ŠVENTŲJŲ GARBINIMAS
Skaitome:
„Trento Susirinkimas
moko, kad `šventieji, valdantys kartu su Kristumi, aukoja savo maldas Dievui už
žmones', ir kad `gera bei naudinga yra nusižeminus maldauti jų ir prašyti
pagalbos bei užtarimo'." < 34 >
To moko Trento susirinkimas, bet šios
minties neremia nei viena Biblijos eilutė. „Katalikų tikėjimo" autorius
taip rašo:
„Visi krikščionys
sutinka, kad yra teisinga ir naudinga prašyti melstis šventus žmones, jau nebesančius
žemėje; negali būti bloga ir nenaudinga prašyti Šventųjų Danguje melstis dabar,
kuomet jie yra taip arti Dievo ir jiems negresia pavojus Šį supykinti."
< 35 >
Iš pateiktos
ištraukos matome, kad autoriui labai trūksta logikos. Nesimelsdami savo draugams
krikščionims, tebegyvenantiems žemėje, mes prašome juos melstis už mus ir kartu
su mumis. Tai visiškai teisinga. Tačiau mūsų} draugų Danguje nepasiekia
prašymai melstis už mus ir negalime melstis jiems. Kaip šie galėtų išgirsti
mūsų maldas, nebūdami visur esantys ir visa žinantys? Skirtumas tarp prašymo,
kad draugai krikščionys melstųsi už mus, ir maldų šventiesiems Danguje yra
labai akivaizdus. Jį gali pastebėti ir vaikas.
Keletą kartų
cituotoje knygoje „Katalikų tikėjimas" yra pateiktas sąrašas šventųjų,
kurie buvo kanonizuoti Romos katalikų bažnyčios, ir yra sakoma, jog šis sąrašas
galėtų būti padidintas šimteriopai. Jame pateikti du šimtai penkiasdešimt
aštuoni šventųjų tarpininkų vardai (1964 metais - vert. pastaba). Kaip tas
sąrašas atrodo šalia Šventojo Rašto?
,,Vienas yra Dievas
ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas - Žmogus Jėzus Kristus" (1 Tim 2:5).
Jobas, kalbėdamas
apie Dievą ir save, sielvarte aiškindamasis savo vargus, sušunka:
„Nėra taikintojo, kuris savo rankas ant
mudviejų uždėtų" (Jobo 9:33).
Kas yra toks
galingas, kad uždėtų savo ranką ant nepaprastai švento Dievo ir tuo pačiu ant
apgailėtino vargšo nusidėjėlio, kuriam reikia atleidimo ir apvalymo? Jėzus buvo
,,Dievas, pasirodęs kūne". Jis buvo ir tebėra Dieviškas, amžinasis Sūnus,
viena su Dievu Tėvu. Ir kas galėtų uždėti savo ranką ant nuodėmingo ir
stokojančio pagalbos žmogaus? Niekas kitas, kaip tik Jėzus. Nei Mergelė Marija,
nei dvidešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai kanonizuotų šventųjų negali
uždėti savo rankų ant Dievo ir prisiimti Jo reikalavimus nuodėmingųjų
pasauliui, taip pat nei vienas kunigas žemėje negali atleisti nuodėmių. Mūsų
Viešpats, galėjęs uždėti Savo ranką ant atstumto raupsuotojo ir įsakyti
bjauriai ligai pasitraukti, galėjęs pagydyti sergantį, aklą, luošą, galėjęs
skelbti Gerąją Naujieną vargšui, tik Jis vienas gali padėti savo mylinčią,
atleidžiančią ranką ant nuodėmingo žmogaus.
Mus daug ko pamoko tai, kas įvyko ant
Atsimainymo kalno. Petras, pamatęs Mozę ir Eliją, pasiūlė pastatyti tris
palapines - vieną Viešpačiui, kitą Mozei, trečią Elijui. Jam norėjosi visus
tris sustatyti į vieną gretą. Koks buvo atsakymas? Atlaidus priekaištas.
Šviesus debesis apsiautė apaštalus ir balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra
Mano mylimasis Sūnus, Kuriuo labai gėriuosi, JO KLAUSYKITE!" (Mt 17:5).
Mokiniai parpuolė
kniūpsti, labai išsigandę. Toliau skaitome:
„Pakėlę akis, jie
nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų" (Mt 17:8).
Tai, iš tikrųjų,
akivaizdžiai primena Dangų. Ten mes pamatysime, kad garbinti yra leidžiama
tiktai Jėzų. Mergelė Marija ir visi ten esantys šventieji vieningai, kartu su
mumis, žvelgs vien į Jėzų ir garbins Jį amžinai. Tada, kaip ir dabar, bus
vienintelis garbinamasis Danguje - Jėzus Kristus!
(Is
Roman Catholicism of God? (Fourth Edition) By A.J.Pollock Green & Co.
(Lowesroft) Ltd., Crown Street, Lowestoft, England, 1963)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą