Kaip tampama pasakų personažais – vieno daktaro istorija

Puikusis daktaras Aiskauda, kas jo nežino, tačiau bent jau Lietuvoje labai mažai kas žino, kad šis gerasis daktaras turėjo prototipą – realų žmogų, kuris gyveno ir dirbo Vilniuje. Tai daktaras Cemachas Šabadas – jis tapo daktaro Aiskaudos prototipu Korniejaus Čiukovskio pasakoje „Daktaras Aiskauda".

Šis žydų kilmės gydytojas gimė 1864 m., o mirė 1935 m. Vilniuje. Apie jį sakoma, kad tai medicinos teoretikas, visuomenės veikėjas, bendruomenės lyderis, humanistas.

1889 metais jis baigė Maskvos universitetą, buvo socialistas. 1905 m. suimtas, pusmetį kalėjo Lukiškėse, nuteistas ištremti į Šiaurę, bet dėl sveikatos (gydydamas ligonius pats susirgo), ištremtas į užsienį. Tik1912 m. jam buvo leista grįžti į Lietuvą. Jis buvo renkamas Lenkijos Seimo nariu nuo Liaudies partijos. Iki mirties C. Šabadas buvo Vilniaus miesto tarybos narys. Kartu jis dalyvavo svarbiausių to meto litvakų organizacijų veikloje – buvo ir dabar veikiančių žydų organizacijų dalyvis. Dirbo Žydų ligoninėje ir Mishmeres Khoilym bendruomenės ligoninėje. C. Šabadas nors ir buvo Lenkijos senatorius, tačiau Lietuvos ir Lenkijos konflikto dėl Vilniaus metu viešai paskelbė nuomonę, jog Vilnius turi priklausyti Lietuvai, greičiausiai todėl, kad, jo manymu, tai labiausiai atitiko vilniečių interesus.

Trečiame dešimtmetyje C. Šabadas dirbo Mishmeres Khoylim ligoninėje, kuri teikė nemokamą pagalbą visiems Vilniaus vargšams. Dirbdamas gydytoju C. Šabadas suprato, kad nemažai Vilniaus miesto gyventojų ligų yra nulemta blogų gyvenimo sąlygų bei sanitarijos normų nesilaikymo.

Šioje srityje jis veikė labai aktyviai – nepasiturintys miesto gyventojai buvo šviečiami ir raginami laikytis švaros – rengiamos paskaitos, spausdinami ir dalijami įvairūs leidiniai, įkurta vasaros sanatorija vaikams (tuo metu miesto vaikai dėl blogo maisto, mažų butų ir priežiūros stokos dažnai sirgdavo tuberkulioze ir kitomis ligomis) C. Šabadas inicijavo ir įgyvendino projektą, kuris numatė paskirti kiekvienai mokyklai po gydytoją, vargšų vaikams tai dažnai būdavo vienintelė galimybė gauti medicininę priežiūrą.

Daktaras įgyvendino projektą „Pieno lašas“ – pirmą kartą Vilniaus miesto moterims, turinčioms kūdikius, buvo suteikti nemokami pieno, maisto ir drabužių daviniai. Per pirmuosius veiklos metus (1920) programoje dalyvavo 2270 vaikų.

C. Šabado vadovaujamos organizacijos OZE pastangomis Šopeno gatvėje įkurta našlaičių prieglauda. Nuo 1920 m. OZE rėmė 11 mokyklų valgyklų, kuriose kasdien valgė 2500 neturtingų vaikų.

Įgyvendindamas šiuos projektus C. Šabadas tapo žinomas visiems miestiečiams. Turtingiesiems todėl, kad be jų paramos ir dalyvavimo šios institucijos nebūtų galėjusios veikti ir spręsti administracinių klausimų. Vargšams todėl, kad dauguma neturtingų žydų bei nemažai kitų tautybių miestiečių naudojosi šiomis paslaugomis.

Miestiečių pagarbą ir meilę rodo ir tas faktas, kad daktaro laidotuvių dieną nedirbo ne tik žydų krautuvės ir organizacijos, bet ir miesto komunalinės tarnybos, bankai, užuojautos laiškus atsiuntė tiek Lenkijos, tiek Lietuvos vadovai, o laidotuvėse dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių.

Pasakos autorius K. Čiukovskis memuaruose rašo, kad su daktaru susipažino Vilniuje dar 1912 metais. „Jis buvo maloniausias žmogus, kokį man teko pažinti. Jis gydė vaikus ir vargšus nemokamai. Jeigu pas jį ateidavo negaluojanti maža mergaitė, tai jis dažniausiai vietoje vaistų paskirdavo pieno ar maisto davinius. Kitą dieną galėjai matyti tą pačią mergaitę pas daktarą atnešusią savo katiną, o po kelių dienų prie jo durų laukdavo būrys vaikų“.

Gal ir keista, tačiau literatūrinis herojus savo šlove pranoko daktaro darbus, tačiau iš kitos pusės – be C. Šabado darbų, nebūtų ir pasakos