AR BAŽNYČIA BUVO PASTATYTA ANT ŠV.
PETRO?
Romos katalikybė išdidžiai giriasi, esą
Dievo Bažnyčia pastatyta ant Šventojo Petro ir kad be jos nėra išgelbėjimo.
Skaitome:
„Popiežius yra Visuotinis Ganytojas,
nes Kristus pasakė Šventajam Petrui, pirmajam popiežiui: Tu esi Petras -
Uola; ant tos uolos Aš pastatysiu Savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos
nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus
surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje'. Taigi, visi,
nepripažįstantys Romos popiežiaus savo galva, nepriklauso Jėzaus Kristaus
Bažnyčiai." < 9> Palyginkime tai su Raštu ir pamatysime visišką šio
teiginio klaidingumą. Koks įžeidimas palaimintam Dievo Sūnui, koks begėdiškas
kiekvienos Rašto eilutės iškraipymas! Romos bažnyčioje turėtų būti daug gerų
graikų kalbos mokovų, privalančių žinoti, jog Raštas nepatvirtina šio teiginio.
Raštas sako:
„Tu esi Petras [petros - akmuo, vyriškos giminės], ir
ant šios uolos [petra - uola, moteriškos giminės] statysiu savo Bažnyčią".
Ketinama pastatyti Bažnyčią ant petra, bet ne ant
petros, ant Dievo Sūnaus Kristaus, bet ne ant Petro. Žodžiai yra aiškūs ir
paprasti, negalintys turėti kitų reikšmių. Graikų kalbos žodynas pateikia tokias
šitų žodžių reikšmes:
PETROS
– uolos PETRA –
uola,
gabalas, akmuo
Akmuo nėra uola, bet uolos gabalas. Mes galime statyti
ant uolos, bet ne ant akmens.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas taip apibūdina
šiuos žodžius:
AKMUO - kietos UOLA - akmens masė
uolienos atskiras kieta,
pastovios mineralinės
gabalas. ir
cheminės sudėties masė.
Pats Raštas pateikia mums naujo Petro vardo
išaiškinimą:
„Jėzus pažvelgė į jį ir pasakė: Tu esi Simonas, Jono
sūnus, o vadinsies Kefas [tai reiškia Akmuo - graikiškai Petros]"` (Jn
1:42).
Ši ištrauka (Jn 1:42) yra vienintelė vieta, kurioje
pasitaiko žodis petros, kitur daugeliu atvejų šis vardas skamba Petras.
Priešingai, žodis uola - graikiškai petra - Rašte sutinkamas penkiolika kartų.
Jis panaudotas apibūdinti uolai, ant kurios žmogus stato savo namą (Mt 7:24)
(savaime aišku, kad niekas nestato namo ant akmens), taip pat uolų skeldėjimui,
kai Viešpats mirė (Mt 27:5 1), „papiktinimo uolai" - tai yra pačiam
Kristui apibūdinti (Rom 9:33), slėpimuisi kalnų uolose (Apd 6:15), bet ne kalnų
akmenyse ir kt.
Matome, kaip minėtais atvejais absurdiška būtų vartoti
petros - akmuo vietoje petra - uola. įdomus yra žodžio Kefas, reiškiančio
„akmeninis žmogus", pavartojimas, pabrėžiant, kad Petras nebuvo uola, bet
tvirtas žmogus, įstatytas ant vienintelio pagrindo - Jėzaus Kristaus.
Šventasis Augustinas savo laiku aiškiai pabrėžė
skirtumą tarp PETROS ir PETRA:
„Tu esi Petras, ir ant šios uolos (petra), kurią tu
išpažinai, kai sakei: Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus' - Aš statysiu Savo
Surinkimą - Bažnyčią. Yra pasakyta - ant Manęs; statysiu tave ant Savęs, bet ne
Save ant tavęs."
Štai kaip šis gerbiamas ankstyvosios Bažnyčios Tėvas
neigia neįtikėtiną Romos tvirtinimą.
Ant PETRA - didžios pagrindo Uolos, ant jos Kristus
stato Savo Bažnyčią, o ne ant Petro. Petras buvo akmuo, pastatytas ant pagrindo
kartu su visais tikinčiaisiais nuo tada iki dabar.
Viena Rašto eilutė sugriauna Romos teiginį, esą
Bažnyčia pastatyta ant Petro. Skaitome:
„Juk niekas negali kito pamato dėti, kaip tik tą,
kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus" (1 Kor 3:11).
Bažnyčia remiasi Jėzumi Kristumi, kurį Petras išpažino
atmintinais žodžiais:
,,Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus" (Mt 16:16).
Kiekvienas tikintysis, kartu su Petru šitaip išpažįstantis Kristų, yra
pastatytas ant vienintelio pagrindo - Jėzaus Kristaus.
VIENINTELIS PAGRINDAS - JĖZUS KRISTUS.
Kitokia prasme Bažnyčia yra pastatyta ant apaštalų ir
pranašų pagrindo, bet Raštas aiškiai pabrėžia, kas viršesnis.
„Jūs esate pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato,
TURINTYS KERTINIU AKMENIU PATĮ JĖZŲ KRISTŲ" (Ef 2:20).
Pastebėkime, kad ne tik Petras čia yra pamatas, bet
VISI apaštalai ir pranašai. Jie yra pamatas visiems darbams Kristui: ar žodžiu,
ar įkvėptu raštu; bet pagrindas, ant kurio jie pastatyti, yra vienintelis -
Viešpats Jėzus Kristus.
Kad Petras nepretenduoja būti pagrindu, ant kurio
Kristus statytų Savo Bažnyčią, aišku iš to, ką jis rašo apie Viešpatį Jėzų:
„Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių
atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Jūs patys, kaip gyvieji akmenys,
statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir aukotumėte
dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. Todėl Rašte pasakyta: Štai
dedu Sione rinktinį akmenį, brangų kertinį akmenį ; kas tiki Jį, nebus
sugėdintas"` (1 Pt 2:4-6).
Manome, kad Romos bažnyčia yra labai nesėkmingai
pasirinkusi Petrą savo bažnyčios pagrindu. Pirma, jis buvo tas Apaštalas,
kuris, kaip parašyta, išsižadėjo savo Viešpaties su burnojimais ir keiksmais,
sakydamas: „Aš nepažįstu šio žmogaus." Antra, tame pačiame Evangelijos
pagal Matą skyriuje, kuriame mūsų Viešpats tarė Petrui, kad ant šios Uolos Jis
pastatys Savo Bažnyčią, sutinkame apaštalui skirtus žodžius:
,,Dink iš mano akių, šėtone! Tu man papiktinimas, nes
mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis" (Mt 16:23).
Prisimenu, kas atsitiko gerai žinomam pamokslininkui,
atsivertusiam Romos katalikui, kuris kartą šūksniais buvo pertrauktas kataliku
klausytojų. Vienas rėksnių triumfuodamas paklausė, tarsi norėdamas sugluminti kalbėtoją:
„Ką mūsų Viešpats pasakė Šventajam Petrui?", turėdamas omeny, kad Bažnyčia
bus pastatyta ant Petro. Atsakymas, nuliūdinęs klausėją, buvo greitas ir
įspūdingas: „Mūsų Viešpats tarė Petrui: Dink iš mano akių, šėtone."
Negana to, Petras buvo vienintelis apaštalas, - apie
tai parašyta, - turėjęs žmoną. Apgailėtinas vaizdas, kad tariami Petro
įpėdiniai, - tokiais popiežiai skelbiasi esą, - nepripažįsta vedybų. Taip pat
Romos katalikams gali būti nemalonu skaityti laišką Galatams, nes jame randame
užrašyta, ką apaštalas Paulius iškloja Petrui į akis dėl jo bailumo ir
veidmainiavimo (skaitykite Gal 2:11-12).
Petras, beje, yra apibūdinamas kaip apipjaustytųjų
apaštalas, o tai rodo, kad jo pašaukimas buvo skelbti Evangeliją žydams, tuo
tarpu kai Paulius buvo įgaliotas daryti tai pagonims. Galėtume paklausti, kodėl
Apaštalas, laikomas daug aukštesniu už vyskupą, paliekamas paprasčiausiu
vyskupu; kodėl, turintis pasaulinius įgaliojimus - juk žydai buvo išmėtyti po
visą pasaulį - ketvirtį amžiaus pasilieka viename mieste, Jeruzalėje?
Norėtųsi padaryti dar porą pastabų dėl tvirtinimo,
gvildento „Katalikų tikėjime" < 1 > - < 2 >.
Gerai įsidėmėkime, kad galia surišti ir atrišti žemėje
buvo patikėta ne tik Petrui. Iš Evangelijos pagal Luką 24:33 sužinome, jog
pirmąjį rytą po Prisikėlimo, kada Viešpats įėjo į kambarį, durims esant
uždarytoms, nes mokytiniai bijojo žydų, „Jis rado susirinkusius vienuolika su
savo draugais". Tai aiškiai parodo, kad ten buvo ne tik apaštalai. Apie
juos skaitome:
„Jis kvėpė į juos ir tarė: ,Imkite Šventąją Dvasią,
kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, -
sulaikytos"` (Jn 20:22-23).
Dar turime paties Viešpaties žodžius, skirtus ne
Petrui ir ne vienuolikai, bet įpareigojančius VISĄ bažnyčią:
„Iš tiesų sakau jums: ką jūs surišite žemėje, bus
surišta ir danguje, ir ką atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje" (Mt
18:18).
Nenuostabu, kad Roma bijo, jog jai ištikimi žmonės,
skaitydami Raštą gali pamatyti, kaip toli nuo Jėzaus mokymo yra nukrypusios
popiežystės dogmos.
A.J.Pollock poleminė ir apologetinė knygutė "AR ROMOS KATALIKYBĖ YRA DIEVO BAŽNYČIA?".
"Is
Roman Catholicism of God?" (Fourth Edition) By A.J.Pollock Green & Co.
(Lowesroft) Ltd., Crown Street, Lowestoft, England, 1963
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą