Naujojo popiežiaus
Pranciškaus I išrinkimas sukėlė nemažą euforiją tarp kai kurių protestantų.
Todėl reikėtų priminti, kad Romos katalikų bažnyčia tokia, kokią mes ją žinome
dabar, niekada nepasikeis, nepriklausomai nuo to, kas užims popiežiaus sostą.
Jai neįmanoma pasikeisti dėl dviejų dalykų: dėl jos doktrinų apie dievišką
Apreiškimą ir popiežiaus neklystamumą. Katalikų teologai lygina dievišką
Apreiškimą su šaltiniu, iš kuriuo trykšta dvi srovės, per kurias Kristus
perteikia savo žodį mums. James G.McCarthy savo knygoje „The Gospel according to
Rome“ („Evangelija pagal Romą“) sako: „Katalikų bažnyčia moko, kad Dievas,
norėdamas per Kristų apreikštą tiesą išlaikyti nepakitusia per visus laikus ir perteikti ją visiems
amžiams, įsakė apaštalams perduoti tą Apreiškimą kitiems. Tai vyko dviem būdais.
Pirma, apaštalai perteikė tikėjimą žodžiu, t.y. savo skelbimu, savo pavyzdžiu
ir institucijomis, kurias jie įsteigė (...). Antra, jie tai darė raštu, t.y.
jie patys ir kiti jų kartos mokytojai, įkvėpti Šventosios Dvasios, užrašė žinią
apie išgelbėjimą. Šie raštai tapo Naujojo Testamento šventaisiais raštais
(„Evangelija pagal Romą“ psl.:234).
Čia reikėtų
prisiminti ir tai, kad santykis tarp Biblijos ir Tradicijos, kaip apreikštų
tiesų šaltinių, buvo ir yra katalikybės teologų galvos skausmas. Kaip sako katalikų
kunigas ir žurnalistas Antonio Montero, - „tiek Tridento Susirinkimas (1545 -1563m.),
tiek Vatikano Susirinkimas (1869 - 1870m.) sutvirtino katalikų požiūrį į
Tradiciją ir pabrėžė Bažnyčios Magisteriumą, kaip jos aiškintoją.“ (Antonio
Montero cit. Jose Grau „Catolicismo Romano“ („Romos katalikybė“); 2dalis; psl.:848)).
Tačiau ne visi
katalikų teologai aiškina Susirinkimų nutarimus vienodai. „Ar tuo norima
pasakyti“ - tęsia A.Montero - „kad katalikui Tradicija reiškia antrą ir kitokį
apreišktos tiesos šaltinį? Kurie taip supranta, pripažįsta, kad pirmoje
Bažnyčioje buvo platesnis tiesų perdavimo būdas negu tik tas, kurį apima
Naujasis Testamentas, ir jos buvo išsaugotos perduodant jas iš kartos į kartą
(per šventuosius tėvus, teologus, liturgiją, tautos tikėjimą) ir gali būti
apibrėžtos per neklystantį Bažnyčios Magisteriumą. Todėl visiškai tikėtina, kad
tikėjimo dogma gali tapti faktu ar
tiesa, kurių nėra Šv. Rašte. Su tuo šiandien (kaip ir anksčiau) visiškai nesutinka bažnyčios, gimę iš Reformos, ir
taip pat tai yra didelė kliūtis daugeliui vyskupų ir mokytojų (...), Jie sako,
kad yra vienas Apreiškimo Šaltinis, tai yra dieviški žodžiai ir darbai tokie, kokie
jie įvyko. Jie buvo perteikti mums dviem
būdais: per Šventas Knygas ir gyvą Bažnyčios Tradiciją (...). Gali būti
tikėjimo tiesų, kurios yra Biblijoje, bet jos dar yra vystymosi periode ir vis
ryškiau apsireiškia laikui bėgant; tai yra vystymosi ir Bažnyčios (su Biblija
ir Tradicija jos rankose) aiškinimo vaisius (...). Niekada nebus nuspręsta tai,
ko nėra Biblijoje, ir taip galvojantys neigia, kad gali būti dar kažkoks kitas
Apreiškimo šaltinis.“ (ibid.).
Tokie aiškinimo skirtumai
sukelia sunkią situaciją bažnyčioje, kuri šaukia apie savo dogmų neklystamumą.
Viešai skelbiama (norint sušvelninti situaciją žmonių akyse), kad „nė viena
aiškinimo srovė neatmeta Tradicijos kaip Apreiškimo šaltinio, bet jos
skirtingai supranta esamą santykį tarp
Tradicijos ir Šv.Rašto“ (ibid.). Galiausiai II Vatikano Susirinkimas paskelbė,
kad „Šventoji Tradicija ir Šv.Raštas yra artimai susiję ir dera tarpusavyje.
Jie abi kyla iš vieno šaltinio, tampa viena srove ir teka link to pačio
tikslo.“ (cit. Mc. Carthy, psl.:235). Taigi, Katalikų bažnyčia, kalbėdama apie Dievo žodį, turi galvoje „vieną
dalyką“, kuris yra Šv.Rašto ir Tradicijos suformuotas. „Tradicija ir Šv.Raštas
sudaro vieną klodą, pašventintą Dievo žodžiu ir patikėtą Bažnyčiai“.
Svarbu suprasti
šiuos skirtumus. „Kai katalikų teologas
kalba apie užrašytą Dievo žodį, jis turi galvoje Šv.Raštą, o kai kalba apie
neužrašytą Dievo žodį, jis turi galvoje Tradiciją. O kalbėdamas apie visą Dievo
žodį, jis tikriausiai turi galvoje ir Šv.Raštą, ir Tradiciją. Kitaip sakant,
pasak Katalikų bažnyčios, vien tik Biblija nėra pilnas Dievo žodis“ (ibid. Psl.:235).
Tai, kad mes teisingai suprantame katalikų teologus, akivaizdu iš tokių II
Vatikano Susirinkimo pareiškimų: iš vienos pusės jie sako, kad Bažnyčiai
„visko, kas apreiškta, tikrumo patikrinime Šv.Raštas nėra vienintelis
autoritetas“ (ibid.). O apie Šv. Raštą sako, kad Bažnyčia visada jį laikė ir
laiko kartu su Tradicija aukščiausia jų tikėjimo taisykle“ (ibid.).
Taigi, J.Grau kalba labai teisingai: „tik žodžių
žaismas negali išspręsti tokio svarbaus klausimo (...). Nors ir sakoma, kad
egzistuoja vienas Apreiškimo Šaltinis, jei toliau teigiama, kad jis yra mums
perduodamas dviem būdais - Šv.Raštu ir Tradicija, - lieka ta pati klaida, kuri
nori prilyginti įkvėptą apaštalų Tradiciją (užrašytą NT) neįkvėptai bažnytinei
tradicijai (...). Tridento ir Vatikano I susirinkimo žodžių pakeitimas,
nepakeičiant substancijos, ką jais norima pasakyti, nepadaro labiau bibliškomis
naujų Romos teologijos tendencijų. Romos katalikų problema yra neišsprendžiama.
Ji pasipriešino tikrajai Bažnyčios reformai XVI amžiuje, užsikimšdama ausis
Dievo žodžiui, ir tuo ne tik padalino vakarų krikščionybę, bet ir Tridento
Susirinkime suformulavo savo doktrinas, kurios kanonizavo visus viduramžių
nukrypimus. O dabar, praėjus keturiems amžiams, Romos teologai atidžiau
pastudijavę Šv.Raštą, suprato, jog negali tvirtinti, kad Reforma buvo judėjimas,
priešingas Biblijai. Ką dabar jiems daryti? Ar pašalinti Tridento Susirinkimo
nutarimus? Neįmanoma. Kaip jie gali pripažinti, kad prieš keturis amžius klydo
bažnyčia, kuri pagal Vatikano I Susirinkimo pareiškimus yra neklystanti? Bet
koks rimtas bandymas reformuoti savo dogmas susidurs su šiomis dvejomis
sienomis: Tridento ir Vatikano I Susirinkimais. Taigi, lieka tik žodžių
žaismai“ (ibid. psl.:852).
Tokia yra religija,
kurią Pranciškus I šaukia būti dvasiniu vadovu. Mes negalime pažinti šio
žmogaus, kurį daugelis vadina kitokiu, paprastu ir naujovišku, širdies. Galbūt
jis turi gerus ketinimus, tačiau tai nepanaikina fakto, kad popiežizmas yra
antibiblijinis, kad institucija, kuriai dabar vadovaus Pranciškus I, negali
patirti jokios tikrai biblijinės reformos, nes tada ji turės paneigti dvi
esmines dogmas, kurios išlaiko visą Romos katalikybės pastatą: dogmą apie
popiežiaus neklystamumą ir dogmą apie du Apreiškimo šaltinius.
Sugel
Michelen
Dieve kaip painu... aišku viena, kad nei kalboms, nei katalikybei aš negabi...:(
AtsakytiPanaikintiNa, straipsnis, kuris nėra skirtas mojuojantiems lozungais ir šaukiantiems, bet mąstantiems ar bandantiems tai daryti... Kažkas naujo vyksta už kampo, Linai.
AtsakytiPanaikintiBeje, kur tu tokį vertėją radai - Ramaškė IBE? Čia kas, meninis tavo pačio pseudonimas?
OOO vertėjas ogo, neišduosiu, tokie gerą kainą turi:)O dėl straipsnio, tai visiems ant svieto vietos turėtų užtekt, neatsirinkim selekciškai:)
AtsakytiPanaikinti