trečiadienis, lapkričio 28, 2012

Pažadas, kuriuo galima tikėti



Dešimtoji R.Bonkės knygos "Aukščiau už viską" dalis
 
Darbo dienomis Sulamita Morcškė stebėjo, kaip auga maži vaikai. Ji buvodarželio auklėtoja. Ji mylėjo savo darbą, nors šis ir kėlė jai skausmą, nes ji apimta nevilties norėjo savo vaiko.
Jos vyras, jaunas juristas iš Frankfurto, tik ką pradėjo savo praktiką. Išeiginėmis jis tarnavo jų bažnyčioje šlovinime. Jis buvo geras žmogus, ji troško jam įtikti daugiau, nei kam kitam, ką ji pažinojo. Jie abu jautė pašaukimą būti dievobaimingais tėvais ir auklėti vaikus Dievo paklusnume. Bet po penkerių metų nerezultatyvių mėginimų pastoti ji žinojo, kad kažkas buvo netvarkoje.
Sulamita pradėjo save kaltinti. Ji jautė, jog nesugebėjimas pastoti darė ją nepilnaverte moterimi.
Širdies gilumoje ji manė, kad jos vyras galėjo padaryti geresnį pasirinkimą, jeigu būtų vedęs kitą
moterį. Kiekviena, kurią ji sutikdavo, atrodė jai geriausia kandidate į šį vaidmenį. Darželyje kiekvieną dieną vėl ir vėl kartojosi skaudi drama, kai motinos ateidavo pasiimti savo vaikų. Eilinis mažylis sušukdavo savo mamos vardą ir bėgdavo prie durų pasitikti stipraus mamos apkabinimo. Sulamita sunkiai galėjo tą vaizdinį ištverti, bijodama to, kad niekada neišgirs tai iš savo vaiko, nesužinos tikros motinystės. Šis skausmas buvo toks didelis, kad ji vos galėjo susitikti su motinų žvilgsniais, kurioms ji tarnavo. Ji jautėsi žemene nei jos ir laikė save neverta jų pagarbos.
Būdami nusivylę jie kreipėsi į savo šeimos gydytoją. Po daugelio nesėkmingų konsultacijų jis nukreipė juos į reproduktyvios medicinos centrą. Ši klinika  - paskutinė viltis tame Vokietijos regione, kur jie gyveno. Ten buvo naudojamos visos paskutinės technologijos. Bet šios šiuolaikinės žinios buvo pasiekiamos už atitinkamą kainą. Ir ši kaina buvo aukšta. Jų laukė serija visapusiškų testų. Jie pradėjo nuo išsamių apklausų. Medikai uždavinėjo daug asmeninių klausimų apie šeimą ir asmeninį gyvenimą. Po to buvo pravesti medicininiai testai.
Ar tai buvo kiaušidžių disfunkcija? Ar galbūt problema spermoje? Gydytojai naudojo bet kurį prieinamą metodą, kad nustatytų, kame buvo problema. Kai kurie testai buvo žeminantys abiem. Kartais jie jautėsi kaip laboratorinės žiurkės. Kai jie grįžo namo iš klinikos, buvo prislėgti. Rodėsi, buvo neteisinga tirti Dievo dovaną tokiais grubiais metodais. Ir vis dėlto jie nežinojo, ką dar galima padaryti. Tuo pačiu metu aš planavau misijos “Kristus visoms tautoms“  „Ugningą konferenciją“ Boblingene, Vokietijoje. Jų bažnyčia bendradarbiavo mūsų tarnavimo pasiruošime. Ėjo 1999 metai, mes šventėme 25 metus mūsų evangelizacinės veiklos. Partneriai, kurie gyveno Boblingeno rajone, buvo pirmieji, kurie palaikė mane, kai mes tik pradėjome. Dabar aš galėjau pažymėti mūsų ilgą sąjungą pravesdamas šią jubiliejinę konferenciją jų mieste.
Kaip ir visose panašiose konferencijose, aš susitelkiau į kiekvieno tikinčiojo paraginimą jo ar jos pašaukimą kaip Jėzaus Kristaus liudytojo. Aš ne tik pamokslauju, bet ir kviečiu specialius svečius, kurie, kaip aš jaučiu, gali duoti kažką naujo. Paskutinį vakarą kalbėjo evangelistas Stivas Hilas. Jo pamokslas pataikė į tikslą. Tai buvo tinkama pabaiga nuostabios konferencijos, kurią sudarė meistras – klasės ir seminarai.
Tą patį vakarą Sulamita ir jos vyras buvo giliai paliesti auditorijoje. Savo širdyse jie padarė naują pasišventimą liudyti apie Jėzų. Kai jie sugrįš į savo kasdieninį gyvenimą, sieks kiekvienam, kurį pasiųs Viešpats jų kelyje, skelbti Evangeliją.
Aš išėjau į sceną, kad baigčiau susitikimą malda. Paprašiau susirinkusiųjų nulenkti galvas ir pradėjau melstis už Dievo palaiminimus ir jėgą jų gyvenime. Aš laiminau ateinančius metus evangelizacinių tarnavimų. Mūsų planavimo komitetas juos pavadino „Tūkstantmečio pjūtis“. Aš tikėjau, kad šiais ypatingais 2000 metais Dievas darys didelius darbus per mus ir kad rekordinis kiekis sielų bus ištrauktos iš pragaro ir užrašytos į gyvenimo knygą Danguje.Visos šios mintys liejosi manyje per maldą, kaip šviežio šaltinio vandens fontanas.
Kol aš meldžiausi ant scenos, Sulamitą apėmė nevilties jausmas. Niekas neturėjo jai reikšmės kaip tarnautojui, kuris įsigijo sielas, daugiau, nei auklėjimas savo vaiko, paskirto Dievui dar iki
jo gimimo. Ji pradėjo prašyti Dievo: „Brangus Viešpatie, prašau, pasakyk Reinchardui apie mūsų
poreikį. Prašau, tegul jis ką nors pasako apie mūsų norą turėti vaiką.“
Staiga aš sustojau. Netikėtai Dvasia pasibeldė į mano širdies duris. Mano tarnavimo direktorius Piteris van der Bergas ir kiti kurie buvo kartu su manimi ant scenos vis dar prisimena šį momentą.
- Aš jaučiu, kad neturiu tęsti, - pasakiau aš, - prieš tai, kol nepasimelsiu už ligonius.. Prieš tai, kol
mes paliksime šią vietą aš turiu pasimelsti už ligonius.
Kai aš pradėjau melstis, Dvasia man įdėjo žodžius į mano širdį ir protą. Aš juos garsiai ištariau:
- Kažkas iš dalyvaujančių turi stiprų troškimą turėti vaiką. Skaičiuokite nuo šios dienos devynis mėnesius ir jūs turėsite vaiką, - aš tai labai stipriai jaučiau ir pasakiau tai dar kartą:
- Atskaičiuokite nuo šios dienos devynis mėnesius ir jūs turėsite vaiką.
Tuo metu Sulamita vos laikėsi. „Ar gali šie žodžiai būti skirti man, Viešpatie?“
Susirinkimas baigėsi ir aš nieko negirdėjau, kas galėjo patvirtinti tai, ką aš girdėjau iš Viešpaties šitame nuostabiame pažade, kad gims vaikas. Delegatai lėtai išėjo iš salės ir sugrįžo į savo namus. Tą naktį Sulamita kalbėjo su savo vyru apie tai važiuodami mašinoje. Ji jam pasakė, kaip slaptai meldėsi, kad Dievas prakalbėtų man, kai aš vedžiau galutinę maldą. Jos tikėjimas užsidegė, kai aš sustojau, kad pasakyčiau būtent apie tai. Tas pažadas paprasčiausiai turėjo būti skirtas jiems, tikėjo ji. Jos vyras iš visų jėgų stengėsi pažadinti savyje viltį, kad patikėtū, jog Dievas pertraukė šį stebuklingą susirinkimą tik dėl to, kad atneštų šį pažadą jiems. Bet jis negalėjo paneigti, kad aš ištariau šiuos nuostabius žodžius. Jis visą kelią namo kalbėjo apie tai su savo žmona, nusprendęs pamėginti priimti šią devynių mėnesių pranašystę jiems. Jeigu Dievas jiems prakalbo per mane, nusprendė jie, tai įvyks.
Praėjus dešimčiai dienų po konferencijos suskambėjo jų telefonas. Reproduktyvios medicinos centro darbuotojas paskambino su blogomis naujienomis. Klinikos medicinos ekspertai patikrino visus testų duomenis dėl sugebėjimo padauginti palikuonis ir atėjo prie išvados: jie neturi vilčių kada nors pradėti vaikelį. Klinika nedavė rekomendacijų, ką dar galima padaryti. Gydytojai nustatė, kad dirbtinis apvaisinimas nepaveiks. Netgi chirurgija nieko nepakeis. Darbuotojas pasakė, kad gydytojai siūlo jiems atkreipti savo dėmesį į įvaikinimo galimybę. Tai buvo jų vienintelė viltis.
Sulamita buvo priblokšta. Visos jos viltys, kurios buvo taip atgaivintos mano žodžių konferencijoje, dužo kaip nukritęs krištolinis bokalas. Viešpats jai pasakė atskaičiuoti devynis mėnesius. Gydytojai patarinėjo į nieką nedėti vilčių. Nepilnavertiškumo jausmas nusileido ant jos kaip juodas debesis. Ji įtarė, jog buvo nepajėgi kaip moteris ir dabar ji turėjo patvirtinimą. Skausmas, kad ji niekada kaip biologinė motina negalės turėti vaikelio, sugrįžo vėl. Ji negalėjo galvoti apie įvaikinimą – tik ne dabar. Ji girdėjo tik tylą vaiko
kambaryje, kurį susikūrė savo vaizduotėje dėl vaiko, kurio ji niekada neturės. Kai ji padėjo telefono ragelį, įsiplieskė įniršio antplūdis. Po viso to, per ką jie praėjo centre, kad sužinotų tiesą, kaip buvo galima tokias delikačias naujienas pranešti beveidžiu telefono skambučiu? Šis įžeidimas pridėjo dar daugiau skausmo jos žaizdotoje sieloje. Po keleto dienų iš klinikos atėjo laiškas, kuris viską patvirtino, ką ji girdėjo telefonu. Kai ji šituo pasidalino su vyru, abu suprato, kad jų sprendimas priimti Dievo Žodį įgavo jiems dar didesnę reikšmę. Tiesiai kalbant, jie dabar žinojo, kad natūralus apvaisinimas neįmanomas. Jų tikėjimas susvyravo, bet kažkokiu neįprastu būdu taip pat ir sustiprėjo. Jeigu jie turės vaiką, tai gali atsitikti tik Dievo dėka. Sulamita grįžo prie savo darbo vaikų darželyje. Ji stebėjo, kaip žaidžia kitų žmonių vaikai. Ji padėjo jiems pažinti Dievą ir Jo meilę jiems. Ji dėjo visas savo jėgas, kad auklėtų ir atvestų šiuos mažylius prie Viešpaties. Visą tą laiką jos širdis blaškėsi tarp netikėtos vilties Dieviškojo pažado konferencijoje ir žiauraus nusivylimo, kurį atnešė gydytojų išvada. Kiekvieną dieną ji vėl ir vėl atnaujindavo savo tikėjimą neįmanomame. Kiekvieną dieną ji užduodavo klausimą: gali būti, per Reinchardo pranašystę ugnies konferencijoje Dievas kalbėjo kitai moteriai, o ne jai? Tuo tarpu jos vyras pasinėrė į darbą, beveik nepalikdamas laiko mintims ir pokalbiams apie tai.
Praėjo septynios savaitės. Sulamita pajautė, kad joje kažkas pasikeitė. Pradžioje ji nedrįso apie tai kalbėti, bet jos kūnas aiškiai patyrė kai kuriuos pasikeitimus. Pagaliau ji įsidrąsino ir pasidalino šiuo nauju pojūčiu su vyru. Jis tuoj pat paskyrė vizitą pas gydytoją. Gydytojas atliko būtinus tyrimus - ir negalėjo patikėti rezultatais. Sulamitai buvo septinta nėštumo savaitė. Neįtikėtina! Po dešimties savaičių po konferencijos aš gavau laišką elektroniniu paštu, kuris kalbėjo, kad šis nėštumas buvo pažado išpildymas, kurį davė Dievas konferencijoje. Motina ir vaikas buvo sveiki, laikas gimdyti atėjo 2000 metų lapkričio 23 – tiksliai po devynių  mėnesių nuo tos dienos, kai Dievas paskelbė tai.
Šiandien Morcškė šeima auklėja du sveikus vaikus, mokydami juos meilės Viešpačiui. Vienas vaikas lanko vaikų darželį, kuriame dirba mama. Sulamita gavo tai, ko geidė jos širdis.
Ta pačia Dvasia, kuri pašnibždėjo mano širdyje pranašystę Boblingene tą vakarą, aš sakau jums: Dievas turi gerus planus jums. Pasitikėkite tuo.

Mes kartais galvojame apie gydytojus kaip apie tikėjimo
priešus. Bet tai yra tiesa, tik tai kada mes leidžiame tam būti tiesa.
Dievas viešpatauja ir virš medicinos. Jis gali panaudoti
gydytojus jų vaidmenyje sąmoningai arba nesąmoningai
dėl Savo Dieviško tikslo.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą