Miestas ant septynių kalvų

KĄ ŠVENTASIS RAŠTAS SAKO APIE ROMOS

KATALIKYBĘ?

 (Tęsinys iš "Ar Romos katalikybė yra Dievo bažnyčia?")

Ar Šventajame Rašte užsimenama apie Romos katalikybę? Atsivertęs Biblijos pabaigoje esantį Apreiškimo septynioliktąjį skyrių skaitytojas ras tai, ką kažin ar galima priskirti kam nors kitam. Išskirsime kelis dalykus ir palyginsime juos su Romos katalikybe. Pamatysime, kaip jie tinka vienas kitam ir nepalieka mums abejonės, kad dalis Apreiškimo skirta Romos katalikybei, o ne kam nors kitam.

Pradėsime nuo kvietimo:

„Eikš, parodysiu tau teismą didžiosios ištvirkėlės, sėdinčios ant daugelio vandenų" (Apr 17:1).

Čia esame kviečiami simboline kalba. Minima moteris apibūdinta kaip „didžioji ištvirkėlė". Kitoje eilutėje aprašytas jos nuodėmių gausumas. Moteris yra apkaltinta paleistuvavimu su žemės karaliais ir tuo, kad nuo jos ištvirkavimo vynu pasigėrė žemės gyventojai.

Apaštalas Jokūbas kalba mums apie tai, kas gi iš tikrųjų yra dvasinė paleistuvystė. Dievo Dvasia ima šios baisios kūniškos nuodėmės įvaizdį tam, kad išreikštų Dievo pasibjaurėjimą Bažnyčia, ieškančia sutarimo ir draugystės su pasauliu.

Raštas pasisako griežtai:

„Jūs, svetimautojai ir svetimautojos! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu? Taigi, kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu" (Jok 4:4).

Labai gerai žinoma, kad Roma visada siekė viešpatauti tautoms, laikydavo savo rankose politinę ir dvasinę valdžią. Šiuo metu popiežius yra aukščiausias Vatikano miesto valdovas, laikantis save aukštesniu už pasaulio prezidentus ir monarchus. Jo iškilmingumas ir rūmai visiškai nepanašūs į kuklią Jėzaus padėtį, mat Jis neturėjo kur galvos priglausti, gyvendamas kūne. Romos katalikybė yra vienintelė krikščioniška organizacija, siekianti politinės valdžios tam, kad geriau galėtų skleisti savo dogmas tautose. Roma yra tikrai kalta dėl begėdiškos dvasinės paleistuvystės.

Ar didžioji ištvirkėlė nesėdi ant daugelio vandenų? Ar KATALIKYBĖ, o tai reiškia VISUOTINE, nėra išdidus vardas, kuriuo ji pasivadino? Ar nesididžiuoja ji turinti pasekėjų visuose pasaulio kraštuose, ypač milijonus garbintojų Europoje ir Amerikoje? Nėra kitos tokios krikščioniškos organizacijos.

Mums kalbama, kad ši didžioji ištvirkėlė pilna prakeiksmo vardų. Popiežius drįsta vadinti save Kristaus vietininku, pasaulio šviesa, šlovės karaliumi, Judo padermės atžala - vardais, skirtais tik vienam mūsų Viešpačiui. Jau esame išvardiję keletą šventvagišku vardą, duotų Mergelei Marijai, katalikų vadinamai nuodėmingųjų užtarėja bei gynėja, Dangaus vartais, Švenčiausiąja, Maloningiausiąja. Ar vardai, pateikti šiame sąraše, nepriklauso tik mūsų Viešpačiui?

Štai ką skaitome šioje ištraukoje:

„Šv. Bernardo sapne, kuris atvaizduotas Milano bažnyčios altoriaus paveiksle, matomos dvejos kopėčios, kylančios į Dangų. Vienų kopėčių viršuje stovi Kristus, kitų - Marija. Visi, bandantys įeiti į Dangų Kristaus kopėčiomis, patiria nesėkmė - krenta žemyn. Nei vienas, kylantis Marijos kopėčiomis, nepatiria nesėkmės. Mergelė, siekdama pagelbėti, ištiesia savo ranką, ir tai padeda pretendentams lengvai pakilti." < 45 >

Ištvirkėlė Apreiškimo septynioliktajame skyriuje apsirengusi purpurinės ir skaisčiai raudonos spalvos rūbais. Ar nieko neprimena jums katalikų kardinolų raudonos kepuraitės ir mantijos, o taip pat katalikų kunigų liturginių rūbų purpurinė spalva, kuri ir šiandieną tebėra mėgstama? Toliau skaitome, kad paleistuvė buvo pasipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Nuėję į daugelį šventyklų pamatysime Mergelės Marijos ir šventųjų atvaizdus, išpuoštus auksu, sidabru ir brangakmeniais.

Esame girdėję pasakojimą apie vieną viduramžių popiežių, parodžiusį Michelangelui Vatikano turtus, tarp kita ko ir didžiules aukso, sidabro bei brangakmenių parodas. Mandagiai šypsodamasis popiežius tarė: „Matote, Bažnyčia negali, kaip pirmaisiais amžiais, sakyti: `Sidabro ar aukso aš neturiu'." „Bet taip pat ji negali pasakyti: `Stok ir vaikščiok'," - buvo greitas ir taiklus atsakymas, leidžiantis suprasti dvasinės jėgos stoką katalikybėje.

Toliau skaitome apie aukso taurę moters rankoje, pilną ištvirkavimo šlykštybių ir nešvarumų. Roma plačiai garsėja ne tik dvasine paleistuvyste, bet taip pat skandalais dėl kunigų celibato nesilaikymo, pernelyg gerai žinomų, kad juos galima būtų paneigti. Istorijoje yra faktų, liudijančių, kad net popiežiai tuo nusidėjo.

Apie popiežių Paulių III (bažnyčiai vadovavo 1534-1549 metais) skaitome:

,,Šis `Kristaus vietininkas' užuot susigėdęs dėl savo nedorybių, puikavosi jomis prieš pasaulį. Savo nesantuokiniam sūnui Leviui jis suteikė Parmos ir Piacenzos kunigaikščio vardus, o du savo mokyklinio amžiaus vyresniuosius sūnus aprūpino, paskirdamas juos kardinolais, kai šie teturėjo penkiolika ir keturiolika metų. Del Monte kardinolas Julius III, pirmininkavęs vietoje Pauliaus III Trento susirinkime, tapo kardinolu dar būdamas berniuku. Popiežius atsivedė jį į savo namus, tenkindamas savo užgaidą matyti šį vaidinant, o ir vėliau jį įdarbino nešioti jo beždžionių namelį. Tokių tad buvo žmonių, tvarkiusių krikščioniško tikėjimo reikalus." 

Toliau Biblijoje skaitome:

„Mačiau tą moterį girtą nuo šventųjų ir Jėzaus liudytojų kraujo" (Apr 17:6).

Žvelgiant į istoriją plačiai, tai gali tikti tik Romai. Kas labiausiai persekiojo krikščionis, jei ne Roma? Apie tai parašytos knygos. Kas nėra girdėjęs apie Šv. Baltramiejaus naktį ?

„Prancūzijos protestantų vadovai buvo Karaliaus pakviesti į jo sesers vestuves. Jiems iškilmingai buvo duota priesaika ir užstatas, žadant užtikrinti saugumą. Nežiūrint to, Šv. Baltramiejaus šventės vidurnaktį (1572 rugpjūčio 21 d.) prasidėjo jų skerdynės. Buvo nužudyta dešimt tūkstančių hugenotų - vyrų, moterų ir vaikų, įskaitant penkis šimtus aristokratų. Jų subjaurotus kūnus metė į gatves, grioviai buvo pilni kraujo. Skerdynėms ruoštasi ne tik Paryžiuje, bet ir kituose miestuose. Pagal Sully įvertinimą apsiginti negalėjusių aukų buvo septyniasdešimt tūkstančių. Kai karalius Charles IX vėliau, apgailestaudamas dėl savo baisios kaltės, siekė ją palengvinti, išgalvodamas hugenotams kaltinimus dėl politinės konspiracijos, `Kristaus vietininkas' peikė jo atgailą, giedodamas TE DEUM ir liepdamas minioms džiūgauti dėl baisaus nusikaltimo. "

Kai Romą pasiekė žinios apie skerdynes hugenotų, kuriuos kaltino tik tuo, jog jie buvo protestantai ir skaitė Bibliją, tai Romoje buvo surengta šventė. Popiežius Grigalius XIII procesijos metu ėjo į visas bažnyčias ir aukojo padėkos maldas prie kiekvieno šventojo relikvijų.

Kas nėra girdėjęs apie baisiąją inkviziciją? Ji kilo Europoje: Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Bohemijoje ir išplito iki Sirijos bei Indijos. Skaitome: „Inkvizicijos aukos buvo gaudomos paprastai vidurnaktį. Šventojo sosto artimi draugai apsupdavo namo duris, pašnibždėdavo juos pasiuntusio teisėjo vardą. Namo gyventojai, sukaustyti siaubingų žodžių, išduodavo savo brangiausius giminaičius be gailesčio. Sugautas asmuo būdavo siunčiamas į kalėjimą, paprastai esanti po žeme. Jis nežinodavo savo kaltintojo. Žmogui nebūdavo pasakoma, kokį nusikaltimą padarius jis įtariamas. Ir kuomet kaltinamasis^-atsisakydavo prisipažinti kaltu, inkvizitoriai jį baisiausiai kankindavo... Nė vieno kaltinamojo žodžio žmogus nežinodavo net tada, kai jį vesdavo į viešą inkvizicijos akto įvykdymą. Pirmą kartą apkaltintasis juos perskaitydavo išrašytus ant savo drabužių, jau ruošiant kartuves ar laužą susidorojimui su juo."<48>

Po inkvizicijos įsteigimo tryliktajame amžiuje iki jos panaikinimo Ispanijoje devynioliktajame amžiuje šimtai tūkstančių žmoniūų buvo nukankinti ir nužudyti, o dažnai sudeginti gyvi.

Katalikybė mažai tepasiketė ir dvidešimtajame šimtmetyje. Ji nedrįsta žengti per toli protestantiškuose kraštuose dėl visuomenės nuomonės ir kitų valstybių požiūrio, bet nedrąsiose valstybėse, kuriose yra įsigalėjusi Romos katalikybė, jūs aptiksite persekiojimo atvejų. Pateiksime pavyzdį, kas atsitiko 1959 metais Kolumbijoje, kur La Platoje protestantai pradėjo statyti maldos namus:

,,Tuo laiku parapijos kunigas tėvas Jose Ovies ir vyskupas Gerardo Martinez pasisakė prieš statybą. Jie sukurstė žmones prieš protestantus. Dėl to buvo žiauriai užpulta protestantų nuosavybė rugsėjo mėnesį. Tėvo Ovies žodžiai: `Laikas mano sekėjams nuspręsti, ar mes toleruosime protestantų maldos namų statybą La Platoje'. "

Katalikų apologetai įtikinėjo, kad protestantai degino Romos katalikus Angliją valdant karalienei Elzbietai. Tai tiesa, bet su didelėmis išlygomis. Jie nebuvo deginami dėl to, kad buvo Romos katalikai. Priežastis ta, kad šie surengė sąmokslą, nukreiptą prieš valstybę ir jos saugumą. Jie buvo nubausti už tėvynės išdavimą. Katalikai negali nukreipti dėmesio į nieką kitą, kai kalba eina apie Baltramiejaus nakties skerdynes, apie Inkvizicijos siaubus: nykščių išsukiojimus, skriemulius sąnarių išnarinimui (vadinamus corda - kankinimų karaliene); veglia, panašia į kalvio priekalą, su smaigaliu viršuje, nešančia geležinę mirti; nuleidžiamas duris ir taip toliau. Protestantiškuose kraštuose katalikai nepersekiojami dėl jų religijos išpažinimo, jei jie nepažeidžia krašto, kuriame gyvena, įstatymų.

Galų gale, didžioji ištvirkėlė yra matoma sėdinti ant septynių kalvų. Dabar visi žinome, kad Roma garsėja kaip ,,miestas ant septynių kalvų". Ir tai taip pat padeda atpažinti Romą, atvaizduotą šiame skyriuje. Ar nenuostabu, kad Dangiškojo įkvėpimo plunksna taip baisiai vaizduoja didžiąją ištvirkėlę?

„Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas, paslaptis: `DIDŽIOJI BABELĖ, IŠTVIRKĖLIŲ IR ŽEMĖS ŠLYKŠTYBIŲ MOTINA" (Apr 17:5).