Panorama 2013 metai – kas naujo padangėje (pabaiga)

 O dabar perbėkim per organizacijas kaip jos atrodo subjektyviai

„Tikėjimo žodis“

Bendrija, vienijanti per 30 bendruomenių, atrodo kaip didelė jėga, bet iš tikro, daugumoje jų po kelis–keliolika žmonių, sėdinčių čia dar nuo kokiu 1991 metų. Bendruomenė dar vis gyvena, kaip rusai pasakytu „Na ostatkax bylol roskošy“. Audringas romanas su katalikai, panašu kad jau - į pabaigą, vaikų iš to negimė, tik paliko terminologijoje mišioms būdingus visokius elementus “skaitiniai, patarnautojai, karitatyvas“ ir t.t. Žinoma, bendrija nenubrido taip giliai kaip švedų „Gyvenimo žodis“, bet ne tai kad jie susiprato, greičiau kažkodėl katalikai prarado apetitą – ar tai mergelė per sena pasirodė, ar greit nusibodo, ar tai išgavo kokią ištikimybės ir lojalumo priesaiką,  kas ten supaisys. Bet dabar katalikai mieliau mezga santylius su sekmininkais ir „Vynuogynu“.

Iš esmės „Tikėjimo žodis“, nepaisant deklaruojamo ekumenizmo, tapo faktiškai uždaru judėjimu, nedalyvaujančiu lietuviškų bažnyčių renginiuose, jei neturi iš to naudos, nes vis galvoja, kad jie dar geresni. Vienintelis kartas, kai „Tikėjimo žodis“ dalyvavo – Greimo kampanija, o paskui vėl šmurkštelėjo atgal.

Iš esmės, kuo bendrija gyvena ir kur eina, nelabai žino ir patys (paskutinis bandymas buvo passikelbti, kad TZ yra ortodoksai, tiesa, nelabai sulaukęs palaikymo iš pačių bendrijos žmonių). nustatyti irgi nėra kaip, nes kol vyr.pastorius Giedrius Saulytis atostogauja JAV, nieko nevyks, net ir pompastiškai skelbtas 25 metų jubiliejus atidėtas. Taigi, kokių idėjų prisigaudys JAV ir kur grįžęs G.Saulytis nurodys eiti, ten ir eis „susiklausyme ir brolybėje“. Todėl tiesiog palaukime.

Centras dabar sukasi apie mokyklą Vilniuje ir EBI padalinį, kuriame mokosi  bendrijos „Tikėjimo žodis“ pastoriai ir pastorės.  Po kelių metų tai bus didžiai kvalifikuotų ir apmokytų žmonių bendrija.

Bendrijos TZ zmones vis dėlto galima pagirti už stabilumą, nuoseklumą ir ištikimybę bažnyčiai.

„Ekklesija.lt“

Tai buvusių „Tikėjimo žodžio“ lyderių sukurta bažnyčia, besistengianti pradėti ten, kur baigė „Tikėjimo žodis“ apie kokius 1994-1997 m. – su tomis pačiomis maldomis, teiginiais, pagyromis ir nepamatuotomis užmačiomis. Net ir vyr.pastorius Kastytis Matulionis vyko tais pačiais keliais į Pietų Korėją ir dabar taiko tas pačias ląstelių ir garsių bei ilgų maldų metodikas... Šiuo metu 12 bažnyčių, apie tai, kaip gyvenama, parašiau aukščiau. Iš esmės tai tas pats taškų modelis kaip ir TZ – atvykstantys pamokslininkai kelia parapijonių dvasią į Vilniaus aukštumas.

Tiesa, reikia paminėti ir pokyčius – „Ekklesija“ po uždarumo, nes turėjo tą patį TŽ sindromą – mes geresni už visus kitus, jau nespjauna į pasėdėjimus su kitomis bažnyčiomis. Štai neseniai sakė, kad ir Dievo baimę ėmė pripažint, atsisakė kitų keistų doktrinų. Taigi, progresas yra kaip ir į teigiamą pusę.

Bažnyčios žmones galima pagirti už tai, kad jie veržlūs, siekia skelbti evangeliją ar Ekklesiją jei tik turi galimybę.

Sekmininkai

Apie 30 bažnyčių. Irgi gana uždaras judėjimas, bet sąjungos vadovybė bent jau Vilniuje stengiasi suburti pastorius bendriems darbams. Kokiais motyvai tai daroma, nelabai aišku. Nors sekmininkai jau bene antrus metus skelbia apie tai, kad šie metai – bažnyčių ir misijų metai, atskiros bažnyčios kaip ir daro kai ką, tai vadovybė vykdo saliamonišką veiklą – kaip nieko nedarant padaryti kažką – laukia kol bažnyčios įsikurs, o jau paskui jas pritraukti į sąjungą „lovkost ruk i nikakogo obmana“. Skaičiai, ataskaitos, programos... Vis dar tikimasi, kad masinės evangelizacijos kažką pakeis, todel uoliai dirbama buvo tiek per Hatavėjaus, tiek per Greimo kampanijas – žinoma, įspūdingai gali atrodyti nuotraukos ir užrašas „Kristų priėmė tūkstančiai“, bet tik užsienio rėmėjams... 

Tiesa, sekmininkai, atšventę šimtmetį, kaip ir jaučiasi religinio paveldo dalimi, o ir flirtas su katalikais pastaruoju metu yra suaktyvėjęs ir jaučiama, kad tas dėmesys sekmininkams kaip ir nieko ir jie kaip ir Gražulis su šūkiu „Už Lietuvą, vyrai“, pasiruošę dalyvauti pilietinėse akcijose, kad tik už dorą ir už evangeliją...

Baptistai

Baptistų sąjunga jungia keletą bažnyčių, tačiau konfesijoje, kur vieni už kitus „teisingiau“ laikosi Rašto, susikalbėti turbūt ypatingai sunku, todėl daugiau baptistų bažnyčių yra pavienių, o ne sąjungoje. Pastaraisiais metais sąjungą paliko dar pora bažnyčių.  Vienintelė kiek atviresnė baptistų bažnyčia yra „Naujojo Testamento“Vilniuje, kurios pastorius dalyvauja pastorių maldos pusryčiuose, kituose renginiuose.  O šiaip tai baptisai dar tebegyvena sovietiniame palikime – aplink priešai ir eretikai, ypač kiti baptistai, sakykim, amerikonai. Tam didelės įtakos turi iš Rusijos ateinančios mados.

Tiesa, baptistai ko gero, rimčiausiai remia savo misijas ir naujų bažnyčių kūrimą. Darbuojasi keletas amerikiečių misionierių.

Laisvieji krikščionys

Tam tikra baptistų atmaina, laikanti save elitine, labai mėgsta rankdarbius ir daryti „ne taip, kaip visi“. Keletas bažnyčių susijungusių į sąjungą, turbut daugiau ryšius palaiko su užsienio, negu Lietuvos bažnyčiomis.

Septintos dienos adventistai

E.Vait mokymo pasekėjai, besilaikantys sabato, šiaip nebendrauja su kitais, nebent pilietinėse akcijose, sakykim, neseniai skelbiant apie šeimų gelbėjimą, ši bažnyčia taip pat sudalyvavo. Periodiškai kur nors daro evangelizacijas, platina E.Vait knygas, Biblijas. Žmonės kantrūs, ištikimi doktrinai.

 „Naujoji karta“ ir „Kristaus paliepimas“

Ši bažnyčia žiauriai nukentėjo nuo G-12. Faktiškai dabar teliko tik bažnyčia Vilniuje, vadovaujama Vaido Vyšniausko. Alytaus ir Marijampolės filialus prisijungė „Kristaus paliepimas“, Kauno ir Panevėžio – G-12. Mane labiausiai sužavėjo alytiškiai kurie vardino kada kokiom bažnyčiom priklausė, kol tapo „Kristaus paliepimas“... Panašiai kaip samarietė ir Jėzus – kai pasakė – turėjai tiek vyrų ir dabartinis dar ne vyras...

Iš esmės tai atspindi nepriklausomą krikščionybę ant Lietuvos – žmonės eina ten, kur geresnis „servisas“, o bažnyčios konkuruoja dėl meniu sudėtinių dalių ir patiekalų gausos (čia toks lyrinis nukrypimas)...

Aplamai iš Vilniaus bažnyčių katilo išnyko Miesto bažnyčia ir „Tėvo namuose“ – žmonės iš jų migravo į Ekklesiją ir „Kristaus paliepimas“

O „Kristaus paliepimas“ Vilniuje pasižymi gražiu šlovinimu, tai atvira bažnyčia, ko gero, vienintelė leidžianti pamokslauti ir ne „savo chebrai“ priklausantiems žmonėms.

Veikliųjų žmonių bendrija

Jau 20 metų veikianti Lietuvoje Veikliųjų žmonių bendrija pasižymi savo banketais, kuriuos rengia įvairiose Lietuvos vietose ir ugningai kuria skyrius, kurie neišsilaiko, tada puola kitur ir vėl viskas iš pradžių. Banketai gal ir įdomu, nes liudijimai netrukdo kramtyti kotletų, o kavos gėrimas taip pat suteikia prasmės maldoms ir stebuklams(kurie vyksta tik čia, ir ne bet kokie). Tiesa, lietuviškas variantas šios draugijos gana keistas – Dievo žodį čia seniai pakeitė liudijimai, kuriuos vyrai kartoja kaip mantras krišnaitai, vos gauna progą, pamokslauti negalima, Biblijos skaityti per susirinkimus negalima, o štai Šakarianas čia užima tarpinę vietą tarp šv.Antano ir mergelės Marijos. Šios nebažnyčios žmonės šventai įsitikinę, kad visos bažnyčios yra blogis (išskyrus katalikų), todėl vietoj deklaravimo, kad jie siunčia žmones į bažnyčias, išeina atvirkščiai – realybėje stengiasi atkalbėti nuo lankymo irgi pasitelkdami „asmeninius liudijimus“. Taigi, šios bendrijos žmones galima laikyti priebažnytine organizacija, kuri gerą laiko praleidimą, nesiekimą tiesos, bando derinti su fantastika, o išgirdę ką nors atvažiuojant iš užsienio sulekia kaip varnai. Ypač man įstrigo liudijimas žmogaus, vykusio su vienu VŽB skyriumi autobusu į Greimo kampaniją – pirmyn ir atgal važiuodami skyriaus nariai choru skaitė rožančių...

Vynuogynas

Pastaruoju metu ši bendruomenė patyrė gana nemažų sukrėtimų, sakykim, nuo Panevėžio „Vynuogyno“ ekklesija atsiplėšė nemažą dalį. Iš kitos pusės, flirtas su katalikais, sėdėjimas bendrose mišiose savaime šiuos žmones išbalansuoja ir įveda į pasimetimą. O šiaip Vynuogynas irgi laikė save tokia elitine bendruomene...   

Evangelijos bažnyčia

Mažiausiai žinių iš Klaipėdoje ir aplinkiniuose rajonuose veikiančių bažnyčių. Čia veikia Evangelijos bažnyčia, Miesto bažnyčia, taip pat ir kelios sekmininkų bažnyčios. Taigi dvasinis gyvenimas kaip ir vyksta, nelabai imčiausi komentuoti to, ko nežinau ir neištyriau, galbūt tai padarys kas nors kitas.

Pavieniai

Lietuvoje yra daugybė pavienių krikščionių,nelabai pasitikinčių organizacijomis(maždaug tokių, kaip aš) kurie savarankiškai sakosi atradę tiesą ar kokį autorių, kuris juos pastatė (ant kojų ar galvos – kitas klausimas). Ir jie kiekur niekaip ir nė su kuo – saugo savo religinę nekaltybę ir jau savo rūtų vainikėlio nebedegins ant jokios santuokos aukuro... dar viena dalis yra tų, kurie pažinę Dievą, kas dėl žmonos, kas dėl karjeros, o kas dėl to, kad galėtų „plačiau patarnauti“ sumanė tapti katalikais. Šie žmonės labai norėtų įstoti į santuoką, bet nesiseka, katalikybė savo tanams išvis draudžia tuoktis, taigi, atsiduoti dvasia ir siela sistemai jie negali, nebent pavyksta palaužti savo prigimtį valios pastangomis, o grįžti prie paprasto evangelijos suvokimo jaučiasi išaugę ir nemato perspektyvos – jie nori „vienybės“ ir kitų juokingų žodžių . Taigi, šie piliečiai yra kaip ir pavieniai, priversti gyventi paleistuvystėje – ir katalikams, ir evangelikams rodosi esą savi ir broliai, tačiau nėra nei tie, nei tie...  

Klubų sistema

Pastaruoju metu gausu klubinių krikščionių. Turiu omenyje kažkokios teologinės žvaigždės ar žvaigždutės gerbėjų ir sekėjų. Jie maždaug visi kalba tą patį. „Kai aš atradau šitą autorių, šitą mokymą, man atsivėrė akys.Esu šitam mokyme jau antrus metus – tai laimingiausias laikas, jo žodis visada man atsakymas iš Dievo“ ir t.t. Kitaip sakant, tie žmonės kalba – Jėzus šiais laikais jau nebėra visagalis... Reikia ypatingo mokytojo, kad „čakras“ atvertų...

O pasirenkami mokytojai (be abejo mokytojų sekėjai pabrėš, kad prie jų kojų „Pats Dievas mane atvedė) yra patys įvairiausi. Jei charizmatai, tai renkasi kokį Hinną, o jei anticharizmatai, tai kokį Polą Vošerį, žodžiu, kaip toje patarlėje – kiekvienas mokytoją pairenka pagal savo sugedimo laipsnį.

A. Šapovalovas, Džimas Steilis, Andriu Vomakas, Polas Vošeris – tai tik dalis šiuolaikinių guru, kurie „atveria gyvenimą“. Nesakau, kad jie patys yra tokie arba būtinai yra kas nors blogai su jų mokymų, juos guru pavertė gerbėjai... Aišku tik tiek, kad jie klubiniams krikščionims pakeičia ir Jėzų, ir Šventąją Dvasią... Kaip katalikybėje kunigai, taip ir čia ypatingieji mokytojai tampa tarpininkais.

Suma sumarum

Mano kukliu pastebėjimu, bažnyčių nepriklausomai-priklausomų kaip grybų miške, tačiau realiai per metus Lietuvoje įtiki ir Dievo paliesti būna kokie 10-30 žmonių. Kaip yra gimimas į Dievo karalystę, taip yra ir mirimas, deja, demografija šiuo atveju liudija, kad mirčių – kol kas daugiau, todėl, kaip liaudis sako – būkim biedni, bet teisingi – niekas nevyksta ir vargu ar vyks. Nebus jokio PRABUDIMO. Gal aš čia per niūriai? 

Nemanau, kol kiekvieno nosis bus įbesta tik į savo konfesijos bliūdą, kol krikščionys netaps tiesiog žmonėmis, kurie visų pirma gyvena dėl Viešpaties, o ne dėl savo sąjungos, bendrijos. Ekumenizmas šiuo atveju nepadės, susitarimai politiniai aš tave gerbiu–tu gerbk mane irgi verti nulio, nes visur kyšo savanaudiškumo dantys... 

Į ką kreiptis

Mano patarimas emigrantams, jei žiūrite, į ką kreiptis, - kreipkitės į tą, Kuris jus pašaukė. Nesitikėkite pagalbos, tai ir nenusivilsite, nes iš esmės visos nevalstybinės religinės organizacijos yra labai priklausomos. Į mane, beje, taip pat nesikreipkite, nepadėsiu. Jei neišreikšite susižavėjimo ir nepasilankstysite gerą pusvalandį, nieko nesitikėkite. Pagalbos nebus, nes lietuviškos bažnyčios vis dar vargšai-ponai. Vargšai dėl to, kad juos pačius reikia remti, jos nieko nepasiruošusios duoti, o ponai dėl to, kad pasiruošusios valdyti.