Reinchardas Bonkė "Liūto griovys"

Septintoji Reinchardo Bonkės knygos „Aukščiau už viską“ dalis (Iš rusų kalbos knygą verčia sesuo Regina AKB)

Aš išskridau į Kano miestą Nigerijoje 1991 metais. Evangelizacijos tarnavimas turėjo prasidėti po dviejų dienų. Piteris van den Bergas, mūsų misijos direktorius, ir evangelistas Brentas Urbanovičius, vienas iš mano būsimų žentų, skrido su manimi. Aerouoste mus pasitiko rėmėjai, vietinių pastorių taryba.

   Džonas Darku, kompanijos direktorius, atrodė susirūpinęs. Jis nusivedė mane į šalį.

-         Reichardai, - pasakė jis, - tu negali įeiti į terminalą. Ten snaiperiai, kurie pažadėjo tave užmušti.

   Aš pažiūrėjau į terminalą ir pamačiau apsiginklavusius kareivius, stovinčius prie langų.

-         Jus tuo įsitikinęs?

-         Mes įsitikinę.

   Aš galvojau, kad galbūt Džonas išpūtė iš musės dramblį. Galbūt  buvo grėsmė gyvybei ir jis norėjo būti absoliučiai įsitikinęs mano saugumu. Ir vis gi aš buvau jam dėkingas už  perspėjimą. Šiuo atveju aš rūpinausi pirmoje vietoje ne savimi. Man mirtimi grasino ir anksčiau, bet aš tęsiau pamokslavimą. Priešingai, aš jaučiau save ypatingai atsakingu už partnerius, kurie turėjo atvykti iš Jungtinių Valstijų ir Europos per sekančias kelias valandas. Jie vyko, kad taptų pačio didžiausio susirinkimo  „ Kristus visoms tautoms“ istorijoje  liudininkais. Į ką aš juos įtraukiau?

-         Snaiperiai turės praeiti kareivius, spėjau aš.

-         Tai įmanoma, - atsakė Džonas. – Kai kurie iš kareivių- musulmonai, jie gali būti radikaliai nusiteikę.

-         Gerai, Džonai. Ką mes darysime?

   Eilė mašinų ir vairuotojų išsitempė prieš mus. Suprantama, planas buvo jau įgyvendinimo procese.

-         Vyriausybė pasirūpino praleisti jūsų pasus aplinkiniais keliais, - paaiškino jis. – Aerouosto  vyriausybė nori, kad jūs praeitumėte pro slaptą įėjimą.

   Aš linktelėjau.

   Mus greitai paskirstė į mašinas. Aš buvau priekinėje mašinoje ir mano vairuotojas greitai nuvažiavo betonuota aikšte. Kitos nusekė paskui mus nedideliu atstumu. Mašinos pravažiavo angarą ir netikėtai sustojo. Vairuotojai greitai išlipo iš mašinų. Jie išlaipino mane ir sukeitė vietomis su Brentu, kuris buvo galinėje mašinoje. Po to vėl mes pajudėjome.

-         Kam jūs tai padarėte?

-         Snaiperiai gali nežinoti kaip jūs atrodote. Mes pagalvojome, kad kraštutiniu atveju supainiosime juos.

   Kada mes važiavome, aš susimąsčiau,  ar suprato Brentas, kad jį padarė snaiperių, kurie manęs ieškojo, masalu? Aš įsitikinęs, kad jis neketino dirbti tokio darbo, kai pasipiršo mano dukrai.

   Mes palikome aerouostą ir darydami kilpas važiavome skersgatviais. Jau beveik sutemo, kai mes parsiradome iki mūsų nuomotų namų. Mes išsipakavome daiktus ir įsikūrėme. Telefonais ir per raciją mano komanda sekė visų mūsų amerikiečių ir europiečių svečių atvykimą. Grupė po grupės atvyko į Kano be nuotykių.

   Aš klausiau per vietinį radiją naujienas apie musulmonų neramumus, kurie kilo  dėl mūsų atvažiavimo. Aš galvojau, kad už visų jų protestų jie slėpė tai, kad iš tiesų buvo labai susikrimtę dėl to, jog  daugelis musulmonų atsigręš į krikščionybę per mūsų susitikimus, kaip tai įvyko prieš metus  Kadunoje. Mes už tai meldėmės, atiduodami save ir kiekvieną, kas buvo susijęs su kampanija, į Dievo rankas.

   Kada mes ruošėmės miegui, aš tariau Brentui:

-         Tu praėjai testą.

-         Kokį testą? – paklausė jis.

-         Gali vesti mano dukterį.

Jis sekundei sustojo, po to nusijuokė.

-         Ar bus dar testų kaip šis?

-         Melsiuosi, kad nebūtų, - atsakiau aš.

   Aš gulėjau tamsoje, bet neėmė miegas. Per atstumą aš girdėjau muedziną, kuris kvietė ištikimus musulmonus maldai. Ar iš tiesų aš jį girdėjau? Ar tai buvo mano įsiaudrinusioje vaizduotėje? Aš tyliai meldžiausi: „Viešpatie, gal mano veržimasis pasiekti Nigeriją apakino mane? Ar aš buvau kvailas? Aš pastačiau šiuos nekaltus žmones į pavojų. Apsaugok juos, Viešpatie?“.

   Aš troškau pasiekti Nigeriją Kristui. Ji yra namai žymiai daugiau žmonių, nei kokia kita afrikietiška šalis. Su 140 milijonų gyventojų Nigerija yra viena iš dešimties labiausiai apgyvendintų planetos šalių. Jūs galite įsivaizduoti miestus, pilnus žmonių ir išsidėsčiusiu dešimtyje šios šalies geografinių regionų, kurie yra nusitęsę į šiaurę nuo Gvinėjos įlankos ir nuo Čado ežero į rytus. Čia mano evangelisto svajonė.

   Kaip ten bebūtų, pusė Nigerijos gyventojų – musulmonai. Dauguma jų susikoncentravę rytuose. Krikščioniškas Evangelijos pamokslas uždraustas tarp musulmonų. Iš kitos pusės, musulmonai stengiasi patraukti „kitatikius“, įtraukiant tikinčiuosius krikščionis. Tarp krikščionių ir musulmonų  egzistuoja neapibūdinamas konfliktas. Toliau taip tęstis negali. Aš sakau savo draugams musulmonams, kad Jėzus mirė už musulmonus, pagonis ir krikščionis. Aš skelbiu Evangeliją ir viską atiduodu Šventajai Dvasiai. Be to, musulmoniškas pasaulis meta priešišką iššūkį visiems, kurie šiandien yra Kristaus kūne.

   Sekdamas Dievo vedimu, kai mačiau Afriką nuplautą krauju, aš žinojau, kad anksčiau ar vėliau misija „ Kristus visoms tautoms“ turės prasiskverbti į musulmonų tvirtovę šiaurinėje Afrikos kontinento dalyje, įskaitant Sudaną, Libiją, Maroką, Alžyrą, Čadą ir Egiptą. Dėl šios priežasties šiaurinė Nigerijos dalis buvo mums kaip mūsų jėgų patikrinimas. Ši vieta buvo namais musulmonams – fanatikams, kuriuos mes pagaliau susitikome kelyje, judėdami tolyn į šiaurę.

   Vietoje to, kad šokti į gilų baseiną, mes, taip sakant, pradėjome nuo seklumos. Aš tikiu, kad Dievas davė berniukui Dovydui susitikti su liūtu ir lokiu prieš tai, kai jis atvedė pas jį Golijotą  iš Gazos. Tokioje dvasioje mes vedėme mūsų pirmą nigerietišką evangelizacinę kampaniją 1985 metais pietų mieste Ibadane. Tai buvo nuostabi kampanija ir mes buvome įkvėpti. Per sekančius ketverius metus mes tęsėme susirinkimų serija miestuose Lagose, Onitšoje, Aboje, Porte, Charkurte, Enuge ir Varyje  - visi jie išsidėstę pakrantės juostoje link Gvinėjos įlankos. 1989 metų pabaigoje mes ryžomės išeiti į didelę centrinę šalies plynaukštę - į musulmonišką Džoso miestą. Susirinkimas praėjo gerai. Bet mes jautėme vis augančią religinę įtampą, kai mūsų komanda pajudėjo į šiaurę, į Kano miestą. Tai šventas musulmonų miestas, apsuptas tvirtovine siena, kuri senais laikais pastatyta vergų.

   Aš sustojau ten ir giliai įkvėpiau. Mes pirmyn turėjome eiti atsargiai. Mano komandos nariai sutiko, kad mes turime dar kartą patikrinti padėtį. Prieš tai kaip įeiti į Kano miestą, mes turime pabandyti pravesti kampaniją ne tokiame musulmonų radikalizmo centre. Todėl 1990 metais mes paskyrėme kampaniją Kadūnos mieste. 70 procentų Kadūnos  gyventojų buvo musulmonai. Tai buvo didelis žingsnis tikėjime, kuris atvedė į patį didžiausią prasiveržimą, kurį mes kada nors matėme.

   Matant minią, kuri mus sveikino Kadūnoje, užgniaužė mums kvėpavimą. Pirmą kartą aš žiūrėjau į pusės milijono širdžių minią. Visi prieš tai mano apmąstymai apie panaudojimą pačios didžiausios palapinės pasaulyje, kuri talpina 34 000 žmonių, matant tokią minią tapo beprasmiai. Ir man buvo reikšminga, kad tai pirmą kartą vyko musulmonų teritorijoje.

   Mūsų komanda jautė didelę atsakomybę už tai, kad atnešti žinią iki kiekvienos pasiklydusios dalyvio širdies. Mūsų technikai jau statė aparatūrą, kad efektyviau atkurti mano balsą tokiame susirinkime. Iš patirties jie žinojo, kad mes negalėjome palikti tokius svarbius įvykius vietinės elektros tinklų malonei. Mes atsivežėme generatorius šviesai, garsui, kompiuteriams ir kitai būtinai aparatūrai. Taip pat mes nepasitikėjome vietiniais meteorologais. Buvo pastatyta maža orų stotis, kad stebėtų drėgmę, vėjus, dulkes, ozoną ir įvairias kitas atmosferos sąlygas, kas galėjo pakenkti kokybei. Ši informacija pastoviai atsinaujindavo kompiuteryje, kuris suderindavo garsiakalbį, o šis savo ruožtu, perduodavo garsą į lauką dešimties hektarų aikštėje.

   Viskas dirbo fantastiškai. Dievas įvykdė prasiveržimą. Mes matėme išgydymo stebuklus, kurie patvirtino Evangelijos skelbimą. Šimtai tūkstančių musulmonų atėjo pas Viešpatį. Scenoje vietiniai krikščionių pastoriai verkė iš džiaugsmo. Susirinkimas buvo sėkmingas. Dabar man atrodė, kad dominuojanti musulmonų kultūra nebus nenugalima kliūtimi dėl Dievo pažadėto Afrikos išgelbėjimo. Aš pasakiau savo personalui, paskirti susirinkimą Kano mieste kitais metais. 

   Kol planas judėjo, aš su entuziazmu kviečiau partnerius ir draugus iš Europos ir Jungtinių Valstijų prisijungti prie mūsų. Aš laukiau, kad žmonių Kano mieste bus daugiau, nei mes matėme Kadūne. Kai kas pranašavo man 1980–aisiais metais, kada mes surinkdavome 200 000 žmonių, jog vieną kartą mes pamatysime 1 000 000 žmonių viename susirinkime. Tuo metu tai atrodė neįmanoma.

Po Kadūnos aš žinojau, kad tai buvo teisinga pranašystė ir kad su Dievo malone mes pamatysime ją greitai išsipildančią. Aš galvojau, kad tai galbūt įvyks Kano mieste ir norėjau pasidalinti šiuo fantastišku pergyvenimu su tais, kas palaikė mus taip ilgai ir ištikimai.

   Mes pajutome pirmuosius sunkumus, kada išsirinkome atvirą aikštę susirinkimui. Paskutinę minutę vietinis mula, musulmonų religijos mokytojas, paskelbė ją šventa vieta. Mes nesupratome ryšio, bet kad nieko neįžeistume, susitarėme susirasti kitą vietą.

   Supratę, jog mes galime susidurti su dar didesnėmis problemomis, ėmėmės saugumo priemonių. Vietoje to, kad rezervuotume numerius viešbutyje sau ir kitiems komandos nariams, mes slapčiomis nuomavome svečių namukus nutolusiose nuo miesto rajonuose. Tą patį mes padarėme ir svečiams iš Europos ir Amerikos, - šis žingsnis vėliau pasirodė Dieviškumo apvaizda.

   Tuo metu kompanijos komitetas Kano mieste surado katalikišką organizaciją, kuri panoro suteikti pagalbą vedant mūsų susirinkimus. Jie leido sumontuoti mūsų sceną, pastatyti generatorius, apšvietimo ir garso įrengimus didelėje atviroje teritorijoje, kuri buvo aptverta ir buvo laikoma jų nuosavybe. Jokių pretenzijų šiai teritorijai musulmonai negalėjo pareikšti todėl, kad ji neabejotinai buvo krikščionių nuosavybe. Bet mums liko problema dėl skelbimų, iškabintų mieste. Jie kreipė srautą žmonių ne į tą vietą. Bet ir ši problema buvo išspręsta, išsklaidžius vietinius skelbėjus, kad nukreiptų žmones į naują vietą. Jeigu reklama įgaus judėjimą pagal mums įprastą schemą, Dievas darys stebuklingus išgydymus, naujienos apie tai bus visuose vietiniuose laikraščiuose ir rekordinis skaičius dvasiškai trokštančių Kano miesto žmonių suras mus.

   Aš negalėjau užmigti, galvodamas ar nebuvo kažkas praleista šitame grandioziniame plane. Ir vis dėlto aš žinojau, kad pas Dievą yra didesnis matymas mūsų tikrų problemų, daug didesnis, negu kas nors iš mūsų galėjo įsivaizduoti. Aš užmigau tikėdamas ir palikau situaciją Jo galingose rankose.

   Sekantį rytą po maldos aš pasakiau komandai, kad važiuosiu mašina miestu, kaip įprastai tai darau. Aš pats norėjau pamatyti Kano žmones. Kai aš pamokslauju naujoje vietoje, man reikia pajausti atmosferą. Man reikia pamatyti vietos gyventojus. Tai man padeda patirti užuojautą miestui.

   Mes atsisėdome į mašiną. Piteris ir Brentas važiavo su manimi. Kai mes važiavome, aš pamačiau Kano mieste daug daugiau mečečių, negu bažnyčių. Mūsų kelyje stovėjo vietinio emyro rūmai. Emyras – ne religijos lyderis, jis regiono musulmonų politikos lyderis. Prie rūmų mes išvydome tūkstantinę minią jaunų vyrų, kurie buvo apsirengę baltais rūbais. Jie užblokavo kelią. Mes iš lėto prie jų privažiavome ir jie prasiskyrė prieš mus kaip Raudonoji jūra, kad praleistų. Daugelis iš jų pasilenkė ir įdėmiai žiūrėjo į mašiną, kada mes važiavome pro šalį.Aš pastebėjau pyktį jaunų vyrų veiduose, bet mes pravažiavome be įvykių.

   Antroje dienos pusėje mes sugrįžome į mūsų namą. Mūsų šeimininkas sutiko mus laužydamas rankas.

-         Kano ugnyje, -pasakė jis. – Musulmonai siaučia.

   Mes pažiūrėjome atgal į miestą ir pamatėme kylančių dūmų stulpus. Iki mūsų atėjo pranešimas, kad jauni žmonės kuriuos mes matėme prie emyro rūmų, tik ką atėjo iš mečetės, kur mula jiems pasakė:

„Bonkei negalima pamokslauti šventame Kano mieste“.

   Kaip jie mus praleido? Mes pravažiavome tiesiai pro patį vidurį jų susirinkimo. Šventoji Dvasia paprasčiausiai juos apakino? Jeigu nors vienas iš tų jaunų žmonių būtų pažinęs mano veidą, mus būtų ištempę iš mašinos ir užmušę vietoje. Miestas buvo pilnas reklaminių kampanijos plakatų. Mano pastebimas atvaizdas buvo visur pakabintas. Kaip mes išsigelbėjome? Nerasdama manęs, minia puolė krikščionių bažnyčias, namus, ofisus ir praeivius.

   Sekantį rytą Džonas Darku atvyko į mūsų namus su karinių oro pajėgų karininku.

-         Gubernatorius paskelbė ypatingą padėtį. Jūs turite susirinkti savo daiktus ir tuoj pat išvažiuoti.

-         Kur mes važiuosime?

-         Aš susitariau nuvežti jus į kitą vietą, - pasakė Džonas. – Aerouostas perpildytas sukilėlių. Jie bando užkirsti jums atsitraukimo kelius. Mes negalime vėl ten važiuoti. Jie slenka kuo arčiau šio namo ir jus jau matė apylinkėse. Čia nesaugu pasilikti.

-         Kiek mes turime laiko? – paklausiau aš.

-         Penkias minutes, - Rinkitės daiktus. Mes turime eiti, tuojau pat!

   Džonas mus pervežė į kitą namą. Jis priklausė moteriai – krikščionei. Kada mes ten atvykome, jos vaikai budėjo. Jie atėjo ir pasakė mums, kad matė musulmonų sukilėlius vos keletą kvartalų nuo čia.

  - Džonai ,- pasakiau aš, - mes negalime pasilikti čia. Jie mūsų ieškos namas po namo. Man nepakeliama būtų pastatyti šią moterį ir jos vaikus į pavojų.

  Džonas linktelėjo. Jis mus vežė užkaboriais dideliu greičiu į dar vieną kelionę. Mes atvykome į vietinio biznesmeno namus. Jis tikriausiai buvo labai drąsus žmogus, jeigu leido mums likti nakčiai jo namuose.

   Mes matėme, kaip ant lubų atsispindėjo ugnis, kuri įsiplieksdavo naktiniame danguje. Mes girdėjome sprogimus, kai užsidegdavo degalinės ir stulpus juodų dūmų, kurie kilo į dangų. Laikas nuo laiko tamsoje siautėjo šaudymas. Mes dingome iš akių, bet jokių būdu ne iš pavojingos zonos. Visas miestas buvo naršomas beprotiškose mano paieškose. Tą naktį per žinias mes girdėjome, kad vyriausybė uždarė oro erdvę virš Kano. Tai suglumino mane. Ką jie žinojo? Musulmonų fanatikai planavo panaudoti civilių lėktuvus prieš mus? Ar kai kurie karinių oro pajėgų pilotai patys buvo įtraukti į sąmokslą? Aš liepiau atšaukti rytojui suplanuotą kampaniją.

   Sekantį rytą pasiunčiau mano komandai įsakymą susirinkti maldai. Mes turėjome nuspręsti, ką daryti toliau. Susirinkusieji pasakojo, kad pakeliui į susitikimą matė gatvėse mirusius kūnus ir apdegusias nuolaužas. Žuvo šimtai žmonių. Minia buvo nekontroliuojama. Vietinė policija buvo nepajėgi ją sulaikyti. Žudė visus krikščionis, kurie pasirodydavo kelyje.

  Atėjo iš karinių oro pajėgų bazės karininkas. Jis mums pasakė, kad armija išlaisvina aerouostą, bandydama jį apsaugoti, kad mes galėtume išskristi. Jie pasirūpins avarine oro evakuacija. Jis reikalavo, kad mes išvyktume kuo greičiau. „ Jie kaip skruzdės, - kalbėjo jis. – Jie visur būriuojasi. Jeigu jie ras šią vietą, tai greitai ir užims ją.“

   Aš paprašiau, kad mūsų svečiai iš Amerikos ir Europos turėtų galimybę išvykti pirmieji. Karininkas nesutiko. Jis įrodinėjo man, kadangi aš buvau taikiniu, tai turiu pirmas ir išvažiuoti. Jeigu bus žinoma, jog manęs nėra, minia galbūt nurims ir išsisklaidys. Kitiems nebebus tada pavojaus.

-         Kuo ilgiau jūs čia pasiliekate, tuo ilgiau tęsis smurtas, - pasakė jis.

   Aš sutikau padėti. Kai tik aerouostas bus saugus, jie mane palydės iki lėktuvo ir paskelbs žiniose, kad manęs nėra. Aš paprašiau savo komandos pasilikti susirinkimo vietoje ir prisijungti prie manęs šioje evakuacijoje. Tai buvo vienintelė galimybė.

   Kai mes laukėme žinių iš aerouosto, aš pasivaikščiojau po laukus. Mane apėmė liūdesys. Visi įvykiai Kano mieste tapo realūs. Krikščionys mirdavo dėl to, kad aš atvažiavau į miestą. Ir vis dėl to ne – vyko kažkas daug daugiau. Kano liepsnojo dėl Jėzaus Kristaus Evangelijos. „ Jeigu pasaulis jūsų nekenčia, - pasakė Jėzus Jono Evangelijoje ( 5: 18), -žinokite, kad Manęs prieš jus neapkentė.“

   Aš pasižiūrėjau į gatvę įsivaizduodamas, kad minia puls į mūsų pusę. „Ką aš darysiu, Viešpatie, jei jie netikėtai pasirodys, reikalaudami Reinchardo Bonkės?“

   Ir tik per vieną akimirką aš žinojau atsakymą ir pajaučiau kaip mane pripildo ramybė.

   Prie manęs prisijungė Piteris van de Bergas.

-         Piteri,- tariau aš, - jeigu ta minia pasirodys anksčiau nei aerouostas bus saugus, aš jiems pasiduosiu. Aš noriu, kad tu tai žinotumei.

-         Aš neleisiu tau pasiduoti.

-         Tu turi. Aš pasakysiu, kad aš – Reichardas Bonkė, evangelistas dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus ir išeisiu  prieš juos.

   Tai turi išgelbėti likusius. Mano gyvenimas priklauso Jam.

-         Jeigu jie pasirodys, - pasakė Piteris,- aš sugausiu tave ir nutempsiu ant stogo. Mes ginsimės čerpėmis, kausimės iki paskutinio, štai ką mes padarysime!

   Aš šyptelėjau. Piteris buvo kovotojas. Mes kartu praėjome per daugelį įvykių. Aš pakankamai gerai jį žinojau, kad suprasčiau, kad tai jis pasakė visu rimtumu. Ir jis mane žinojo pakankamai gerai, kad suprastų, kad aš irgi rimtai kalbu, - neįveikiamas konfliktas. Mes nieko daugiau nekalbėjome ir įėjome į vidų.

   Tuo metu Vinfridas Ventlandas, techninės brigados viršininkas, priėjo prie manęs. Su juo buvo jo žmona Gabrielė. Vinfridas – susikaupęs ir užsispyręs žmogus, tvirto sudėjimo, buvęs kareivis. Gabrielė, mes ją vadiname Gabi, - jo žmona. Jeigu kada nors du žmonės galėjo pamatyti Kano per realią ugnį, - išgelbėjimo žmonių misiją, - tai jie ir buvo tie. Jie su manimi Afrikoje praleido dvylika metų.

-         Gabi ir aš tikime, kad mes turime likti čia ir transportuoti įrenginius namo, - pasakė Vinfridas.

   Jo žodžiai mane apstulbino. Situacija neturi išeiti iš kontrolės. Aš pažiūrėjau į Gabi, - ji buvo devintame nėštumo mėnesyje. Aš tiesiog negalėjau patikėti savo ausimis.

-         Įrenginius galima pakeisti, Vinfridai, - tariau aš. – Tave ir tavo šeimos pakeisti negalima. Aš net ir negalvosiu apie tai.

-         Reinchardai, su manimi čia penkiasdešimt žmonių. Mano karininko auklėjimas neleidžia už savęs nieko palikti. Be to, jie jau rizikavo savo gyvybe. Aš turiu užbaigti tai, ką mes kartu pradėjome.

   Aš aukštai įvertinau jo argumentą, bet jis manęs neįtikino. Penkiasdešimt žmonių buvo vietiniai savanoriai, kuriuos jis pasamdė ir vadovavo dabar statant aparatūrą teritorijoje, kur buvo pravedama kampanija. Aš palingavau galva.

-         Tu gali pasiųsti žmonėms pranešimą, kad grįši, kada baigsis prievarta.Tik tai turi prasmę. Jie būtinai supras. Aš noriu, kad tu ir Gabi liktume su jais ir evakuotumėtės

-         Reinchardai, - tęsė jis. – Gabi, aš ir vaikai kartu meldėmės už tai. Mes išgirdome iš Dievo ir Jis davė mums visišką ramybę. Pažiūrėk į mus, - mes ramūs. Ar mes gyvensime ar mirsime, Dievas bus su mumis iki galo. Prašau, neįsakyk mums būti nepaklusniais Dievui.

   Šitam aš neturėjau argumento.

-         Man reiks apie tai pagalvoti, - pasakiau aš ir išėjau, labai susijaudinęs, kad galėčiau tęsti pokalbį. Vinfridas ir aš žinojom, koks bus mano atsakymas. Aš nenorėjau apie tai galvoti.

   Bet aš žmogus. Aš turėjau klausimų. Jeigu Dievas prakalbo Ventlandams, tai kas buvo Jo prote? Aš nenorėjau tikėti, kad Dievas padarys jiems mažiau, nei Jis padarė dėl mūsų, kada mes važiavome per minią prie emyro rūmų. Bet aš negalėjau būti tuo užtikrintas.

   Mūsų komandos tarnavime Vinfridas ir Gabi gyveno nuotykių ir rizikos gyvenimą kiekvieną dieną. Ir vis dėlto jie buvo šeima ir siekė viską daryti drauge, įtraukiant vaikus. Jų buvimas mūsų komandoje buvo Dievo palaiminimas. Bet aš niekada neprašyčiau jų išvežti aparatūros iš Kano esamoje situacijoje.

   Aš pradėjau melstis: “Viešpatie, sako, kad kankinių kraujas – tai Bažnyčios sėklos. Dabar aš nenoriu tuo tikėti. Aš Rašte skaičiau, kad Tavo Žodis – tai sėkla. Jėzus – Žodis, kuris tapo kūnu. Jis buvo sėkla, kuri nukrito į žemę ir numirė, ir Tu prikėlei Jį naujai, nugalėjus mirtį. Leisk mums atnešti Jo prisikėlimo vaisių Kano mieste. Leiski Tavo Evangelijai laimėti pergalę ir apgink Vinfridą ir Gabį, ir kiekvieną, kuris atvažiavo, kad tarnautų Tau šioje kampanijoje.“

 Aš žinojau, kad prieš savaitę Vinfridas atvažiavo mūsų aštuoniolikos ratų sunkvežimiu iš savo namų Lagose į Kano. Tai kaip kelias iš Denverio iki Dalaso tūkstantis šimtą kilometrų gruntiniu keliu. Afrikos keliai - ne silpniems  nervams. Sunkvežimyje ne veltui įrengta šešių pavarų dėžė. Gabi lydėjo Vinfridą, ką ji įprastai darydavo, vairuodama jų „Lendoverį“ konvojuje. Jų du vaikai, Saimonas ir Angelina, devynerių ir penkių metų, buvo su jais.

   Akimirkai aš įsivaizdavau juos kelyje. Treileris, kurį jis vairavo, buvo važinėjanti nuplautos Afrikos krauju reklama . Jis buvo kraujo – raudonos spalvos , su dideliu užrašu vienoje pusėje – J-Ė-Z-U-S .

Neabejotina, būtent tai ir sukėlė neramumus musulmonų apylinkėse, kai treileris važiavo keliu. Aš pasigailėjau, kad nenudažiau jo vientisa balta spalva, be jokių emblemų.

   Vinfridas ir Gabi atrodė beprotiškai drąsūs. Kai kuriems, be abejo, jie pasirodytų neatsakingi. Bet taip nėra. Jie paprasti tikintieji, kurie atsiliepė į kvietimą sekti Kristumi. Kas žino, ką kiekvienas iš mūsų galėtų padaryti, paprasčiausiai girdint Viešpatį ir paklūstant jam, numalšinant savo baimes.

   Kaip pasakė Vinfridas, jie užduotį Kano priėmė kaip paprastą darbą. Nuo pat pradžių jo šeima viename lygyje dalijosi Jo pašaukimu. Prieš šią istoriją jie jau gerai žinojo Afriką ir jos pavojus. Jie matė smurtą konfliktų metu kituose miestuose, kuriuose jiems teko tarnauti. Kai kurios evangelizacinės kampanijos vyko aktyvių karo veiksmų zonose. Jie žinojo, kokių saugumo priemonių reikia imtis, bet daugelis saugumo faktorių likdavo ne jų kontrolėje. Juos buvo būtina patikėti Dievo rankoms.

   Pirmą masinio sąmyšio dieną Vinfridas pamatė dūmus pro savo viešbučio langą. Jis paėmė motociklą ir nuskubėjo į katalikišką organizaciją, kur buvo statoma scena tarnavimui. Viduje jis rado penkiasdešimties krikščionių -vyrų  komandą, kurią surinko iš vietinių bažnyčių. Jie buvo susirūpinę, bet aktyviai naudojosi saugumo priemonėmis, kad apsaugotų įrenginius, skirtus evangelizacijos kampanijos pravedimui. Jie uždarė vartus pagal perimetrą ir sargyboje pastatė žmones, kad perspėtų likusius, jeigu priartėtų agresyvi minia.

   Ir iš tiesų minia greitai pasirodė. Matymo ribose nuo pastatytos scenos stovėjo degalinė su dešimčia siurblių. Minia ją atakavo. Didžiulis liepsnos debesis pašoko į dangų. Degalinė sprogo ir užsidegė. Juodas debesis užtemdė erdvę.

   Krikščionys – savanoriai reikalavo, kad Vinfridas praleistų naktį savo viešbutyje. Tai, kad minia ieškojo Bonkės, bet kuris baltasis vyras teritorijoje galėjo patraukti minios dėmesį. Jie patikino jį, kad stovės sargyboje visą naktį.

   Tuo metu į namus, kur laukė mano komanda, atvyko karinių oro pajėgų karininkas, kad praneštų, jog atvyksta autobusai, kurie paims mus į aerouostą. Aš žinojau nuo pat pradžių, kad neprarašysiu Vinfrido nepaklusti paliepimui, kurį jis girdėjo iš Dievo. Aš juos abu pakviečiau bendrai maldai. Uždėjau ant jų rankas ir meldžiausi, kad Dievo apsauga būtų ant jų. Ypatingai meldžiausi už Gabį ir vaiką jos įsčiose.Aš paprašiau Dievo, kad pasiųstų savo angelus vesti ir saugoti juos, kol jie nesugrįš į namus Lagose.

   Kai aš baigiau maldą, mane vėl apėmė liūdesys. Iš tiesų bijojau, jog matau juos paskutinį kartą. Krikščionis medžiojo, juos užmušdavo Kano gatvėse. Vinfridas dabar važiuos šiomis gatvėmis didžiuliu raudonu treileriu su užrašu J- Ė – Z- U-S. Tai bus panašiai kaip  pasivaikščiojimas karinių veiksmų zonoje, įsisupus į savo vėliavą. Tai panašu į kankinio dalią.

   Tą dieną, kad atnaujinti kontrolę mieste, vietinė policija ir kariškiai įvedė komendanto valandą nuo šešių valandų vakaro iki šešių ryto, pažeidėjai bus sušaudyti vietoje, jei bus pažeidimų. Kai įsigalėjo komendanto valanda, tą patį vakarą prasidėjo mūsų evakuacija. Mus lydėjo karinių autobusų konvojus su kareiviais. Automatų vamzdžiai kyšojo į visas puses. Kai mes atsisėdome į mašinas, pajutome palengvėjimą, pamatę, jog visi mūsų amerikiečiai ir europiečiai draugai taip pat buvo ten. Mūsų neįvykusios evangelizacijos kampanijos komanda buvo visa susirinkusi, išskyrus Vinfridą ir Gabi. Mes paskubėjome į aerouostą. Netrukus mes jau skridome gelbėjimo lėktuvu, kvėpuodami su palengvėjimu.

   Aš galvojau apie Vinfridą ir jo šeimą, kurią mes palikome. Kaip jie sutiks pasekmes savo sprendimo paklusti Dievui? Aš pakankamai gerai juos pažinau, kad žinočiau atsakymą į šį klausimą. Atsakymas buvo paprastas. Nors jie ir gaudavo atlyginimą už savo tarnystę, bet jie niekada nedirbdavo tik man. Niekas, išskyrus Dievą, negalėjo juos atvesti prie tokio sprendimo. Jie buvo paklusnūs. Žmonės, kurie paklūsta Viešpačiui, nesijaudina, nesusierzina, nenori žinoti visas galimas  pasekmes iš anksto, jie paprasčiausiai pašventė save reikalui. Jie susitiks veidas į veidą su Kano taip, kaip kiekvienas iš mūsų, nespėliodamas. Nesirūpindami ateitimi, jie paprastai žingsnis po žingsnio judės į priekį, kol neateis į žemiškus ar dangiškus namus.

   Prieš tai, kai mes išvažiavome, buvo suplanuota, kad kontingentas kareivių saugos katalikiškas valdas, kol Vinfridas su savo žmonėmis išardys ir supakuos įrenginius. Tą naktį jis su savo šeima grįžo į viešbutį.

   Sekančio ryto šeštą valandą komendanto valanda baigėsi ir prasidėjo dar baisesnis smurtas. Matyt, mano išvykimas iš miesto nieko nenuramino. Jis tik papylė alyvos į ugnį. Jie vis dar ieškojo galimybių atakuoti kitatikius. Jų kraujo troškimas nebuvo patenkintas.

   Iš balkono Vinfridas ir Gabi matė, kad sustiprėjo ugnis. Mieste girdėjosi dar daugiau sprogimų ir šaudymo. Vėliau Vinfridas pasiėmė mašiną ir nuvažiavo į neįvykusios kampanijos teritoriją. Jo žmonės galėjo išsaugoti įrenginius saugioje vietoje.

   Tuo tarpu naktį mūsų aparatūrą surado keletas įtartinų asmenų. Žmonės, kurie saugojo sunkvežimį, suėmė juos. Jie uždarė juos po užraktu viename iš vidinių pastatų, kurie buvo teritorijoje. Tai buvo padaryta, kad jie negalėtų informuoti minios, kur galima rasti komandą ir Bonkės įrenginius.

   Vinfridas padėkojo broliams už ištikimybę ir drąsą. Jis pasakė, kad sekantį rytą sugrįš su keletu kareivių, kurie saugos juos, kol įrenginiai bus ruošiami atgalinei kelionei. Jo žmonės pažadėjo, jog jiems padės dar penkiasdešimt krikščionių – vyrų, kad pagreitintų procesą. Vinfridas niekada gyvenime taip nesididžiavo savo komanda.

   Penktadienio ryte penketas kareivių atėjo į Vinfrido viešbutį, kad lydėtų jį kelionėje. Vietoje jie susitiko šimtą vietinių tikinčiųjų, kurie buvo pasiruošę padėti. Jie laukė Vinfrido įsakymų. Jis davė nurodymus ir jie pradėjo ardyti sceną, įrenginius ir pakuoti į sunkvežimį.

   Netikėtai nugriaudėjo stiprus sprogimas. Kareiviai pažiūrėjo į dangų ir nors ten niekas nekilo, vis gi jie išsigando. Jie privertė Vinfridą sėstis į mašiną ir įsakė juos nuvežti į kareivines, kad kaip galvojo Vinfridas iškviestų pastiprinimą. Kareivinėse greitai išaiškėjo, kad jie net ir neketino kviesti pastiprinimo. Atvirkščiai, jie surado vyresnį karininką ir įtikino jį tuo, kad neįvykusios evangelizacijos kampanijos teritorija greitai bus apgulta ir minia ją užims. Jie išreikalavo, kad karininkas jų atgal nesiųstų.

   Vinfridas nustatė, kad jie negrįš su juo, galbūt tai ir geriau. Šitie kareiviai galėjo būti musulmonai, kurie nenorėjo rizikuoti savo gyvybėmis tokiose aplinkybėse.

   Kai jis buvo kareivinėse, vienas kareivis priėjo prie jo ir pasakė, kad jis krikščionis. Jis pasisiūlė važiuoti kartu su juo ir suteikti bet kokią pagalbą, kuri bus jo jėgoms. Su viršininko leidimu Vinfridas su geruoju samariečiu – kareiviu grįžo į teritoriją. Tuo metu savanoriai tęsė ardymą ir pakavimą stengdamiesi iš visų jėgų. Vinfridas padėjo jiems baigti darbą. Visi konteineriai buvo supakuot ir sukrauti į sunkvežimį dienos pabaigoje. Nepaisant kareivių pareiškimų, teritorija nebuvo apgulta. Jos netgi neatakavo.

   Keletą vietinių žmonių liko visai nakčiai saugoti sunkvežimį. Vinfridas ir Gabi turėjo grįžti dar priešaušrio valandomis ir išvežti sunkvežimį iš miesto. Kai jie važiavo dar prieš prasidedant komendanto valandai, lydintis juos kareivis pažadėjo, kad galės rasti kareivių, kurie juos saugos.

   Vinfridas atvažiavo atgal į viešbutį. Jis sugrįžo į savo numerį, tikėdamas ten rasti savo šeimą – žmoną ir vaikus. Tačiau jis atidarė duris į tamsų ir nebylų kambarį. Staiga atgijo jo blogiausios baimės. Jis uždegė šviesą. Visas jų turtas dingo kartu su Gabi ir vaikais. Jis nuskubėjo žemyn laiptais į fojė, kur jį pasitiko menedžeris.

-         Kareiviai pasiėmė jūsų žmoną ir vaikus, - tarė jis. Kareivinėse jie bus saugūs.

-         Čia buvo atėję sukilėliai?

- Ne, bet jie sužinojo, kad jūs čia apsistojote. Aš turėjau jiems  patvirtinti, kad jūs išvažiavote. Aš ir pakviečiau kareivius į pagalbą, kitaip mano viešbutis galėjo dabar būti pelenų krūva, o jūsų šeima būtų užmušta.

   Vinfridas padėkojo jam už informaciją ir nulėkė per visą miestą į kareivių barakus. Ten jo dideliam palengvėjimui rado Gabi ir vaikus, kaip pasakė jam menedžeris.

   Sekantį rytą 4:30 jie  nuvažiavo į teritoriją. Karinis automobilis su keliais kareiviais skynė jiems kelią. Vartai buvo atidaryti ir Vinfridas nesakydamas nė žodžio apkabino vietinės komandos lyderius. Jis atsisėdo į aštuoniolikos ratų sunkvežimį. Po akimirkos suriaumojo variklis. Jis važiavo paskui karinį automobilį Kano gatvėmis, o Gabi sekė paskui jį „Lendroveryje“.

  Raudonas treileris su Jėzaus vardu pradėjo savo kelionę per Kano dūmus ir pelenus. Visur gatvėse jie matė mirusių kūnus. Apie tris šimtus žmonių buvo užmušta. Jie privalėjo manevruoti tarp sudegusių policininkų ir kareivių mašinų. Dūmai nuo bažnyčių, ofisų ir degalinių temdė kiekvieną posūkį.

   Nežiūrint į komendanto valandą minios fanatikų bastėsi gatvėmis, ieškodami krikščionių. Matyt, komendanto valanda buvo sutrikdyta labai dideliu skaičiumi žmonių, kad kareiviai galėtų jį vykdyti. Bet Vinfridui minia, rodos, buvo apakinta. Niekas nesušuko, pažinęs didelį sunkvežimį. Arba, jeigu jie iš tiesų pažino jį, jų burnos buvo stebuklingu būdu uždarytos, kaip liūtams griovyje, kur atsidūrė Danielius.

    Jie atvažiavo prie karinio posto. Keletą žodžių – ir užkarda buvo pakeltas. Jie visus kitus postus pravažiavo taip pat. Kiekviename iš kvartalų jie susidurdavo su barikadomis.

Miesto pakraštyje jie pravažiavo pro civilių kontrolės punktą.Ten nebuvo nei policijos, nei kariškių.

Parvažiuojant  jiems kilo klausimas, kas gi ten reguliavo. Kai kurie kontrolės punktai buvo pastatyti musulmonų apylinkėse, kiti – krikščionių. Visais atvejais užkardos kėlėsi ir jiems buvo leidžiama važiuoti toliau. Tai, rodėsi, buvo už realybės ribų.

   Liūdnas incidentas, užfiksuotas televizijos žiniomis Los-Andžele, išlieja išblaivinančią šviesą apie Ventlandų šeimos kelionę. Po teisminio  nagrinėjimo Rodnio Kingo bylos 1992 metais Los- Andželo gatvėse įsiplieskė masinei neramumai, kaip tai buvo Kano mieste. Kol sraigtasparniai skraidė viršuje ir įrašinėjo baisias scenas milijonams žiūrovų visame pasaulyje, sunkvežimio vairuotojas vardu Redžinaldas Deni buvo ištemptas iš savo septyniolikos ratų mašinos ir be gailesčio užmuštas  Kiekvienas matęs ryškius televizijos  Redžinaldo Denio  užpuolimo kadrus niekada negalės užmiršti šio siaubo. Daugelis negalėjo baigti tą siužetą žiūrėti iki pabaigos. Bet šis blogis greičiau galėjo atsitikti  Vinfridui ir Gabi Kano, nei Redžinaldui Deni Los-Andžele. Aš sakau tai todėl, kad Kano mieste nebuvo sraigtasparnių, kad primintų sukilėliams, jog juos kažkas stebi. Bet Kažkas stebėjo. Palaikydami vienas su kitu ryšį nešiojamų racijų pagalba, Vinfridas ir Gabi šlovino Viešpatį, lengvai perkirsdami kvartalą po kvartalo siautėjančiuose rajonuose. Jiems atrodė, kad prieš juos atsiveria Raudonoji jūra, kuri leidžia jiems pereiti sausa žeme.

   Už miesto linijos karinis eskortas dingo, palikdamas juos vienas prieš vieną su šimto tūkstančiu kilometrų keliu. Greitai sunkvežimis su Jėzaus vardu jau buvo atvirame kelyje. Priekyje buvo daug musulmoniškų miestų, kur naujienos apie neramumus Kano buvo visų lūpose. Bet Vinfridas ir Gabi įgavo pasitikėjimą ir antgamtinę ramybę. Jie keliavo Jėzaus vardu. Jie be jokių kliūčių pravažiavo Zariją, Kadūną, Iloriną ir tuziną smulkių gyvenviečių, kur dominavo islamas.

   Kai jie atvyko į namus Lagose, Gvinėjos salos pakrantėje juos pasitiko susijaudinę bendradarbiai, kurie manė, kad jie jau žuvę. Kai bendradarbiai pamatė juos gyvus, su vaikais ir išgelbėtais įrenginiais, prasidėjo didelė šventė.

   Niekas nepergyveno didesnės laimės ir palengvėjimo kaip aš, kada pagaliau pasikalbėjau su Vinfridu telefonu. Būtent tada aš sužinojau visas jų gelbėjimo smulkmenas. Aš dėkoju Dievui už tai, kad Jis numatė jiems nuostabų išgelbėjimą, mažiau nei stebuklu jo nepavadinsi.

   „Kristus visoms tautoms“ tarnavimo istorijoje Kano miestas tapo didžiausia nesėkme. Reinchardas Bonkė buvo paskelbtas persona non grata Nigerijoje – labiausiai apgyvendinta šalimi visoje Afrikoje. Apkalbos kaltino mus, nors vietinis gubernatorius išteisino mus, kaip esą sukėlusius prievartos įsiplieskimą. Bonkė atnešė prievartą į Kano. Ar iš tiesų jis tarnauja pasaulio Kunigaikščiui?

   Jeigu reklamos agentūra turėtų tokius rezultatus, jos darbuotojai būtų atleisti arba paskelbti nekompetentingais. Mūsų didelė judanti jėga Nigerijoje apmirė. Daugelį metų atrodė, jog velnias pasiekė pergalę Kano. Jėzus privalėjo pasitraukti.

   Kaip gerai, kad Dievas neturi reklamos agentūrų. Jis žiūri ne taip, kaip žiūri žmogus. Jis laiko Visatos kozirinę kortą – visagališkumą.

   Ar galėjo kas nors iš mūsų manyti, kad kruvini Kano įvykiai iškels mūsų vardą Nigerijoje iki debesų? Kaip galėjo kas nors suprasti, kad ilgi aštuoneri metai mūsų išvarymo pažadins nenugalimą troškimą sugrįžimo. Kas galėjo numatyti, kad per žiaurumus Kano mieste Dievas 2000 metais surinks viename susirinkime 1 600 000 žmonių, kurie troško išgirsti Evangeliją? Ir kad tą pačią dieną 1 093 000 iš jų paliudys apie savo sprendimą priimti Jėzų? Arba 3 450 000 žmonių priims Jėzų per šešias dienas?

   Sėkla Kano mieste  iki šiol neša vaisių ir ne tik Nigerijoje. Mes užregistravome daugiau nei 34 milijonus išgelbėjimų visame pasaulyje per paskutinius trejus su puse metų. Kada jūs skaitysite šią knygą, pateikti skaičiai stipriai bus pasenę. Sekite informaciją.

Kai mes sekame Kristumi, mes

išgyvename momentus, kurie suformuoja mūsų

tikėjimą. Daugelis iš mūsų peržengė

Kano gatvėse šį slenkstį.Klaidinga manyti,

kad kai kurie iš mūsų išsirinko gyvenimą tuo

metu, kai kiti tvirtai nusprendė

susitikti su mirtimi. Mes visi paprasčiausiai

išsirinkome Jį. O Jis - Amžinasis Gyvenimas.