Šiandien Vakarų sąjungininkai švenčia Antrojo pasaulinio
karo pabaigą, ryt švęs Rusija. Kuo toliau nuo to laiko, tuo jis atrodo
nerealesnis. Kartu istorija parodo neįtikėtinų posūkių. Vieną iš tokių aprašo
vokiečių žurnalas „Špiegel“.
Visiškai netikėta tai, kad Adolfo Hitlerio paveldėtojas,
feldmaršalas Germanas Geringas, garsėjo kaip vienas iš fašizmo režimo stulpų,
aršus antisemitas ir karinis nusikaltėlis, o jo brolis Albertas, ne tik
nepritarė fašistams, bet ir aktyviai gelbėjo režimo aukas, žydus, net ir rizikuodamas
savo gyvybe. Apie tai parašė knygą vienas australų istorikas Viljamas Burkas,
remdamasis išlikusiais dokumentais.
„Minia Vienos aikštėje džiūgavo, kai SA žaliūkai žydei
senutei užkabino lentelę „Ich bin eine Saujüdin“ („Aš – žydiška kiaulė“) ir ėmė
iš jos tyčiotis.Staiga per minią prasibrovė vyras, nuplėšė lentelę nuo senutės
ir numetė ją ant žemės. Jį puolė du SA kareiviai, bet jis kumščių smūgiais
paguldė juos ant žemės, įsiplieskė muštynės, vyras buvo suimtas. Tačiau jį tuoj pat
paleido, užteko jam pasakyti savo pavardę – Albertas Geringas, visagalio reichsmaršalo, Liufvafės
vado, artimo Hitlerio draugo Germano Geringo brolis“, -viena iš papasakotų
istorijų.
Po karo Albertas Geringas buvo pasodintas, vėlgi dėl pavardės,
į amerikiečių kalėjimą. „Alberto Geringo
apklausa,- rašė tyrėjas Polas Kabela, - vienas iš įžūliausių bandymų pateisinti save, kokius tik matė SAIC (Seventh
Army Interrogation Center)“. Niekas negalėjo patikėti, kad Geringo brolis
gelbėjo žydus, jiems duodavo pinigų, parūpindavo netikrų dokumentų ir kai
kuriuos ištraukė jau iš koncentracijos stovyklų. Gestapas buvo tris kartus
išrašęs jo suėmimo orderį.
„Aš jau 4 mėnesiai čia ir nežinau, kodėl“,- rašė jis žmonai 1945
metais, juk jis pats atėjo pas amerikiečius 1945 m. gegužės 9 dieną. Kalėjime
jis paėmė lapą ir surašė 34 pavardes žmonių, kuriems padėjo. Daugelis jų –
žydai. Daugelis iš išvardytųjų arba jų šeimų nariai po karo patvirtino, kad „Alberto
sąrašas“ yra tikras.
Albertas Geringas, atėjus į valdžią Vokietijoje fašistams,
nusprendė su jais nekovoti, ir emigravo į Austriją, kur gavo pilietybę, deja,
po 10 metų fašistai jau buvo ten. A.Geringas sumaniai naudojosi savo pavarde,
kai reikėdavo užstoti žmones, duoti jiems pinigų, išsiųsti į užsienį, o
valdininkus, kurie bandydavo jam trukdyti, jis gerokai pagąsdindavo savo garsia
pavarde.
Vieną kartą A.Geringas užjausdamas žeminamas žydų moteris
ėmė kartu su jomis plauti ir gremžti Vienos krantinę. Ir tai darė atsiklaupęs. Kai esesininkai paklausė, kas jis toks ir
kai išgirdo pavardę, patyrė siaubą ir tuoj pat liepė baigti pasityčiojimą.
Beje, vyresnysis Geringas žinojo, kuo užsiėmė jo brolis,
tačiau jam netrukdė, tik pasakė – jeigu nori gelbėti savo žydus draugužius, tai
tavo reikalas, tik neįvelk manęs į tuos reikalus.
A.Geringas 1939 m. tapo eksporto viršininku čekų „Škodos“
gamykloje, ėmė palaikyti čekų pasipriešinimo fašistams judėjimą. 1944 m. jis
išgelbėjo dalį žmonių iš Terezino koncentracijos lagerio. Atvykęs pasakė, kad yra Geringas ir
jam reikalingi darbininkai, viršininkas pabijojo priešintis – tuoj buvo
prisodinti pilni sunkvežimiai kalinių. Sunkvežimiai nuriedėjo į mišką ir ten visi
buvo paleisti.
Vis dėlto gestapas 1944 m. Albertą Geringą suėmė, įsakymą
Berlyne pasirašė pats gestapo šefas Miuleris. Tai buvo paskutinis kartas, kai
galingasis brolis jį ištraukė iš gestapo nagų, o jaunesnysis Geringas turėjo bėgti į Austriją.
Amerikiečių suimtas A.Geringas kalėjo iki 1947 m., kai
daugelis „Škodos“ darbininkų patvirtino jo dalyvavimą pasipriešinime.
Mirė jis 1966 m. sulaukęs 71 metų amžiaus, nuskurdęs, piktas
ir vienišas Miunheno priemiestyje. Pokarinėje Vokietijoje jis taip ir negalėjo
rasti darbo, jo antifašistinė praeitis buvo nežinoma, – visur trukdydavo pavardė...
Pagal „Baznica“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą