žmogų.

- Ričardai, jeigu tai ką tu kalbi, tiesa, mes nevadiname tai žmogžudyste. Tai vadinasi savigyna. Tu turėjai advokatą?

   Ričardas ilgam nutilo. Jis vėl pasižiūrėjo į medį ir nieko nepasakė.

   Tada prakalbo vertėjas.

- Jeigu žmogus, kurį tu užmušei, yra iš turtingos šeimos, garbus kaip Bonkė, čia Bukavu rasis daug norinčių dėl pinigų prisiekti kuo tik nori.

   Mes išvažiavome ir aš niekada daugiau nemačiau Ričardo. Aš keletą dienų pamokslavau futbolo stadione 90 000 žmonių. Tai padarė sukėlė sensaciją aplinkinėse vietovėse. Bukavu niekada nematė panašių susirinkimų per visą istoriją. Beveik kiekvienas regiono gyventojas pabuvojo nors viename susirinkime. Skaičius užregistruotų išgelbėjimų pranoko mūsų lūkesčius. Mes buvome sužavėti.

   Prieš išvažiavimą Stivenas Mutua suorganizavo man dar vieną susitikimą. Aš paprašiau susitikimo su vietiniu politiku.Aš nepasakysiu vardo šio žmogaus.

   Kai mes atvykome į politiko rūmus, mus palydėjo į laukiamąjį. Mums teko ilgai laukti. Aš jau pripratau, kad laukimas būtinas, jeigu jūs norite pasimatyti su įtakingu žmogumi Afrikoje. Pagaliau iš „šventų švenčiausiosios“ išplaukė sekretorius ir pasakė mums, kad politikas, kurį aš norėjau pamatyti, nepasiekiamas.

   Ir taip, jei tai tiesa, mąsčiau aš, jie galėjo mums pasakyti ir anksčiau, kad išsaugotų mūsų laiką. Reiškia, kad tai melas arba jie nusprendė, kad didis evangelistas turi įrodyti savo krikščionybę, demonstruodamas begalinę kantrybę laukimo kambaryje.

   Politikas buvo išvykęs į Kinšasą, kaip mums buvo pasakyta. Vietoj to, kad jį pamatytume, mums leido trumpai pasikalbėti su jo žmona. Ji turėjo viską perduoti savo vyrui, kai jis grįš.

   Po eilinio laukimo laiko į kambarį įėjo aukšta moteris. Ji buvo apsivilkusi drabužiu iš prabangios medžiagos. Ji ėjo su karališku Sabos karalienės orumu. Kai ji įėjo, pasirodė ir vertėjas, ir aš pagaliau galėjau pasikalbėti su ja.

   Po būtinų formalumų aš jai paaiškinau, kodėl prašiau susitikimo su jos vyru. Aš atėjau prašyti išlaisvinimo iš Bukavu kalėjimo nuteistam vyrui, kurio vardas buvo Ričardas. Aš apibūdinau jį ir papasakojau jo nusikaltimo istoriją, už kurį jis buvo nuteistas mirties bausme. Aš pasakiau, kad kompetentingas advokatas, be abejo, sudarytų bylą dėl savigynos. Geras advokatas nors rastų būdą išvengti mirties bausmės Ričardui. Po to aš papasakojau, jai apie Ričardo kreipimąsi ir apie tai, kaip jis vadovavo dainavimui tarp nuteistųjų kalėjime.

   Ji dėmesingai visko klausėsi, ką aš kalbėjau. Po to ji atsistojo ir atsiprašė. Ji pasakė, kad pasižiūrės, ką galima padaryti, bet nuteistieji niekada neišlaisvinami iš Bukavu kalėjimo po teismo.

   Pagaliau po dar vieno ilgo laukimo periodo ji sugrįžo. Ji paprašė visus likusius svečius išeiti iš kambario. Likome tik mes du. Ji stovėjo labai arti manęs.

- Gerbiamas Bonke,- tarė ji tyliai. – Jūs labai galingas žmogus iš Vokietijos. Jūsų organizacija milžiniška ir pas jus daug pasišventusių. Jūs norite, kad mano vyras padarytų kažką dėl jūsų. Aš norėčiau, kad jūs dėl manęs kai ką padarytumėte. Jūs suprantate mane?

- Žinoma, - pasakiau aš, - aš viską padarysiu, kas mano jėgoms.

- Ar jūs turite vaikų, gerbiamas Bonke?

- Taip, turiu.

- Aš turiu du vaikus. Jie ruošiasi stoti į universitetą. Pas mus tik nacionalinis Zairo universitetas, - ji paspaudė pečiais, tarsi aš supratau jos problemą. – Tai ne ta išsilavinimo kokybė, kurios jūs norėtumėte savo vaikams, aš įsitikinusi. Tačiau mano vaikai neturi galimybių gauti reikalingų  stipendijų,  kad įstotų į mokyklas, kurias mes galėtume išsirinkti užsienyje. Aš norėčiau, kad jūs parūpintumėte šias stipendijas, gerbiamas Bonke. Jūs tai padarysite dėl manęs?

   Aš buvau nuliūdintas, bet nenustebęs. Šalyje, kur galima pinigais nupirkti mirties nuosprendį, žinoma, kyšiu galėjai atkovoti laisvę.

-         Man labai gaila, - tariau aš,- bet šito aš padaryti negaliu. Aš priklausau Dievui. Aš neduosiu kyšio, kad pasiekčiau bet kokios rūšies tiesą. Mano atsakymas jums – ne.

   Ji kaip viesulas pasišalino iš kambario. Aš labai išsigandau dėl Ričardo. Kai ji buvo jau prie durų, aš garsiai ją pašaukiau. Ji sustojo ir akimirkai atsisuko. Aš parodžiau į ją pirštu.

-         Dievas man pasakė, kad Ričardas bus išlaisvintas. Dievas prakalbo. Nestokite ant Jo kelio.

   Ji paliko kambarį, garsiai užtrenkdama duris. Mūsų susitikimas baigėsi.

-         O, Viešpatie, - meldžiausi aš, - išgelbėk Ričardą tavąja galinga jėga, o ne jėga kyšių ir klastos.

   Turiu prisipažinti, kad iš Bukavu išvykau sunkia širdimi.

Aš bijojau, jog palikau Ričardą tokioje padėtyje, kokioje radau – mirtininku. Mano vienintelė viltis buvo ta, kad politiko žmona savo širdies kampelyje bijojo Dievo ir kad Šventoji Dvasia padės mano žodžiams palikti pėdsaką.

   Praėjo dveji metai. Aš buvau Vokietijoje, kai man kažkas pranešė, kad Ričardas paleistas. Aš šaukiau iš džiaugsmo, kai tai išgirdau. Aš nežinau, kas įvyko ir kas padėjo pradžią jo išlaisvinimui. Aš tik žinau, kad visa šlovė priklauso mūsų Tėvui Danguje.

   Tuo tarpu Ričardas pradėjo naują gyvenimą kaip laisvas žmogus Bukavu. Jis pranešė vietos bažnyčios pastoriui, kurią lankė, kad nori įstoti į biblijos koledžą Kenijoje. Jis norėjo tapti pastoriumi ir tvirtai nusprendė išmokti anglų kalbą. Kai ši naujiena atėjo ir pasiekė mane, aš labai norėjau parūpinti jam stipendiją. Organizacija “ Kristus visoms tautoms“ apmokėjo visas Ričardo išlaidas biblijos koledže. Praėjus keleriems metams aš sužinojau apie jo įšventinimą. Nusiunčiau jam savo pačius geriausius palinkėjimus ir sveikinimus ir tai atrodė gražia istorijos pabaiga.

   Praėjus dvylikai metų 2001 metų rugpjūtį jis stovėjo prieš mane Kinšasoje - buvo pastorius, rėmėjas evangelizacinės kompanijos „Kristus visoms tautoms“. Jis buvo su savo rudu dvieiliu kostiumu, gerai kalbantis angliškai, su blizgančiu auksiniu dantimi, o jo akys spindėjo džiaugsmu Viešpatyje.

   Mes vėl apsikabinome. Aš galiu jums pasakyti, kad tą naktį aš labai gerai miegojau.

  

Praėjo dveji ilgo laukimo metai, prieš tai,

 kai aš sužinojau apie laimingą šios istorijos

 finalą. Kaip aš tvarkiausi su šituo visą tą laiką?

Aš supratau, kai mes sakome žodžius,

kuriuos Dievas pašnibždėjo į mūsų širdis, mes

neturime „susitvarkyti“ – Jis

susitvarko. Biblija sako, kad Jis

stebi, kad Jo Žodis išsipildytų.

Mes galime likti ramūs.