Kodėl atsirado reikalas raginti žmones mokėti už
mišias, laikomas už jų mirusius gimines? Atsakymas slypi katalikybės
išgalvotoje skaistykloje.
Kokia
gi Biblijos vieta jie grindžia šį teiginį? Štai ji:
„Jei
kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš
Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime"
(Mt 12:32).
Katalikai įrodinėja, kad, jei nuodėmės negali būti
atleistos nei Danguje, nei pragare, tai turi būti trečia vieta, kur žmonės būtų
apvalyti nuo savo nuodėmių, ir tai turi būti skaistykla. Bet įsivaizduokime
amerikietį, įvykdžiusį sunkų nusikaltimą Britanijoje, ir teismo nuosprendį,
skelbiantį, jog negali būti atleidimo Britanijoje, o taip pat ir Amerikoje.
Būtų nesąmonė įrodinėti, kad gali būti trečia šalis, kur jam gali būti
atleista. Nemažiau nesąmoningas yra panašus argumentas dėl skaistyklos.
Kita ištrauka iš Biblijos, kurią katalikai naudoja savo
teiginiui pagrįsti, yra: „Juk niekas negali kito pamato dėti, kaip tik tą,
kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. Kiekvieno darbas išaiškės ant kokio
pamato statė: aukso, sidabro, brangiųjų akmenų, šieno ar šiaudų. Teismo dieną
jį iškels aikštėn, nes ji pasirodys ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas.
Kieno darbas ant šio pamato išliks, tas gaus užmokesti. O kieno darbas sudegs,
tas turės nuostolį; jis pats bus išgelbėtas, bet tartum per ugnį" (1 Kor
3:11-15).
Kaip gali ši Rašto ištrauka mokyti apie trečią vietą
be Dangaus ir Pragaro? Skaistykla, anot katalikų, yra ugnies, ypatingų
kankinimų vieta, kurioje riksmai ir klyksmai pripildo orą ir skaudina gyvųjų
giminių širdis bei ragina juos atrasti pinigų tam, kad padėti godžiai kunigijai
parūpinti įsivaizduojamą palengvinimą įsivaizduojamoje skaistykloje.
Aišku, kad viena Rašto vieta negali
prieštarauti kitai. Ir štai Biblijoje turime paties Gelbėtojo žodžius,
pradedamus kategorišku dvigubu „Iš tiesų", kad tikintieji niekada neis į
teismą.
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas Mano
žodžių klauso ir Mane siuntusiu tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir NEPATEKS į
teismą, nes iš mirties yra perėjęs j gyvenimą" (Jn 5:24).
O katalikai net turi drąsos teigti, kad
šventieji eis į teismą, į šių būrį jtraukdami visus Romos popiežius. Kieno
žodis pasiliks - katalikų ar Viešpaties „Iš tiesų, iš tiesų"?
Dar
skaitome:
,,Esame
Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams" (Žyd
10:10). Ar šie žodžiai leidžia manyti, jog yra skaistykla? Ar nereiškia šis
pasakymas, kad tikintieji yra pašventinti vieną kartą ir visiems laikams per
sutaikinamąją Kristaus auką?
Ir
vėl: „Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo VISŲ NUODĖMIŲ" (1
Jn 1:7). Sekant Raštu argi galime tikėti, kad tas, kurio nuodėmės nuplautos
šventu Kristaus krauju, turėtų būti apvalomas nuo jų ugnimi skaistykloje? Mintys
apie skaistyklą, bausmę už nuodėmes, maldas už mirusius atsirado ne anksčiau
septintojo amžiaus ir nebuvo patvirtintos iki 1140 metų.
Ir
net Romos kataliktų autorius rašo:
,,Origenas
trečiajame amžiuje, Šv. Ambrozijus ir Šv. Jeronimas ketvirtajame, Šv.
Augustinas penktajame siejo šį Šv. Pauliaus tekstą su atleistinomis nuodėmėmis,
padarytomis krikščionių. Jas Šv. Paulius lygino su „medžiu, šienu, šiaudais` ;
tokiu būdu šiuo tekstu jie patvirtina katalikišką tikėjimą skaistykla, gerai
žinomą ir tikimą jų laikais, tuo neabejoja katalikai ir šiais laikais."
< 23 >
Ar garbinga sakyti, kad šie Tėvai gerai žinojo dogmą
apie skaistyklą keliais amžiais anksčiau, negu ji buvo pirmą kartą paskelbta?
Tačiau esame dėkingi šiems Tėvams už pasakymą, kad „medis, šienas,
šiaudai" nereiškia tikro medžio, šieno, šiaudų, bet turi būti suprantami
simboliškai. Kodėl katalikai nėra nuoseklūs ir neskelbia, kad „ugnis" yra
taip pat simbolinė, priskirdami paskutiniajam Dievo paskirtam pasmerkimo
teismui visa tai, kas tikinčiųjų gyvenime nėra iš Šventosios Dvasios? Visi
esame matę katalikų bažnyčiose šiurkščius ir atstumiančius paveikslus,
vaizduojančius sielas skaistyklos liepsnose.
Atkreipkime
dėmesį tekste 1 Kor 3:12-15 į tai, jog kiekvieno darbas išaiškės, kiekvieno
darbas bus išbandytas, bet nėra užuominos, kad asmuo eis į teismą, tą neigia ir
eilutės Jn 5:24 ir Žyd 10:10. Mūsu Viešpats pabrėžtinai kalbėjo, kad tikintysis
niekada neis j teismą, NIEKADA, ir nėra nė šešėlio abejonės tuo.
Bet visi tikinčiųjų DARBAI bus įvertinti - ar jie
geri, ar blogi. Jei geri - Šventosios Dvasios darbo vaisiai tikinčiųjų gyvenime
- už juos bus atlyginta. Jei blogi - kūniško darbo vaisiai - jie pražus.
Tikintysis bus išgelbėtas, bet tartum per ugnį, per „ugnį" simboline
kalba, reiškiančia, kad kaip tikroji ugnis sudegina tikrąjį medį, šieną,
šiaudus, taip Dievo teismas vieną kartą visiems laikams „sudegins" visa,
kas yra smerktina tikinčiojo gyvenime. Tačiau ši ištrauka neužsimena apie
trečią vietą tarp Dangaus ir Pragaro.
Autorius prisimena pagyvenusį vokietį, laikantį
rankose pluoštą banknotų. Jei šie būtų buvę parduoti už vertę, kuri buvo
nurodyta ant jų, jis būtų tapęs multimilijonieriumi ir jo turtai būtų siekę
astronominius skaičius, bet pinigai buvo absoliučiai beverčiai. Po pirmojo
pasaulinio karo kilusi infliacija juos visiškai nuvertino. Žmogus patyrė
nuostoli. Panašiai ir tikintieji patirs nuostoli, jei duos laisvę kūnui.
Gėdingiausias prekybos indulgencijomis rekordas,
turbūt, priklauso Tėvui Titzel iš Vokietijos, kuris keliavo po šalį nešinas
didžiule geležine dėže pinigams juo patikėjusių žmonių, kad 941 sielos būtų
išgelbėtos nuo skaistyklos.
Žymusis
Martynas Liuteris pasipriešino jam, atidengdamas tokius gėdingus darbus.
,,Indulgencijos, - sakė Titzel, - yra vertingiausios
ir didingiausios Dievo dovanos. Šis kryžius (rodydavo į raudoną kryžių, kurį
pastatydavo kur benuėjęs) yra toks pat veiksmingas, kaip Jėzaus Kristaus
kryžius. Ateikite, duosiu jums tinkamai užantspauduotų laiškų, o už juos net
tos nuodėmės, kurias tik ketinate padaryti, bus atleistos.
Nekeisiu savo privilegijų į Švento
Petro Danguje, nes savo indulgencijomis
išgelbėjau daugiau sielų, negu apaštalas savo pamokslais.
Nėra nuodėmės,
kurios indulgencija negalėtų atleisti. Net, jei kas piktžodžiautų prieš
palaimintą Mergelę Mariją, Dievo Motiną, teužsimoka - tik tegul gerai užmoka -
ir bus jam atleista.
Bet dar to negana, indulgencijos duoda
naudos ne tik gyviems, bet ir mirusiems. Nebūtina net atgaila.
Kunige! Didike!
Miestelėne! Moterie! Jaunuoli! Mergaite! Ar negirdite, kad jūsų mirę tėvai ar
draugai šaukiasi jūsų: Mes kenčiame baisias kančias, menka išmalda padėtų mums;
galite ją duoti, ar ne?'
Pinigams dar beriedant į dėžės dugną siela
ištrunka iš skaistyklos ir išlaisvinta skrieja j Dangi}." <24>24>
Toks visiems žinomas indulgencijt}
pardavimas buvo palaimintas popiežiaus. Nenuostabu, kad atėjo Reformacija.
Indulgencijos yra
susiję su medaliais, škapleriais, rožiniais ir mukelėmis. Popiežius Adrianas IV
išleido bulę apie indulgenciją su tam tikrais karoliais, kuriuos jis palaimino.
Vėliau ši bulė buvo patvirtinta popiežių Grigalijaus XIII, Klemento VIII,
Urbano VIII tokiais žodžiais:
,,Kas turi vieną šių
karoliukų ir sukalba vieną,Tėve Mūsų' ir vieną Sveika, Marija', tą dieną
išvaduoja iš Skaistyklos tris sielas, o pakartodamas tai atmintinai du kartus
sekmadienį ar šventės dieną išvaduos šešias sielas. Taip pat kartodamas penkis
sykius Tėve Mūsų' ir penkis Sveika, Marija' penktadieniais, penkis} Kristaus
žaizdų garbei, laimės atleidimą septyniasdešimčiai tūkstančių metų ir jam bus
dovanotos visos nuodėmės." < 25 >
Garsių popiežių karoliukų laiminimo
vaidinimas iš tikrųjų yra prastas.
(Is
Roman Catholicism of God? (Fourth Edition) By A.J.Pollock Green & Co.
(Lowesroft) Ltd., Crown Street, Lowestoft, England, 1963.
5 komentarai:
TURIU TIK VIENĄ PAAIŠKINIMĄ, KODĖL ŽMONĖS PASILIEKA KATALIKAIS- NORAS NUODĖMIAUTI. ARBA TIKSLIAU PATINKA VERGAUTI. NUGALĖTI SATAN BIJO, NES NETURI ŠV.DVASIOS STIPRYBĖS, PER MAŽAI TIKĖJIMO IR GAL BŪT BIJO MIRTI. YRA KAS BIJO ŽMONOS, NET JOS ŽVILGSNIO
nu žmonos biški bijot - paloženo:)
BIŠKI
Nesuprantu, kodėl teksto autorius šneka tokias nesąmones, vietoj to,kad pats atsiverstų Bibliją, katekizmą ir bent jau jo paties minėtų Bažnyčios tėvų raštus apie sielos nuskaistinimą ir kodėl šios svetainės moderatorius tokias nesąmones skleidžia? Tekste nepaminima nė viena Šv. Rašto ištrauka, pagrindžianti skaistyklos realumą, iškyrus tą vieną, kur sakoma, kad kai kurie per fuksą (vargais negalais) pateks dangun. Galų gale, tekste net nėra aprašyta tikroji krikščioniška skaistyklos samprata... Gėda turėtų būt už tokias nesąmones tam, kas jas rašinėja šiais laikais ir dar didesnė gėda turi būt tiems, kas jas platina, nes abu kalba apie tai, ko nesupranta ir kame neturi elementarių žinių bei tingi pasigilint į klausimą. Bet, kadangi šis tekstas parašytas bent prieš gerus 50 metų, tai jo autorius dar turi pateisinimą, bet tik ne žmogus, kuris tokias nesąmones dabar skleidžia...
Parodykit nors vieną Rašto vietą apie skaistyklą.Jeigu remiatės 2 kanono knygomis ,tai jūs apgailėtinas.Arba jūsų argumentas"išsigelbės kaip per ugnį".......
Rašyti komentarą