penktadienis, sausio 18, 2013

AR ROMOS KATALIKYBĖ YRA DIEVO BAŽNYČIA?



"Formalios naujienos" po gabaliuką publikuos A.J.Pollock poleminę ir apologetinę knygutę "AR ROMOS KATALIKYBĖ YRA DIEVO BAŽNYČIA?".
"Is Roman Catholicism of God?" (Fourth Edition) By A.J.Pollock Green & Co. (Lowesroft) Ltd., Crown Street, Lowestoft, England, 1963


AR ROMOS KATALIKYBĖ YRA DIEVO BAŽNYČIA?

Paskutiniajame Biblijos skyriuje yra labai rimtas perspėjimas:
„Aš pareiškiu kiekvienam, kuris klauso šios knygos pranašystės žodžių: Jeigu kas prie jų ką pridės - Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų. Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių - Dievas atims jo dalį nuo gyvybės medžio ir šventojo miesto, kurie aprašyti šioje knygoje"` (Apr 22:18,19).
Negali būti nieko rimtesnio ir įžvalgesnio už šiuos Rašto žodžius. Esame užtikrinami, kad prie Dievo Žodžio negalima nieko nei pridėti, nei atimti. Kiekvienas priedas yra Dievo apreikšto Žodžio suklastojimas, taigi, ir Jo iškraipymas. Kokia gi Romos katalikybės pozicija?



RAŠTAS IR TRADICIJA

Paskaitykime, ką rašo pripažintas Romos katalikų autorius:
„Vien ŠVENTOJO RAŠTO niekada negana; visada reikalinga DIEVIŠKOJI TRADICIJA; tik ji, Dieviškoji tradicija, įgalina sužinoti, kad Šventasis Raštas - įkvėpta knyga. Tik Tradicija gali suteikti Šv. Raštui orumą ir padėti teisingai Jų aiškinti bei suprasti." < 1 > (šaltinių sąrašas pateiktas knygos pabaigoje)

­­­­

„ŠVENTASIS RAŠTAS tik sąveikoje su TRADICIJA aprašo Dievo Žodį." <2>
Priblokšti tokio teiginio turime sustoti savo tyrinėjimų pačioje pradžioje. Pastaroji ištrauka iškelia Romos tradiciją į vieną lygį su Dievo Žodžiu. O pirmoji - tradiciją kelia aukščiau už Dievo Žodį, teigdama, jog vien iš tradicijos galime sužinoti, kad Biblija yra įkvėpta. Trends Trends Bažnyčios susirinkime (1543-1563) nutarta, kad:
„Niekas, pasikliaudamas savo teisumu tenedrįsta iškreipti Šventųjų Raštų, vadovaudamasis savo supratimu ir nepaisydamas ankstesnių bei dabartinių Šventosios Motinos Bažnyčios nuostatų. Tai Jos teisė yra teisingai spręsti Šventojo Rašto supratimo ir aiškinimo klausimus."
Bažnyčia ėmė svaidyti prakeiksmus, tad kas galėjo drįsti pats skaityti Raštus? Juk tokie būtų buvę dvasininkų apkaltinti ir nubausti pagal įstatymą. Antra vertus, kaip mažai buvo gerbiami Raštai rodo tai, kad net patys katalikų dvasininkai, kaip antai kardinolas Hosius, kuris buvo išrinktas Trends susirinkimo pirmininku, skelbė viename savo poleminių rašinių, neva Raštas jam ne svarbesnis už Ezopo pasakėčias. Jėzuitas Bailly buvo ne geresnis teigdamas, kad be Bažnyčios autoriteto Šventu Matu jis tikėtų} ne daugiau, negu Titu Livijumi.
Roma patvirtina Apokrifinius raštus, šiuos gryno Švento Dievo Žodžio taršalus. Tai buvo nuspręsta Trento susirinkime. Skaitome:
„Šis Susirinkimas savo ketvirtojoje sesijoje paskelbė Apokrifinius raštus dievišku autoritetingu šaltiniu, nepaisant to, kad šių knygų nėra Hebrajiškoje Biblijoje. Jos nebuvo įtrauktos į žydų kanoną, niekada nebuvo cituotos Kristaus ir Jo apaštalų, buvo atmestos ankstyvosios krikščionybės tėvų, beje, ir iš jų turinio ganėtinai aišku, kad jos nėra įkvėptos. Tuo pačiu Romos bažnyčia pati tapo prakeiksmu, pridėdama kai ką prie įkvėptųjų žodžių. Ji buvo pasiruošusi prakeikti visus, kurie tik atsisakytų bendradarbiauti su ja, manydami, jog Apokrifiniai raštai ne dieviškos kilmės." < 3 >
Pasakojama, jog Trends susirinkime neatsirado nei vieno vyskupo, mokėjusio hebrajų kalbą, ir vos keli temokėjo graikų kalbą. Deja, šie nekompetentingi žmonės nutarė Apokrifines knygas įtraukti tomis pačiomis teisėmis į Šv. Raštą, antraip žadėjo, jog kris prakeikimo bausmė.
„Šis lemtingas nutarimas...buvo priimtas penkiasdešimt trijų prelatų, tarp kurių nebuvo nė vieno įžymaus istorijos žinovo, nė vieno ištyrusio dalyką, kuriame tiesa galėjo būti nustatyta tik atidžiai išstudijavus senovės įrašus... Sprendimas buvo neteisingas nei moraline, nei istorine prasme."<4>
Kalbant apie Tradiciją, tenka nurodyti, jog tėvas Migne surinko bažnytinius nutarimus ir senovės raštus į du šimtus dvidešimt storų tomų ir pavadino juos „Katalikų Tradicijos".
Tradicijų yra iš tikrųjų nepaprastai daug. Skaitome:
„Prie Rašto Romos katalikybė prideda:
1) Apokrifines knygas;
2) tradicijas;
3) Bažnyčios darbus ir nutarimus, neaprėpiamą glėbį popiežių bulių, dešimtį tomų bažnytinių nutarimų, trisdešimt vieną tomą bažnytinių susirinkimų darbų, penkiasdešimt vieną tomą Acta Sanctorum - šventųjų posakių ir darbų;
 4) prie viso to pridedami mažiausiai trisdešimt penki tomai graikų ir romėnų tėvų, kuriuose, kaip teigia katalikybė, gali būti surastas vieningas šių sutarimas;
5) ir dar pridedami šimtas trisdešimt penki tomai neužrašytų tradicijų, kurios pasiekė mus iš apaštalų laikų. Bet tai dar ne viskas. Turi būti pridėti kiekvieno kunigo ir vyskupo pastebėjimai. Tiesa tokia, kad taisyklė nebėra taisyklė. Nebent begalė abejotinų neaiškumų gali tapti taisykle. Romos katalikas negali blaiviai tikėti, dar prasčiau gali žinoti savo tikėjimo taisykles." <5 i="i" style="mso-bidi-font-style: normal;">>
Gali kilti klausimas: nejaugi šie kalnai pelų turi būti perkasti norint atrasti Kristų? Jokiu būdu! Nebent sukčiai ir kvailiai gali tai teigti.
Visiems gerai žinomas kandus ištikimo tradicijoms kataliko klausimas: kur buvo jūsų Bažnyčia iki Martyno Liuterio? Koks galėtų būti atsakymas? Šv.Raštas egzistavo prieš atsirandant Romos bažnyčiai. Dievo Bažnyčia yra senesnė už Romos bažnyčią. Romos bažnyčiai priklauso daugybė narių, kurie nėra Dievo Bažnyčios nariai. Dievo bažnyčia atsirado Sekminių dieną. Jai priklauso kiekvienas, tikintis Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją bei Viešpatį ir pripildytas Dievo Šventosios Dvasios. Atsakymas į klausimą, kur buvo jūsų Bažnyčia iki Martyno Liuterio, primena sąmojingą atsakymą į klausimą: kur buvo tamstos veidas prieš jį nuprausiant? Aišku, kad Bažnyčios veidą reikėjo nuprausti atėjus Reformacijai ir jis buvo nupraustas nuostabaus Šventosios Dvasios veikimo. Bažnyčia egzistavo, Ji buvo ir prieš tą prausimą, ir prieš Romos bažnyčios atsiradimą. Jei atmesime visiškai kvailą Romos tradicijos pretenziją būti tikėjimo pagrindu, kuo tuomet grįsime savo tikėjimą? Biblija pati patvirtina, kad Ji yra įkvėpta. Skaitome:
,,Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, skatinti, taisyti, auklėti teisume, kad Dievo žmogus būtų tobulas, paruoštas kiekvienam geram darbui" (2 Tim 3:16­-17).
Dvidešimt iš dvidešimt septynių Kunigų knygos skyrių pradedami žodžiais: „Viešpats kalbėjo Mozei" - taip pat aiškus įkvėpimo patvirtinimas. Dar daugiau, mūsų Viešpats dažnai remiasi Senuoju Testamentu, vieninteliu tų laikų Raštu, autoritetingu ir įkvėptu Dievo Žodžiu. Mūsų Viešpats dažnai citavo Mozės knygas, Psalmes ir Pranašus. Naujasis Testamentas taip pat remiasi Senuoju Testamentu. Matas, Morkus, Lukas, Jonas, Paulius, Petras, Jokūbas cituoja įkvėptas Senojo Testamento eilutes. Skaitome:
,,Dievo Žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki ten, kur atsidalina siela ir dvasia, sąnariai ir kaulų smegenys, ir teisia širdžių sumanymus bei mintis" (Žyd 4:12).
Milijonai visų amžių krikščionių iš visų tautų ir visuomenės sluoksnių galėtų patvirtinti, kad Dievo Žodis buvo veiksmingas jų gyvenime išpažįstant savo kaltę, tikėjimu žengiant pas Gelbėtoją, kuomet, tikėdami Juo, jie rado vidinę ramybę ir džiaugsmą, kurį tik Dievas gali duoti. DIEVO ŽODIS PATVIRTINA PATS SAVE. Dievas prižiūrėjo Jį, vieną po kito naudojo Savo tarnus rašant Jį, pildė Jį Savo Dvasia sklidinai bei saugojo nuo įžūlių rankų, kurios mielai būtų Jį naikinę. Tačiau palikime šias mintis ir tęskime mūsų tyrinėjimą.
Pačioje šio tyrinėjimo pradžioje pastebėjome, kad Romos katalikybė, įsteigdama teismą, pasirodo smerkianti. Ji skelbiasi esanti geresnė už Gyvojo Dievo Žodį. Turint tai omenyje, nenuostabu, jog:
ROMOS KATALIKYBĖ NESKATINA SKAITYTI ŠVENTAJĮ RAŠTĄ.
Žinoma, Romos katalikybė gali nurodyti tam tikrus savo rašytojus, kurie rėmėsi Raštu. Bet kokia nauda iš to, jei tikrovėje atkakliai reikalaujama elgtis priešingai?
Pasiskaitykime popiežiaus Pijaus IV patvirtintos „Uždraustų knygų rodyklės" ketvirtąjį skyrių:
„Nuo šiolei iš patirties yra skelbiama, kad, jei Šventoji Biblija liaudies kalba būtų skaitoma, visur be išimties tai neštu daugiau blogio, negu gėrio; tegul vyskupo ar tardytojo teismas tvirtai laikosi šios nuostatos: tik pasitarus su parapijos klebonu galima leisti skaityti katalikų išverstą Raštą tiems, kuriems, kaip jis supranta, skaitymas negalėtų atnešti žalos, bet ugdytų tikėjimą ir pamaldumą (šis leidimas patvirtinamas raštu). Bet, jei kas drįstų skaityti Bibliją, neturėdamas leidimo, tiems būtų neįmanoma gauti nuodėmių atleidimą iki jie negrąžintų savo Biblijos vyskupijai." < 6 >
Tai neatrodo kaip draudimas skaityti Raštą. Romos katalikybė viena ranka atima tai, ką kita ranka siūlo. Ar tai garbinga? Štai knyga, duota mums paties Dievo, pranešanti nuodėmingajam pasauliui apie išgelbėjimą, pasakojanti mums apie šventąjį Kristaus kraują, apvalantį nuo visų nuodėmių kiekvieną, net ir kataliką, o turėti ją be raštiško Bažnyčios leidimo buvo labai rimtas nusikaltimas, toks didelis, kad net nebuvo galima gauti nuodėmių atleidimo.
Štai liudijimas apie katalikybę, kokia ji iš tikrųjų. Gerai žinomas Kanadoje kunigas tėvas Chiniquy - jis vėliau buvo priverstas palikti Romos bažnyčią dėl sąžinės - pasakoja, jog jam dar vaiku besant, kunigas Coirtois aplankė jo tėvą.
,,Kreipdamasis į jį, kunigas tarė:
-  Pone Chiniquy, ar tiesa, kad Tamsta ir Tamstos vaikas skaitote Bibliją?
- Taip, pone, mano mažasis berniukas ir aš skaitome Raštą, ir, negana to, jis mintinai išmoko daugelį įdomiausių skyrių. Jums leidus jis papasakos keletą.
- Ne dėl to atėjau, - šiurkščiai nutraukė kunigas. - Ar žinote, kad šventasis Trento susirinkimas yra uždraudęs jums skaityti Bibliją prancūziškai?
- Bet aš skaitau Bibliją prancūziškai, graikiškai ir lotyniškai, - atsakė tėtis, - nes neblogai moku tas kalbas.
- Tačiau Jūs ignoruojate vieną dalyką - Jūs negalite leisti savo vaikui skaityti Biblijos, - paprieštaravo kunigas.
- Mano žmona paakstina savo vaiką skaityti Bibliją, ir nematau jokio nusikaltimo, jei ateityje tęstume tai, ką pradėjome.
- Pone Chiniquy, - atrėžė kunigas, - Jūs mokėtės teologijos, žinote mano pareigas, suprantate, kokia sunki mano pareiga ateiti čia, paimti iš Jūsų Bibliją ir JĄ SUDEGINTI.
Mano tėvas žingsniavo po kambarį. Jo lūpos buvo išblyškę ir drebėjo, jis šnibždėjo kažką, ko niekas iš mūsų negalėjo suprasti. Kunigas įdėmiai sekė visus tėvo judesius, drebančiomis rankomis spausdamas sunkią lazdą. Jo veidas tikrai liudijo baimė.
Buvo aišku, kad Romos ambasadorius neturi tikrumo dėl savo nuostatos, kurią taip kvailai pasirinko. Po paskutiniųjų jo žodžių stojo kapų tyla.
Pagaliau, ilgokai žingsniavęs po kambarį, mano tėvas staiga sustojo prieš kunigą ir tarė:
- Pone, tai viskas, ką Jūs norėjote čia pasakyti?
- Taip, - atsakė kunigas drebėdamas.
- Gerai, pone, - pridūrė tėvas. - Jūs žinote duris, pro kurias įėjote į mano namus. Prašau pro tas pačias duris nedelsiant išeiti lauk.
Kunigas tuoj pat išėjo. Pajutau neišpasakytą džiaugsmą, matydamas savo Bibliją saugią." <7>
Kaip visa tai skiriasi nuo Rašto dvasios! Skaitome:
„Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, ir tie, kurie laikosi, kas joje parašyta" (Apr 1:3).
„Palaiminti, kurie skaito," - sako Raštas. Prakeiktas, kuris skaito, sako Roma. Ar tokia tvarka gali būti vadinama krikščioniška?
Koks nuostabus šiuo atžvilgiu yra jaunasis Timotiejus. Apaštalas Paulius pritariamai jam rašo:
„Tu nuo vaikystės pažįsti Šventuosius Raštus, kurie gali tave PAMOKYTI IŠGELBĖJIMO per tikėjimą Jėzumi Kristumi" (2 Tim 3:15).
Ne tik Timotiejus, bet taip pat jo motina Eunikė ir senelė Loidė minimos, kaip turinčios „nuoširdų tikėjimą". Kiekvienas gali gerai įsivaizduoti šias dievotas moteris, padrąsinančias vaiką Timotiejų skaityti Raštus. Apaštalas džiaugiasi, kad šis turėjo galimybė pažinti juos.
Biblijoje yra ypatingai nuostabi eilutė:
„Iš viso Mozės įsakymo neliko nė vieno žodžio, kurio Jozuė nebūtų perskaitęs izraelitų akivaizdoje, - moterų, vaiku, ir ateivių, gyvenančių} jų tarpe" (Joz 8:35).
Rūpintasi, kad ne tik visi izraelitai išgirstų, bet ir vaikai bei ateiviai naudotųsi nuostabiais Dievo pažadais. Kaip akivaizdžiai visa tai prieštarauja Romos katalikybės požiūriui į Bibliją.
Autorius pažinojo Romos katalikų, kurie visiškai neskaitė Biblijos tol, kol Dievo malonė nepalietė jų savo gelbstinčia jėga ir neišlaisvino iš kunigų tironijos, gudriai slepiančios nuo jų Dievo Žodį.
Štai ištrauka:
,,Keistas dalykas atsitiko taip vadinamo Ekumeninio susirinkimo metu Vatikane 1869-1870 metais, kai buvo paskelbtas popiežiaus neklaidingumas. Dollinger ir Dupanloup, prieštaraudami šiam neprotingam pasiūlymui, norėjo pasiremti keliomis Biblijos ištraukomis. Bet visame Susirinkime nė vienas neturėjo Biblijos ir negalėjo Jos gauti iš Bažnyčios, taigi teko skolintis Ją iš Prūsijos ambasados Protestantiškosios koplyčios."
Nenuostabu, kad Romos katalikai baiminasi žmonių, laisvai skaitančių Šv. Raštą ir raginančių kitus tai daryti. Katalikiškų tyrinėjimų Centras 1959 metais pareiškė: „Po spaudos išradimo katalikai per pirmuosius penkiasdešimt metų išspausdino šimtas dvidešimt keturis Biblijos leidimus. Buvo ne mažiau kaip devyniolika leidimu vokiečių kalba prieš Martynui Liuteriui parašant savo pirmąjį protestantiškąjį vertimą." Nepaprastai sunku patikrinti tokius pareiškimus, bet padėtis Anglijoje gerai žinoma ir byloja ką kita. Pirmąjį spausdinimo įrenginį Anglijoje pastatė Caxton 1470 metais, bet pirmasis katalikiškas Biblijos leidinys buvo Douay Biblija (Naujasis Testamentas išleistas 1582 metais Rheimse, Senasis Testamentas 1609 metais Douay). Leidimas pakartotas vos kelis kartus. Paklauskite dažno kataliko ir pamatysite, kad kai yra reikalas pasiremti Šventuoju Raštu, jie neturi drąsos skaityti Biblijos ir labai griežtai atkalbinėja tai daryti.
„Kas neparduoda javų, tą keikia tauta" (Pat 11:26).
Ši patarlė taikliai apibūdina ir slepiamą Gyvąjį Dievo Žodį. Nuo 1816 metų keturi vienas po kito gyvenę popiežiai savo veiklą pradėjo skelbdami pasauliui, jog Šv. Rašto skaitymas gimtąja kalba „pasikasa po jų religijos pagrindais".
Biblija iš tiesų atidengia Romos religijos klaidingumą, stiprindama teisingą tikėjimą Kristumi.
(Bus daugiau) 

10 komentarų:

  1. Anonimiškas2:51 popiet

    PRASIDĖS DISKUSIJOS FACEBOOK GRUPĖJE

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas3:24 popiet

    LINKIU DAUG KANTRYBĖS TIESOS IEŠKOJIME

    AtsakytiPanaikinti
  3. PUIKUS IR LABAI REIKALINGAS STRAIPSNIS(:

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas1:35 popiet

    Smagiai Linai formuluoji pavadinimą :)
    Vos ne - "Ar gydytojai ima kyšius?" :)
    A tu pas anuos paklausk. Anys tau atsakys, nuo Dievo ar ne, neraiks svarstyt, diskutuot :).

    Artūras

    AtsakytiPanaikinti
  5. Neformuluoji, čia knygelas pavadinimas

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas1:46 popiet

    Supratau :)
    gal tau daugiau knygelių raik?
    Anundia tvarkiau spintų, tai radau tokių "religinių" laistų pigios šlapiankos laikais :) Ale "katalikų ekspancija lietuvoje"...

    Artūras

    AtsakytiPanaikinti
  7. Malonu turėt raikalų su persona, visadų susirenkančia tinkamas knygas:) Gali palikt, da pridėk ir TSKP įstatus, garantuotai turi:)

    AtsakytiPanaikinti