Romos katalikų dogma apie skaistyklą

Kodėl atsirado reikalas raginti žmones mokėti už mišias, laikomas už jų mirusius gimines? Atsakymas slypi katalikybės išgalvotoje skaistykloje.

Kokia gi Biblijos vieta jie grindžia šį teiginį? Štai ji:

„Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime" (Mt 12:32).

Katalikai įrodinėja, kad, jei nuodėmės negali būti atleistos nei Danguje, nei pragare, tai turi būti trečia vieta, kur žmonės būtų apvalyti nuo savo nuodėmių, ir tai turi būti skaistykla. Bet įsivaizduokime amerikietį, įvykdžiusį sunkų nusikaltimą Britanijoje, ir teismo nuosprendį, skelbiantį, jog negali būti atleidimo Britanijoje, o taip pat ir Amerikoje. Būtų nesąmonė įrodinėti, kad gali būti trečia šalis, kur jam gali būti atleista. Nemažiau nesąmoningas yra panašus argumentas dėl skaistyklos.

Kita ištrauka iš Biblijos, kurią katalikai naudoja savo teiginiui pagrįsti, yra: „Juk niekas negali kito pamato dėti, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. Kiekvieno darbas išaiškės ant kokio pamato statė: aukso, sidabro, brangiųjų akmenų, šieno ar šiaudų. Teismo dieną jį iškels aikštėn, nes ji pasirodys ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas. Kieno darbas ant šio pamato išliks, tas gaus užmokesti. O kieno darbas sudegs, tas turės nuostolį; jis pats bus išgelbėtas, bet tartum per ugnį" (1 Kor 3:11-15).

Kaip gali ši Rašto ištrauka mokyti apie trečią vietą be Dangaus ir Pragaro? Skaistykla, anot katalikų, yra ugnies, ypatingų kankinimų vieta, kurioje riksmai ir klyksmai pripildo orą ir skaudina gyvųjų giminių širdis bei ragina juos atrasti pinigų tam, kad padėti godžiai kunigijai parūpinti įsivaizduojamą palengvinimą įsivaizduojamoje skaistykloje.

Aišku, kad viena Rašto vieta negali prieštarauti kitai. Ir štai Biblijoje turime paties Gelbėtojo žodžius, pradedamus kategorišku dvigubu „Iš tiesų", kad tikintieji niekada neis į teismą.

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas Mano žodžių klauso ir Mane siuntusiu tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir NEPATEKS į teismą, nes iš mirties yra perėjęs j gyvenimą" (Jn 5:24).

O katalikai net turi drąsos teigti, kad šventieji eis į teismą, į šių būrį jtraukdami visus Romos popiežius. Kieno žodis pasiliks - katalikų ar Viešpaties „Iš tiesų, iš tiesų"?

Dar skaitome:

,,Esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams" (Žyd 10:10). Ar šie žodžiai leidžia manyti, jog yra skaistykla? Ar nereiškia šis pasakymas, kad tikintieji yra pašventinti vieną kartą ir visiems laikams per sutaikinamąją Kristaus auką?

Ir vėl: „Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo VISŲ NUODĖMIŲ" (1 Jn 1:7). Sekant Raštu argi galime tikėti, kad tas, kurio nuodėmės nuplautos šventu Kristaus krauju, turėtų būti apvalomas nuo jų ugnimi skaistykloje? Mintys apie skaistyklą, bausmę už nuodėmes, maldas už mirusius atsirado ne anksčiau septintojo amžiaus ir nebuvo patvirtintos iki 1140 metų.

Ir net Romos kataliktų autorius rašo:

,,Origenas trečiajame amžiuje, Šv. Ambrozijus ir Šv. Jeronimas ketvirtajame, Šv. Augustinas penktajame siejo šį Šv. Pauliaus tekstą su atleistinomis nuodėmėmis, padarytomis krikščionių. Jas Šv. Paulius lygino su „medžiu, šienu, šiaudais` ; tokiu būdu šiuo tekstu jie patvirtina katalikišką tikėjimą skaistykla, gerai žinomą ir tikimą jų laikais, tuo neabejoja katalikai ir šiais laikais." < 23 >

Ar garbinga sakyti, kad šie Tėvai gerai žinojo dogmą apie skaistyklą keliais amžiais anksčiau, negu ji buvo pirmą kartą paskelbta? Tačiau esame dėkingi šiems Tėvams už pasakymą, kad „medis, šienas, šiaudai" nereiškia tikro medžio, šieno, šiaudų, bet turi būti suprantami simboliškai. Kodėl katalikai nėra nuoseklūs ir neskelbia, kad „ugnis" yra taip pat simbolinė, priskirdami paskutiniajam Dievo paskirtam pasmerkimo teismui visa tai, kas tikinčiųjų gyvenime nėra iš Šventosios Dvasios? Visi esame matę katalikų bažnyčiose šiurkščius ir atstumiančius paveikslus, vaizduojančius sielas skaistyklos liepsnose.

Atkreipkime dėmesį tekste 1 Kor 3:12-15 į tai, jog kiekvieno darbas išaiškės, kiekvieno darbas bus išbandytas, bet nėra užuominos, kad asmuo eis į teismą, tą neigia ir eilutės Jn 5:24 ir Žyd 10:10. Mūsu Viešpats pabrėžtinai kalbėjo, kad tikintysis niekada neis j teismą, NIEKADA, ir nėra nė šešėlio abejonės tuo.

Bet visi tikinčiųjų DARBAI bus įvertinti - ar jie geri, ar blogi. Jei geri - Šventosios Dvasios darbo vaisiai tikinčiųjų gyvenime - už juos bus atlyginta. Jei blogi - kūniško darbo vaisiai - jie pražus. Tikintysis bus išgelbėtas, bet tartum per ugnį, per „ugnį" simboline kalba, reiškiančia, kad kaip tikroji ugnis sudegina tikrąjį medį, šieną, šiaudus, taip Dievo teismas vieną kartą visiems laikams „sudegins" visa, kas yra smerktina tikinčiojo gyvenime. Tačiau ši ištrauka neužsimena apie trečią vietą tarp Dangaus ir Pragaro.

Autorius prisimena pagyvenusį vokietį, laikantį rankose pluoštą banknotų. Jei šie būtų buvę parduoti už vertę, kuri buvo nurodyta ant jų, jis būtų tapęs multimilijonieriumi ir jo turtai būtų siekę astronominius skaičius, bet pinigai buvo absoliučiai beverčiai. Po pirmojo pasaulinio karo kilusi infliacija juos visiškai nuvertino. Žmogus patyrė nuostoli. Panašiai ir tikintieji patirs nuostoli, jei duos laisvę kūnui.

Gėdingiausias prekybos indulgencijomis rekordas, turbūt, priklauso Tėvui Titzel iš Vokietijos, kuris keliavo po šalį nešinas didžiule geležine dėže pinigams juo patikėjusių žmonių, kad 941 sielos būtų išgelbėtos nuo skaistyklos.

Žymusis Martynas Liuteris pasipriešino jam, atidengdamas tokius gėdingus darbus.

,,Indulgencijos, - sakė Titzel, - yra vertingiausios ir didingiausios Dievo dovanos. Šis kryžius (rodydavo į raudoną kryžių, kurį pastatydavo kur benuėjęs) yra toks pat veiksmingas, kaip Jėzaus Kristaus kryžius. Ateikite, duosiu jums tinkamai užantspauduotų laiškų, o už juos net tos nuodėmės, kurias tik ketinate padaryti, bus atleistos.

Nekeisiu savo privilegijų į Švento Petro Danguje, nes savo indulgencijomis išgelbėjau daugiau sielų, negu apaštalas savo pamokslais.

Nėra nuodėmės, kurios indulgencija negalėtų atleisti. Net, jei kas piktžodžiautų prieš palaimintą Mergelę Mariją, Dievo Motiną, teužsimoka - tik tegul gerai užmoka - ir bus jam atleista.

Bet dar to negana, indulgencijos duoda naudos ne tik gyviems, bet ir mirusiems. Nebūtina net atgaila.

Kunige! Didike! Miestelėne! Moterie! Jaunuoli! Mergaite! Ar negirdite, kad jūsų mirę tėvai ar draugai šaukiasi jūsų: Mes kenčiame baisias kančias, menka išmalda padėtų mums; galite ją duoti, ar ne?'

Pinigams dar beriedant į dėžės dugną siela ištrunka iš skaistyklos ir išlaisvinta skrieja j Dangi}." <24>

Toks visiems žinomas indulgencijt} pardavimas buvo palaimintas popiežiaus. Nenuostabu, kad atėjo Reformacija.

Indulgencijos yra susiję su medaliais, škapleriais, rožiniais ir mukelėmis. Popiežius Adrianas IV išleido bulę apie indulgenciją su tam tikrais karoliais, kuriuos jis palaimino. Vėliau ši bulė buvo patvirtinta popiežių Grigalijaus XIII, Klemento VIII, Urbano VIII tokiais žodžiais:

,,Kas turi vieną šių karoliukų ir sukalba vieną,Tėve Mūsų' ir vieną Sveika, Marija', tą dieną išvaduoja iš Skaistyklos tris sielas, o pakartodamas tai atmintinai du kartus sekmadienį ar šventės dieną išvaduos šešias sielas. Taip pat kartodamas penkis sykius Tėve Mūsų' ir penkis Sveika, Marija' penktadieniais, penkis} Kristaus žaizdų garbei, laimės atleidimą septyniasdešimčiai tūkstančių metų ir jam bus dovanotos visos nuodėmės." < 25 >

Garsių popiežių karoliukų laiminimo vaidinimas iš tikrųjų yra prastas.

(Is Roman Catholicism of God? (Fourth Edition) By A.J.Pollock Green & Co. (Lowesroft) Ltd., Crown Street, Lowestoft, England, 1963.