Australų "Tadas Blinda" teisinosi prievarta

Australijoje vienas vagišius specializavosi plėšti katalikų bažnyčias, per savo "karjerą" jis spėjo apiplėšti keliasdešimt bažnyčių. Teismas jį nuteisė 4 metams kalėjimo.
Vagišius teisinosi, kad taip jis "keršijo" už seksualinę prievartą kurią patyrė iš kunigų vaikystėje, praneša Catholic World News.
Australų "Tadas Blinda", kurio vardo žiniasklaida neskelbia, teigė, kad jo nusikaltimai yra rūstybės išraiška prieš Katalikų bažnyčią. Vagystes jis vertino kaip kerštą už patirtą seksualinę prievartą.

Ruošiamasi šventei “Didžiausia dovana”

Vyksta pasiruošimas vaikų kalėdiniam renginiui “Didžiausia dovana” kuris vyks SIEMES arenoje Vilniuje ir kurį organizuoja  Vilniaus miesto evangelinės bažnyčios, kviesdamos kartu prisijungti ir visos Lietuvos bažnyčias maldoje, remiant finansiškai,  ir vežant Lietuvos vaikus į šį nuostabią šventę. Vaikų čia lauks siurprizas – „Samariečio krepšio“ dovana kiekvienam atvykusiam vaikui.

Lapkričio 29 d. bažnyčios "Biblijos kelias" patalpose vyko Vilniaus bažnyčių malda už šį renginį. 

O dar prieš tai vyko pastorių komiteto susitikimas, kuriame buvo aptarti pasiruošimo klausimai.

Iranas - fanatikai sukapojo žydę moterį

Žydų šeima gyvena šalia neseniai pasatatytos mečetės. Kad išplėstų plotą, musulmonų fanatikai pareikalavo, kad namą nugriautų. Šeima kreipėsi į teismą, kad juos apgintų.
Praeitą savaitę, kai vyras buvo išvykęs į Teheraną, musulmonų minia įsiveržė į namą, surišo dvi moters seseris, o ją pačią nužudė peiliais, po tio sužvėrėję fanatikai nupjovė moteriai rankas, o kūną perkirto į dvi dalis.
Valdžia atsisako išduoti sumaitotą moters kūną artimiesiems. Nepranešama ir tai, ar kas nors suimtas dėl šios kraupios žmogžudystės.
Irane žydų bendruomenei priklauso apie 25 000 žmonių, dabar Irano žydai bijo, kad jei valdžia nesiims priemonių, islamo radikalai gali panašias egzekucijas vykdyti toliau.

Džiaugsmas iš Egipto - koptų šlovinimas

Sirai išparduoda dukteris

Arabų verslininkai vis dažniau lankosi šalyse, kur yra sirų pabėgėlių. Atvykę kaip labdaros tiekėjai jie grįžta namo su mažamete žmona. Jaunutė sirė perkama iš šeimų vos už 1000 eurų. Pabėgėliams tai dideli pinigai, praneša The Washington Post.
Ypač tai aktualu Jordanijoje. Arabų pusiasalio šalių vyrus traukia šviesi sirių oda, didelės akys, aukštas ūgis ir ... juokinga kaina",- sakė organizacijos "Bridge to Freedom Foundation" Kasandra Kliford. "Tai ne išnaudojimas, o kilnumas" tuo tarpu tvirtina arabų labdaros organizacijos atstovas Zijadas Chamadas.
Tiesa, kas bus su merginomis niekas nežino, gali būti, kad jas įtrauks į prostituciją arba tiesiog išmes į gatvę, kai jos atsibos. 

Rusai prekiauja rinkiniais "Pasaulio pabaigai"

Pirmojo būtinumo prekių rinkiniai su ženklu "Pasaulio pabaigai" imti pardavinėti Rusijos Tomsko mieste, praneša Интерфакс.

Rinkinius sudaro: valerijonas, validolis, bintas, aktyvuota anglis, grikiai, šprotai ir maža degtinės bonkutė. 

Yra ir praktiškų dalykų - bloknotas, pieštukas, dvi žvakelės, degtukai, dvi žvakės, virvė ir muilas. Pardavėjai tikina, kad produktai yra tikri, o virvę ir muilą kiekvienas gali panaudoti savo nuožiūra...

Tiesa, anksčiau ir JAV buvo pardavinėjami "Apokalipsės" paketai, bet amerikiečių požiūris kiek kitoks - ten buvo antidepresantai, vitaminai, tamsūs akiniai ir ... kepurėlė dušui.

Pažadas, kuriuo galima tikėti

Dešimtoji R.Bonkės knygos "Aukščiau už viską" dalis

 

Darbo dienomis Sulamita Morcškė stebėjo, kaip auga maži vaikai. Ji buvodarželio auklėtoja. Ji mylėjo savo darbą, nors šis ir kėlė jai skausmą, nes ji apimta nevilties norėjo savo vaiko.

Jos vyras, jaunas juristas iš Frankfurto, tik ką pradėjo savo praktiką. Išeiginėmis jis tarnavo jų bažnyčioje šlovinime. Jis buvo geras žmogus, ji troško jam įtikti daugiau, nei kam kitam, ką ji pažinojo. Jie abu jautė pašaukimą būti dievobaimingais tėvais ir auklėti vaikus Dievo paklusnume. Bet po penkerių metų nerezultatyvių mėginimų pastoti ji žinojo, kad kažkas buvo netvarkoje.

Sulamita pradėjo save kaltinti. Ji jautė, jog nesugebėjimas pastoti darė ją nepilnaverte moterimi.

Širdies gilumoje ji manė, kad jos vyras galėjo padaryti geresnį pasirinkimą, jeigu būtų vedęs kitą

moterį. Kiekviena, kurią ji sutikdavo, atrodė jai geriausia kandidate į šį vaidmenį. Darželyje kiekvieną dieną vėl ir vėl kartojosi skaudi drama, kai motinos ateidavo pasiimti savo vaikų. Eilinis mažylis sušukdavo savo mamos vardą ir bėgdavo prie durų pasitikti stipraus mamos apkabinimo. Sulamita sunkiai galėjo tą vaizdinį ištverti, bijodama to, kad niekada neišgirs tai iš savo vaiko, nesužinos tikros motinystės. Šis skausmas buvo toks didelis, kad ji vos galėjo susitikti su motinų žvilgsniais, kurioms ji tarnavo. Ji jautėsi žemene nei jos ir laikė save neverta jų pagarbos.
Būdami nusivylę jie kreipėsi į savo šeimos gydytoją. Po daugelio nesėkmingų konsultacijų jis nukreipė juos į reproduktyvios medicinos centrą. Ši klinika  - paskutinė viltis tame Vokietijos regione, kur jie gyveno. Ten buvo naudojamos visos paskutinės technologijos. Bet šios šiuolaikinės žinios buvo pasiekiamos už atitinkamą kainą. Ir ši kaina buvo aukšta. Jų laukė serija visapusiškų testų. Jie pradėjo nuo išsamių apklausų. Medikai uždavinėjo daug asmeninių klausimų apie šeimą ir asmeninį gyvenimą. Po to buvo pravesti medicininiai testai.

Ar tai buvo kiaušidžių disfunkcija? Ar galbūt problema spermoje? Gydytojai naudojo bet kurį prieinamą metodą, kad nustatytų, kame buvo problema. Kai kurie testai buvo žeminantys abiem. Kartais jie jautėsi kaip laboratorinės žiurkės. Kai jie grįžo namo iš klinikos, buvo prislėgti. Rodėsi, buvo neteisinga tirti Dievo dovaną tokiais grubiais metodais. Ir vis dėlto jie nežinojo, ką dar galima padaryti. Tuo pačiu metu aš planavau misijos “Kristus visoms tautoms“  „Ugningą konferenciją“ Boblingene, Vokietijoje. Jų bažnyčia bendradarbiavo mūsų tarnavimo pasiruošime. Ėjo 1999 metai, mes šventėme 25 metus mūsų evangelizacinės veiklos. Partneriai, kurie gyveno Boblingeno rajone, buvo pirmieji, kurie palaikė mane, kai mes tik pradėjome. Dabar aš galėjau pažymėti mūsų ilgą sąjungą pravesdamas šią jubiliejinę konferenciją jų mieste.

Kaip ir visose panašiose konferencijose, aš susitelkiau į kiekvieno tikinčiojo paraginimą jo ar jos pašaukimą kaip Jėzaus Kristaus liudytojo. Aš ne tik pamokslauju, bet ir kviečiu specialius svečius, kurie, kaip aš jaučiu, gali duoti kažką naujo. Paskutinį vakarą kalbėjo evangelistas Stivas Hilas. Jo pamokslas pataikė į tikslą. Tai buvo tinkama pabaiga nuostabios konferencijos, kurią sudarė meistras – klasės ir seminarai.
Tą patį vakarą Sulamita ir jos vyras buvo giliai paliesti auditorijoje. Savo širdyse jie padarė naują pasišventimą liudyti apie Jėzų. Kai jie sugrįš į savo kasdieninį gyvenimą, sieks kiekvienam, kurį pasiųs Viešpats jų kelyje, skelbti Evangeliją.

Aš išėjau į sceną, kad baigčiau susitikimą malda. Paprašiau susirinkusiųjų nulenkti galvas ir pradėjau melstis už Dievo palaiminimus ir jėgą jų gyvenime. Aš laiminau ateinančius metus evangelizacinių tarnavimų. Mūsų planavimo komitetas juos pavadino „Tūkstantmečio pjūtis“. Aš tikėjau, kad šiais ypatingais 2000 metais Dievas darys didelius darbus per mus ir kad rekordinis kiekis sielų bus ištrauktos iš pragaro ir užrašytos į gyvenimo knygą Danguje.Visos šios mintys liejosi manyje per maldą, kaip šviežio šaltinio vandens fontanas.

Kol aš meldžiausi ant scenos, Sulamitą apėmė nevilties jausmas. Niekas neturėjo jai reikšmės kaip tarnautojui, kuris įsigijo sielas, daugiau, nei auklėjimas savo vaiko, paskirto Dievui dar iki

jo gimimo. Ji pradėjo prašyti Dievo: „Brangus Viešpatie, prašau, pasakyk Reinchardui apie mūsų

poreikį. Prašau, tegul jis ką nors pasako apie mūsų norą turėti vaiką.“
Staiga aš sustojau. Netikėtai Dvasia pasibeldė į mano širdies duris. Mano tarnavimo direktorius Piteris van der Bergas ir kiti kurie buvo kartu su manimi ant scenos vis dar prisimena šį momentą.
- Aš jaučiu, kad neturiu tęsti, - pasakiau aš, - prieš tai, kol nepasimelsiu už ligonius.. Prieš tai, kol

mes paliksime šią vietą aš turiu pasimelsti už ligonius.

Kai aš pradėjau melstis, Dvasia man įdėjo žodžius į mano širdį ir protą. Aš juos garsiai ištariau:

- Kažkas iš dalyvaujančių turi stiprų troškimą turėti vaiką. Skaičiuokite nuo šios dienos devynis mėnesius ir jūs turėsite vaiką, - aš tai labai stipriai jaučiau ir pasakiau tai dar kartą:

- Atskaičiuokite nuo šios dienos devynis mėnesius ir jūs turėsite vaiką.

Tuo metu Sulamita vos laikėsi. „Ar gali šie žodžiai būti skirti man, Viešpatie?“

Susirinkimas baigėsi ir aš nieko negirdėjau, kas galėjo patvirtinti tai, ką aš girdėjau iš Viešpaties šitame nuostabiame pažade, kad gims vaikas. Delegatai lėtai išėjo iš salės ir sugrįžo į savo namus. Tą naktį Sulamita kalbėjo su savo vyru apie tai važiuodami mašinoje. Ji jam pasakė, kaip slaptai meldėsi, kad Dievas prakalbėtų man, kai aš vedžiau galutinę maldą. Jos tikėjimas užsidegė, kai aš sustojau, kad pasakyčiau būtent apie tai. Tas pažadas paprasčiausiai turėjo būti skirtas jiems, tikėjo ji. Jos vyras iš visų jėgų stengėsi pažadinti savyje viltį, kad patikėtū, jog Dievas pertraukė šį stebuklingą susirinkimą tik dėl to, kad atneštų šį pažadą jiems. Bet jis negalėjo paneigti, kad aš ištariau šiuos nuostabius žodžius. Jis visą kelią namo kalbėjo apie tai su savo žmona, nusprendęs pamėginti priimti šią devynių mėnesių pranašystę jiems. Jeigu Dievas jiems prakalbo per mane, nusprendė jie, tai įvyks.

Praėjus dešimčiai dienų po konferencijos suskambėjo jų telefonas. Reproduktyvios medicinos centro darbuotojas paskambino su blogomis naujienomis. Klinikos medicinos ekspertai patikrino visus testų duomenis dėl sugebėjimo padauginti palikuonis ir atėjo prie išvados: jie neturi vilčių kada nors pradėti vaikelį. Klinika nedavė rekomendacijų, ką dar galima padaryti. Gydytojai nustatė, kad dirbtinis apvaisinimas nepaveiks. Netgi chirurgija nieko nepakeis. Darbuotojas pasakė, kad gydytojai siūlo jiems atkreipti savo dėmesį į įvaikinimo galimybę. Tai buvo jų vienintelė viltis.
Sulamita buvo priblokšta. Visos jos viltys, kurios buvo taip atgaivintos mano žodžių konferencijoje, dužo kaip nukritęs krištolinis bokalas. Viešpats jai pasakė atskaičiuoti devynis mėnesius. Gydytojai patarinėjo į nieką nedėti vilčių. Nepilnavertiškumo jausmas nusileido ant jos kaip juodas debesis. Ji įtarė, jog buvo nepajėgi kaip moteris ir dabar ji turėjo patvirtinimą. Skausmas, kad ji niekada kaip biologinė motina negalės turėti vaikelio, sugrįžo vėl. Ji negalėjo galvoti apie įvaikinimą – tik ne dabar. Ji girdėjo tik tylą vaiko

kambaryje, kurį susikūrė savo vaizduotėje dėl vaiko, kurio ji niekada neturės. Kai ji padėjo telefono ragelį, įsiplieskė įniršio antplūdis. Po viso to, per ką jie praėjo centre, kad sužinotų tiesą, kaip buvo galima tokias delikačias naujienas pranešti beveidžiu telefono skambučiu? Šis įžeidimas pridėjo dar daugiau skausmo jos žaizdotoje sieloje. Po keleto dienų iš klinikos atėjo laiškas, kuris viską patvirtino, ką ji girdėjo telefonu. Kai ji šituo pasidalino su vyru, abu suprato, kad jų sprendimas priimti Dievo Žodį įgavo jiems dar didesnę reikšmę. Tiesiai kalbant, jie dabar žinojo, kad natūralus apvaisinimas neįmanomas. Jų tikėjimas susvyravo, bet kažkokiu neįprastu būdu taip pat ir sustiprėjo. Jeigu jie turės vaiką, tai gali atsitikti tik Dievo dėka. Sulamita grįžo prie savo darbo vaikų darželyje. Ji stebėjo, kaip žaidžia kitų žmonių vaikai. Ji padėjo jiems pažinti Dievą ir Jo meilę jiems. Ji dėjo visas savo jėgas, kad auklėtų ir atvestų šiuos mažylius prie Viešpaties. Visą tą laiką jos širdis blaškėsi tarp netikėtos vilties Dieviškojo pažado konferencijoje ir žiauraus nusivylimo, kurį atnešė gydytojų išvada. Kiekvieną dieną ji vėl ir vėl atnaujindavo savo tikėjimą neįmanomame. Kiekvieną dieną ji užduodavo klausimą: gali būti, per Reinchardo pranašystę ugnies konferencijoje Dievas kalbėjo kitai moteriai, o ne jai? Tuo tarpu jos vyras pasinėrė į darbą, beveik nepalikdamas laiko mintims ir pokalbiams apie tai.
Praėjo septynios savaitės. Sulamita pajautė, kad joje kažkas pasikeitė. Pradžioje ji nedrįso apie tai kalbėti, bet jos kūnas aiškiai patyrė kai kuriuos pasikeitimus. Pagaliau ji įsidrąsino ir pasidalino šiuo nauju pojūčiu su vyru. Jis tuoj pat paskyrė vizitą pas gydytoją. Gydytojas atliko būtinus tyrimus - ir negalėjo patikėti rezultatais. Sulamitai buvo septinta nėštumo savaitė. Neįtikėtina! Po dešimties savaičių po konferencijos aš gavau laišką elektroniniu paštu, kuris kalbėjo, kad šis nėštumas buvo pažado išpildymas, kurį davė Dievas konferencijoje. Motina ir vaikas buvo sveiki, laikas gimdyti atėjo 2000 metų lapkričio 23 – tiksliai po devynių  mėnesių nuo tos dienos, kai Dievas paskelbė tai.

Šiandien Morcškė šeima auklėja du sveikus vaikus, mokydami juos meilės Viešpačiui. Vienas vaikas lanko vaikų darželį, kuriame dirba mama. Sulamita gavo tai, ko geidė jos širdis.

Ta pačia Dvasia, kuri pašnibždėjo mano širdyje pranašystę Boblingene tą vakarą, aš sakau jums: Dievas turi gerus planus jums. Pasitikėkite tuo.

Mes kartais galvojame apie gydytojus kaip apie tikėjimo

priešus. Bet tai yra tiesa, tik tai kada mes leidžiame tam būti tiesa.

Dievas viešpatauja ir virš medicinos. Jis gali panaudoti

gydytojus jų vaidmenyje sąmoningai arba nesąmoningai

dėl Savo Dieviško tikslo.

"Bažnyčia nedirba - streikas"

Juokinga, bet Vokietijoje tokie skelbimai "Bažnyčia nedirba - streikas" greitai gali atsirasti - teismas leido bažnyčių tarnautojams ir bažnytinių organizacijų nariams streikuoti, praneša "Deutsche Welle". Tiesa, prieš tai jie turi pabandyti susitarti su darbdaviu padedant profsąjungoms dėl darbo sąlygų (tikiuosi omenyje turima ne Dangiška valdžia).
Die Welt teigimu, šis sprendimas Vokietijoje paveiks apie 1,3 milijono žmonių, kurie dirba bažnyčiose arba bažnytinėse organizacijose tokiose kaip "Diakonie" ir "Caritas".

Graikija – aptikti metropolitai milijonieriai

Kai ES ministrai trečią kartą tariasi, kaip išgelbėti Graikiją, šios šalies finansų ministerija aptiko, kad du Stačiatikių metropolitai turi daugiamilijonines sąskaitas.  Kalba eina apie milijonus, kurie niekaip nedeklaruoti mokesčių deklaracijose. Tiriant buvo nustatyta, kad šie pinigai yra neteisėtai gauti per paaukojimus, iš rėmėjų, iš nekilnojamojo turto nuomos ir investicijų. Dabar šventiesiems tėveliams pasiūlyta įrodyti pajamų teisėtumą.

Tai jau ne pirmas bažnytinis mokesčių vengimo skandalas – nemažai stačiatikių šventikų jau nuteisti. Finansų ministerija dar turi visą sąrašą šventikų, kurių sąskaitose yra bent 100 000 eurų. Dabar tikrins ir juos. Beje, Graikijai stačiatikių bažnyčia per metus kainuoja apie 200 milijonų eurų.

Prancūzijoje - mečetė gėjams

Progresas pasiekė ir islamą - Prancūzijoje atsivers pirmoji mečetė gėjams. Mochamedas Zached, alžyrietis gėjus, ją įkurs po kelionės į Meką.  "Paprastoje mečetėje moterys turi sėdėti atskirai ir apsigaubti, o gėjai bijo agresijos ir susidorojimo, po kelionės į Meką aš supratau, kad gėjams musulmonams, kurie nori melstis, reikalinga atskira mečetė",- sakė jis.
Prieš metus Mochamedas Zached (kairėje) susituokė su gėjumi iš Pietų Afrikos. Ceremoniją įvykdė imamas prie Paryžiaus.
Mečetė bus atidaryta budistų koplyčioje, čia nebus atskirtos moterys ir vyrai, vyks bendros seksualinių mažumų maldos, praneša  "Hurriyet"

Kalėdų šventė "Siemens" arenoje"

Manekenė, netekusi rankos ir akies, neprarado dėkingumo

JAV Teksaso valstijos gyventoja Lauren "Lolo" Scruggs – modelis ir interneto madų parduotuvės įkūrėja ir redaktorė. Vos 24 metų Loren patyrė didelę tragediją: ji neteko rankos ir akies.

Praeitų metų gruodžio mėnesį besisukantis lėktuvo propeleris nukirto jai ranką ir sužalojo akį. Apie šią jos gyvenimą pakeitusią dieną ji pasakoja portale iamsecond.com („Aš – tik antras“), kuriame žmonės dalinasi savo kovų ir tikėjimo istorijomis.

Loren ir jos mama Šeril papasakojo, kiek kliūčių teko įveikti ir kiek palaiminimų jos gavo po šio nelaimingo atvejo.

„Kaip mama, jūs niekada nepagalvotumėt, kad jūsų vaikui teks išgyventi tokius dalykus,- sakė Šeril,- Negalėjau grąžinti jai rankos, negalėjau grąžinti akies. Bet aš žinau, kad ji turi gilų tikėjimą, ir aš žinau, kad Dievas bus mūsų uola“. Ji pasakojo apie operacijas, kelionę namo ir skausmingą atstatymą.

Loren pasakoja, kad grįžusi namo ir pradėjusi atsisakyti nuskausminamųjų vaistų, ji patyrė viską užliejančias depresijos ir neapykantos bangas. „Galvojau, kokia aš baisi, nė vienas vyras niekada manęs nepamils, jaučiau, kad mano gyvenimas sugriuvo“, - pasakoja Louren.

Gydytojai netikėjo, kad Loren atstatys savo asmenybę arba bent elementarius sugebėjimus. Bet per išbandymus įvyko stebuklingas išgydymas – Loren gavo naują tikslą gyvenime.

„Aš žiūriu į šį gyvenimą plačiau negu tik į save,- pasakoja Louren,- kas man atrodė labai svarbu mano karjeroje, pasirodė labai menka. Noriu panaudoti tai, per ką praėjau ir pasakyti jaunoms merginoms, kad mūsų išvaizda nėra tai, kad apsprendžia mus, kas lemia mūsų gyvenimą“.

Šagalo darbus įsakė sunaikinti Gebelsas

Marko Šagalo litografijos bibline tema keliauja po Rusiją - dabar bus atidaryta paroda Maskvoje. Markas Šagalas apie iliustracijas Biblijai mąstė dar 1920 m. Užsakovas buvo žymus Paryžiaus kolekcininkas Ambruazas Volaras.
1931 metais dailininkas keliavo po Artimuosius Rytus, vėliau sukūrė ofortų Senajam Testamentui. Tačiau 1933 metais asmeniniu Gebelso įsakymų darbai buvo viešai sudeginti Manhaime.
1952 - 1956 m. dailininkas sukūrė naują seriją paveikslų. Dabar Maskvoje bus demonstruojamos 24 originalios litografijos.

"Dūmų stulpas" kelnėse

Izraelyje vykstant operacijai "Dūmų stulpas" kilo tikra drama. Kaip žinia, meilėje ir kare taisyklių nėra. Taigi, sproginėja raketos ar ne - širdžiai neįsakysi. Gudrus izraelietis pranešė žmonai, kad jį pašaukė į frontą, nes buvo paskelbta rezervistų mobilizacija, žmona net davė jam savo tarnybinį automobilį vykti ginti šalies, o pats su meiluže iškūrė į viešbutį. "Štirlicas" viską apskaičiavo - jo meilužė  paskambino žmonai kaip mobilizacijos punkto vadovė,  jis pranešinėjo žmonai apie karo veiksmus, tačiau neapskaičiavo vieno - užstatė viešbučio šiukšlių konteinerius žmonos mašina, o komunalininkai paskambino žmonai, kad ši patrauktų automobilį, mat Izraelyje ant firmų automobilių turi būti ir telefono numeriai.
Toliau šis "karo -lauko" romanas vyko taip - žmona nusiuntė detektyvą, tas padarė "kariaujančio" vyro nuotraukų. Žmona padavė skyryboms.
Situacija įdomi ir tuo, kad vyrukas "vis dar kariauja" ir reguliariai pranešinėja žmonai apie kovas, o greitai turėtų grįžti namo ir sutuoktinei parodyti sužeidimus, gautus kovose... 

Popiežius paneigė... Kristaus gimimo datą

Popiežius Benediktas XVI iš didelio mokytumo ne tik rašo knygas, bet ir imasi iš šaknų griauti katalikybę. Neseniai italų ir vokiečių kalbomis išleistas paskutinė jo trilogijos dalis apie Jėzų Kristų „Jėzus iš Nazareto. Pasakojimai iš vaikystės. Joje popiežius pasakoja Jėzaus Kristaus gyvenimą nuo gimimo iki 12 metų, kai jis pirmą kartą paminimas pasirodantis šventykloje.

Ekspertai trauko pečiais, iš kur popiežius gavo medžiagą šiai knygai, iš kitos pusės popiežius ginčija daugelį katalikybės įteisintų dogmų. Sakykim, nekaltą prasidėjimą jis nagrinėja skyriuje „Nekaltas prasidėjimas – mitas ar tiesa?“, kur įrodinėja, kad nekaltas prasidėjimas greičiau tėra simbolis krikščioniško tikėjimo, taip pat jis neigia Kristaus gimimo datą – esą jis turėjo gimti žymiai anksčiau, esą suklydo abatas Dionisijus, skaičiuodamas metus. Dar labai įdomu, kad jis teigia, kad tvarte, kur gimė Kristus, nebuvo gyvulių, kurie paprastai vaizduojami katalikiškose prakartėlėse.

Žodžiu, popiežius pateikia kaip savo atradimus tai, kas seniai kalbama protestantų bažnyčiose  - Kalėdos tiesiog mitas, pagoniška tradicija, visos tos apeigos irgi – tik mito dalis.

Anykščių krikščionių bažnyčioje pamokslaus Radiantas Didla

Sekmadienį lapkričio 25 d. 15 valandą
Anykščių viešbučio „Puntukas“ salėje pamokslaus pastorius iš Indijos
Radiantas DIDLA.
Susitikimą organizuoja
Anykščių krikščionių bažnyčia

Australai susiruošė tirti pedofiliją

Vis atidėlioję, bet prispausti faktų, po daugiau kaip dešimtmetį trukusio laukimo, australai nusprendė suformuoti karališkąją komisiją įtarimams dėl pedofilijos religinėse organizacijose, mokyklose ir valstybinėse priežiūros įstaigose ištirti.
Katalikų bažnyčios Sidnėjaus arkivyskupas George'as Pellas sakė, kad sveikina šį tyrimą kaip galimybę padėti aukoms, "išsiaiškinti" ir "atskirti faktus nuo prasimanymų".
Jau anksčiau buvo paskelbta, kad pedofilija yra dažna problema Australijos katalikų bažnyčioje, o jos mastas - didžiulis.Be to, pasirodė, kad  Hanter Valyje Katalikų bažnyčia dangstė išnaudojimą.
Vyriausiasis detektyvas inspektorius Peteris Foxas, kurio vieši komentarai apie Hanter Valį padidino spaudimą dėl nacionalinio tyrimo, tvirtino, kad jam buvo įsakyta netirti bylos dėl įtariamų kunigų pedofilų.
"Iš savos patirties galiu paliudyti, kad Bažnyčia dangsto, nutildo aukas, trukdo policijos tyrimams, įspėja pažeidėjus, naikina įrodymus ir perkelia kunigus, kad apsaugotų gerą Bažnyčios vardą", - praėjusią savaitę pareiškė jis.
Arkivyskupas George'as Pellas sveikino, kad karališkosios komisijos dėmesio centre bus ne vien katalikai, beje, šiomis dienomis policija areštavo vieną katalikų vienuolį ir vieną buvusį katalikiškos mokyklos mokytoją, kurie buvo apkaltinti vaikų lytiniu išnaudojimu.
"Džiaugiamės, kad tai įvyko. Dabar mums reikia pamatyti gerus, svarius rezultatus", - sakė Anthony Fosteris iš aukas vienijančios organizacijos, kurio dvi dukras nuo mažumės daug metų žagino jų parapijos katalikų kunigas.

Katalikai tikisi, kad šis tyrimas padės išvalyti bažnyčią. 

Lietuva – kietaširdžių lyderiai

Gallup sudarė reitingą šalių pagal emocijas. Buvo tirta, kaip žmones veikia tiek teigiamos, tiek neigiamos emocijos, ar jie jas išreiškia. Ir pagal tai buvo sudarytas „beširdžių“ šalių sąrašas.

Pačios kiečiausių širdžių šalys:
1. Singapūras (36%)
2. Lietuva, Gruzija (37%)
3. Rusija, Ukraina, Nepalas(38%)
Šalys, kuriose žmonės patiria iš išreiškia emocijas
1. Filipinai (60%)
2. Salvadoras (57%)
3. BachreinasБахрейн (56%)
4. Omanas, Kolumbija (55%)
5. JAV, Kanada, Čilė (54%)

Kapas palauks

Įveikęs vėžį JAV pamokslininkas Stivas Hilas, žinomas iš prabudimo Pensakoloje JAV, kai Dievas surinko 4 milijonus žmonių į šią vietą iš viso pasaulio, o šimtai tūkstančių išsigelbėjo, pats patyrė stebuklą. Nors jis vis dar gydosi nuo vėžio, bet jau nebėra arti mirties.

„Prieš dvejus metus aš miriau. Jei ne mano žmona ir dar keletas ištikimų krikščionių, aš jau būčiau miręs. Po keleto metų chemoterapijos man buvo likę kelios dienos gyventi. Jau buvo suplanuotos mano laidotuvės ir išrinkta kapo vieta. Dar dabar negaliu patikėti, kad esu gyvas. Daugiau kaip metus aš negalėjau prisiminti savo žmonos vardo. Bet Džerė buvo ištikima ir buvo šalia“, -sakė jis.

Besigydydamas 2011 metų gegužės mėnesį jis kentėjo nuo daugybės šalutinių chemoterapijos vaistų poveikio, gulėdamas mirties patale jis pasakė žmonai, kad jo daugiau nebegydytų. Žmonės patarė jai neklausyti sergančio vyro pageidavimų, bet ji paklausė vyro ir Viešpaties.

Stivas Hilas sako, kad niekada nepamirš savo pagrindinės maldos Jėzui, kai jam rodėsi, kad žemėje jis gyvena paskutines dienas: „Jėzau, Tu turi pasirinkimą.Mes –geriausi draugai ir aš pasitikiu Tavimi.Tu gali arba paimti mano gyvenimą ir leisti man numirti, kas pagal Bibliją yra laimėjimas, arba gali leisti man gyventi toliau ir aš atvesiu į Tavo karalystę dar milijoną žmonių“.  

Tai buvo prieš pusantrų metų.

Nors jis vis dar gydosi, bet tvirtėja ir ruošiasi įvykdyti savo misiją atvesti milijoną, kovodamas dvasinę kovą dėl pasveikimo. Kiekvieną dieną jis laiko dovana iš Viešpaties ir dėkoja už savo gyvenimo pratęsimą.

„Aš esu čia, kad laimėčiau sielas,- sako Stivas Hilas,- Aš – evangelistas ir pastorius. Dar nemačiau tokių dienų kaip šios, mes išgyvename pavojingus laikus. Esu čia ne tam, kad įsigyčiau draugų, esu čia tam, kad pamokslaučiau evangeliją“.

Pataisė Jono Pauliaus II statulą - tapo dar baisesnė

La Repubblica.praneša, kad Italijoje pataisė Jono Pauliaus II statulą, kuri anksčiau priminė ne popiežių, o diktatorių Benito Musolinį. Dabar 5 metrų aukščio statula daug švelnesnių veido bruožų, mano autorius Olivjero Reinaldis. Tiesa, aš prisijungčiau prie tų italų, kurie mano, kad vis tiek statula yra baisių baisiausia. 

Islamistai Gazoje tampo lavonus

Islamistai demonstruoja Palestinos Gazoje tikrą savo veidą. Atseit kovodami su  Izraelio "špionais", be jokių įrodymų suėmė 6 palestiniečius ir čia pat stebint miniai juos sušaudė gatvėje. Išniekinę lavonus, vieno vyro kūną pririšo prie motociklų ir tampė Gazos gatvėmis. Tikri drąsuoliai, kai reikia kovoti su beginkliais.
Pagal Newsru.

Reinchardas Bonkė "Riešuto dydžio teologija"

(Devintoji Reinchardo Bonkės knygos „Aukščiau už viską“ dalis (Iš rusų kalbos knygą verčia sesuo Regina AKB)

"Riešuto dydžio teologija"

Septyneri metai po to, kai aš palikau Lesotą, aš vesdavau evangelizacinius tarnavimus Pietų Afrikoje – Bostvanoje, Svazilende, Zimbabvėje ir Zambijoje. Mes matėme šimtus tūkstančių ateinančių pas Viešpatį ir daug  nepaprastų išgydymo stebuklų. Dievas pažadėjo, kad mūsų tarnavimas išsiplės už Afrikos ribų. Ir todėl mūsų organizaciją pavadinau “Kristus visoms tautoms“.

   1980 metais aš surizikavau organizuoti kampaniją Birmingeme, Anglijoje. Tai buvo mano pirmoji kampanija ne Afrikoje. Po to 1983 metų pradžioje mes gavome kvietimą vesti tarnavimą Perto mieste, saulėtoje Pietų pakrantėje Australijoje. Mūsų draugai šiame mieste išnuomavo pramogų centro salę, kuri sutalpina 8 000 žmonių. Mes ten nuvykome.

   Jau pirmą vakarą salė buvo pilna. Atvyko televizijos žinių  ketvirtojo kanalo vietinė filmavimo grupė, kad sukurtų reportažą vakarinei laidai. Kai aš išėjau į sceną, pradėjau pokalbį su Dievu: „Ką Tu padarysi čia šiandien, Viešpatie?“. Aš žvilgterėjau į dešinę auditorijos pusę, kur invalido vežimėlyje sėdėjo moteris su mėlyna suknele. Viešpats tarė man: „Šiandien Aš išgydysiu šią moterį su mėlyna suknele“. Bet tai nebuvo tai, ką aš išgirdau akustiškai. Tai buvo laiškas į mano širdį ir aš jį priėmiau.

   Pradžioje susirinkimo aš pakilau, kad pasveikinčiau žmones. Paėmiau mikrofoną ir paskelbiau su dideliu susijaudinimu: „Šiandien čia įvyks didelis stebuklas, Perte, Australijoje. Tiesiogiai šiame pramogų centre, - aš parodžiau į moterį su mėlyna suknele. – Ši moteris bus išgydyta, ji atsistos iš savo invalido vežimėlio.“ Tuo metu ketvirtojo kanalo filmavimo komanda įtemptai ir dėmesingai klausė.

   Kai aš tai paskelbiau, tikėjausi sukelti susirinkusių išankstinį mėgavimosi jausmą. Aš žinojau, kad tai gali padėti sudaryti tikėjimo atmosferą. Iki tos dienos Perte aš maniau, kad jei nėra tikėjimo, tai stebuklai nevyksta. Aš rėmiausi, savo patirtimi ir Raštu.

   Mato ir Morkaus evangelijose mes skaitome, kad stebuklinga Jėzaus jėga Nazarete buvo apribota žmonių netikėjimo. Paprastai, jeigu tikėjimo trūkumas gali riboti Jėzaus jėgą daryti stebuklus, tai gali riboti ir mane. Kai kuriose vietose mes matome, ką kalba Jėzus išgydytiems žmonėms: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jeigu Jėzus priskyrė išgydymo stebuklus sergančių žmonių tikėjimui, tai taip pat turiu daryti ir aš. Tai buvo mano tikėjimo teologija dviejuose žodžiuose – teologija riešuto kevale. Bet aš taip pat žinojau, kad Dievas mėgsta pralaužti teologinius kevalus.

   Kai aš drąsiai pranešiau apie tos moters išgydymą, buvo aišku, kad tai nepadėjo sudaryti tikėjimo atmosferos. Iš tikrųjų įvyko atvirkščiai: moteris nepriėmė mano pranešimo kaip geros žinios. Ji pasilenkė, prisidengė galvą rankomis ir pabandė pasislėpti. Turbūt daugelis pasižiūrėjo į mane kaip į bejausmį pietų afrikiečių pamokslininką, kuris piktnaudžiavo vargšės moters liga. Rodėsi, kad ji norėjo prasmegti tiesiog į žemę. Kažkurį momentą ir aš taip pat panorėjau prasmegti. Teigiamos auditorijos reakcijos nebuvo. Atmosfera darėsi vis šaltesnė ir šaltesnė, ir aš atsisėdau.

   Ko aš nežinojau, tai to, kad ši moteris buvo pakviesta į tarnavimą kaip svečias. Ji visai nebuvo tikinti. Ji neturėjo supratimo apie išgydymus ir nelaukė jų. Žinoma, aš nežinojau apie jos būklę. Aš buvau priklausomas tik nuo to, ką girdėjau iš Viešpaties mano sieloje. Vėliau pasirodė, kad moteris turėjo progresuojančią ligą, kuri vadinasi lūžinėjančių kaulų liga. Jeigu ji būtų atsistojusi, tai jos kaulai būtų lūžę. Gydytojai pasakė, kad ji daugiau niekada nebevaikščios.

   Kol aš laukiau, kalbėjau sau: „O, Viešpatie, ji neturi tikėjimo. Kaip tai įvyks?“.

   Akimirksniu Šventoji Dvasia atsakė man: „Šiandien viskas priklauso ne nuo jos tikėjimo, o nuo tavęs. Tu išvysi didelį stebuklą.“

   Šita mintis buvo per daug didelė mano „teologijai riešuto kevale“. Ji neturėjo tikėjimo, bet manojo pakako dėl jos stebuklo. Skubiai mano protas prabėgo per Bibliją. Ar galėjau aš rasti pavyzdį Naujajame Testamente, kuris pademonstruotų, kad Jėzus išgydė kažką, remdamasis kito tikėjimu?

   Netikėtai aš prisiminiau paralyžiuotojo vyro istoriją, kurį nuleido Jėzui nuo stogo. Šioje istorijoje vyras neparodė tikėjimo. Jo draugai jį atnešė pas Jėzų. Jie negalėjo jo įnešti į namą, kuriame Jis mokė, bet jie taip buvo taip įsitikinę gydančia Jėzus jėga, kad išardė stogą ir nuleido vyrą prieš Jėzų. Biblija sako, kad kai Jėzus pamatė jų tikėjimą, Jis atleido kaltes tam vyrui ir išgydė jo kūną. Tai neabejotinai buvo jo draugų tikėjimo dovana. Ši istorija aprašyta antrame  Morkaus Evangelijos  skyriuje. Kas aš, kad kalbėčiau, jog tas pats negali įvykti 1983 metais Perte?

   Pamokslo pabaigoje aš paskelbiau, kad dabar pasimelsiu už moterį invalido vežimėlyje, kaip buvau pažadėjęs. Scenoje su manimi buvo mano draugas, pastorius iš Pietų Amerikos. Jis prašnibždėjo: „Reinchardai, tu pats“. Po šiuo pasakymu buvo suprantama, jog jam buvo aišku, kad moteris neturėjo tikėjimo ir kad jis nesiruošia pasidalinti su manimi savo tikėjimu.

   Mane lydėjo Dvasios balsas. Aš nusileidau nuo scenos ir priėjau prie invalidų vežimėlio. Televizijos komanda užėmė savo poziciją, kad užrašytų, kas vyksta.

-         Kuo jūs vardu?

-         Aš – ponia Makelt.

-         Ponia Makelt, Dievas pasakė man, kad jūs šiandien būsite išgydyta.

   Kai aš pasiruošiau uždėti ant jos rankas, pajutau prisilietimą prie pečių. Tai buvo mano draugas iš Pietų Afrikos. „Vienas nugalės tūkstantį, - sušnabždėjo jis, - o du – dešimt tūkstančių.“ Dabar jis kalbėjo apie savo ir mano tikėjimo sujungimą šioje maldoje. Aš būčiau meldęsis ir be jo, bet aš buvau laimingas matydamas jį šalia.

   Aš padėjau mano rankas ant jos galvos ir įsakiau:

-         Jėzaus vardu stok ir vaikščiok!

   Lėtai, netvirtai ji atsistojo ant kojų. Rodėsi, visi sulaikė kvėpavimą. Ketvirtas kanalas įrašinėjo.

-         Dabar eikite, - tariau aš.

   Ji pradėjo vaikščioti kaip Frankenšteinas – bum, bum, bum – grindimis. Ji judėjo tarsi būtų apsiavusi švininiais batais.

-         Bėkite Jėzaus vardu!- sušukau aš. – Bėkite!

   Netikėtai ji nudūmė kaip kulka. Ji pradėjo lakstyti, šūkauti, juoktis, šokinėti. Ji elgėsi kaip žmogus, kuris ką tik gavo pilną atsinaujinimą iš Visatos Kūrėjo be skausmo per keletą sekundžių.

   Ketvirtojo kanalo naujienos parodė šį siužetą. Sekančią dieną jie užbaigė istoriją, atvažiavę į jos namus su kameromis. Kai ji atidarė duris, kamera surado jos invalido vežimėlį, kuris buvo sudėtas į kampą prieškambaryje. Nereikia net kalbėti, kad nuo to laiko mūsų susitikimuose Perte buvo tik stovimos vietos.

   Metams praėjus ponia Makelt dalyvavo partnerių „Kristus visoms tautoms“ bankete. Ji atvyko pademonstruoti man savo pilną išgydymą – daugiau jokių sulūžusių kaulų. Ji buvo išlaisvintas Dievo vaikas. Man ji tapo dar vienu Dievo meilės pavyzdžiu ir nuostabia malone. Aš šlovinu Jį už tai.

   Dėkodamas poniai Makelt aš išmokau būti atsargus sudėdamas Dievą į savo teologijos dėžutę. Bet ir tada, kai aš tai darau, žinau, kad galiu išsilaisvinti girdėdamas ir paklusdamas Jo Dvasios balsui. Šiandien, kai aš meldžiuosi už kažką ir tas žmogus nepasveiksta, aš nekaltinu jo ar jos už tikėjimo stoką.

Kuo ilgiau aš gyvenu, tuo mažiau manau,

kad žinau Dievo sumanymus. Aš nežinau, kodėl

vieni išgydomi, o tuo metu kiti –

ne. Aš tik žinau, kad kai kada kažkieno tikėjimo dovana

gali išgydyti kitą žmogų.

Jie šaudo į mūsų vaikus pasislėpę už savų

Izraelio premjero ministro Benjamino Netanjachu spaudos tarnyba išplatino pranešimą JTO generaliniam sekretoriui Pan Gi Munui. "Žinau, kad jūs nerimaujate dėl civilių aukų Gazoje, todėl Izraelio armija, kovodama su teroru, deda daug pastangų, kad tų aukų nebūtų. Aš galvoju, kad tai beprecedentis atvejis istorijoje - vykdome chirurgiškai tikslią operaciją prieš teroristus, o mūsų civiliai yra nuolat apšaudomi raketomis.
Deja, HAMAS ir kitos teroristinės organizacijos nesidalina jūsų nerimu dėl civilių aukų iš mūsų pusės arba iš kieno nors pusės. Jie specialiai šaudo įmūsų civilius, prisidengdami savo civiliais. O tai yra dvigubas karinis nusikaltimas"

Bugarašą uždarys nuo laukiančių pasaulio pabaigos

Prancūzijos valdžia planuoja uždaryti Bugarašo kaimą,o aplink "šventąjį kaną" išstatyti sargybą.
Šis kaimas gerai žinomas dėl to, kad prie jo yra vadinamasis "apverstas kalnas", kurio viršutinės uolienos ura senesnės už apatines. Kaimas gerai žinomas nežemiškų civilizacijų ieškotojams ir "New Age" pasekėjams, tikima, kad Bugarašas - vienintelė vieta išgyventi apokalipsę 2012 metais.
Kimas bus stebimas iki 2012 gruodžio 21 dienos, kai pagal majų kalendorių turi ateiti pasaulio pabaiga. Esą čia atlėks ateiviai ir visus norinčius išsiveš. Valdžią neramina ne tiek okultinės religijos pasekėjų veiksmai, kiek jų skaičius. Gruodžio 21 dieną jau paskelbta, kad čia atvyks 100 000 žurnalistų ir turistų. Kaimui, kuriame vos dvi gatvės ir 176 gyventojai - tai nepakeliama užduotis. Jau dabar jis pilnas turistų, o niueidžo pasekėjai jame rengia visokius mokymus ir seminarus. Ypač aktyvūs amerikiečių švietimo mokyklos "Ramtha" pasekėjai. "Ramtha" laikoma viena iš geriausiai žinomų dvasinių mokytojų. Jis nėra žmogaus įsikūnijimas, jam 35 000 metų. Kažkada buvo užkariautojas bet vėliau patyrė Nušvitimą ir Pakėlimą, savo instrukcijas jis perduoda per moterį Džein Zi Nait.  Biugaraše taip pat yra ir raelitų, kurie tiki, kad žmonija sukurta ateivių.
 Le Monde praneša, kad valdžia nutarė per tas kritines dienas kaimą uždaryti, o kalną apsupti policininkais. Mano manymu, teisingai, jei žūti - tai jau visiems kartu.

Borisas Strugackis - fantastikos plejados pabaiga

Pirmadienį Sankt Peterburge mirė žymus rusų fantastas Borisas Strugackis. Jis kartu su broliu Arkadijum parašė keliolika knygų, įėjusių į buvusios TSRS fantastikos aukso fondą, pelniusių skaitytojų populiarumą. Brolių plunksnai priklauso tokie žymūs fantastikos kūriniai kaip "Страна багровых туч", "Трудно быть богом", "Понедельник начинается в субботу", "Хищные вещи века", "Гадкие лебеди", "Обитаемый остров", "Пикник на обочине", "За миллиард лет до конца света", "Жук в муравейнике". Kai kurios iš jų išleistos ir lietuvių kalba
Rašytojas mirė nuo kraujo vėžio. Kur bus palaidotas rašytojas, dar neaišku, mat 1991 m. jo brolio Arkadijaus pelenai buvo išbarstyti iš malūnsparnio Maskvos srityje.

Afrika – krikščionybė auga

Afrikoje krikščionių skaičius siekia beveik pusę milijardo, praneša http://latelynews.org ir religare.ru
Organizacija „Pew Forum on Religion & Public Life“ paskelbė pranešimą, kad krikščionių skaičius į pietus nuo Sacharos nuo 7 milijonų 1900 metais padidėjo iki 470 milijonų 2012 metais. Musulmonų skaičius nuo 11 milijonų išaugo iki 234 milijonų.  1900 m. 76 % gyventojų išpažino animizmą, 14 % buvo musulmonai ir tik 9 % buvo krikščionimis.

Šiandien 57 % krikščionys, 29 % - musulmonai ir 13 % - animistai

O sporte - tu taika

Šiaip stadionai pasaulyje naudojami sportui, tačiau palestiniečiai arba naudoja futbolo stadioną kūrybiškai arba atrado naują sporto rūšį - raketų leidimą į Izraelį ir uoliai treniruojasi. Gal net šiuo metu vyko ir kokios nors rateksvydžio varžybos. Kas nugalėjo - nepranešama, nes per patį varžybų įkarštį užskrido Izraelio lėktuvai ir sumaišė kultivuoti šią sporto rūšį - stadionas susprogdintas kartu su jame buvusiomis raketomis.

Revoliucija triusikuose - pyrdaukite be baimės

Tegyvuoja mokslas - į arena išeina triusikai, kurie sugers nemalonius kūno kvapus. Japonų tekstilės kompanija "Seiren" pradėjo pardavinėti tokius gaminius, kurie sugeria nemalonius kūno kvapus, kurių žmogus nelabai gali reguliuoti. Apatiniai "Deoest" jau tapo tikra sensacija.
Audinys yra sudėtingas - jame integruotos keramikos dalelės. Idėja tokio produkto kilo gydytojui, kuris susiduria su ligoniais, kurie kenčia nuo meteorizmo - dažno savaiminio dujų pasišalinimo. Kol tai pavyko įgyvendinti praėjo keletas metų. Taigi, produktas visų pirma skirtas ligoniams, tačiau neabejotinai taps populiarus ir tarp kitų gyventojų.Beje, nusipirkus apatinius "Deoest", kurių firma siūlo 22 modelius, atsipalaiduoti ir šmaikštauti vis dėlto nereikėtų - kvapus gaminys sugeria, o štai garso - ne.
Beje, jau pakeliui ir kiti firmos gaminiai - kvapų slopintojai: maikutės ir kojinės. Visų vyrų vardu maldauju japonų - greičiau gaminkite kojines.

Jakutija - misionieriaus pasakojimas

Ir tokiose vietose dirba misionieriai. Manau, labai sveika pasižiūrėti.

Prancūzai pusnuogėms "Femen" įkrėtė į kailį

Demokratija yra gerai ir, ko gero, ukrainietės "Femen", persikrausčiusios į Paryžių, galvojo, kad jau čia galės išdarinėti ką nori, tačiau visiškai netikėtai Paryžiuje vos nebuvo priluptos ir turėjo gėdingai bėgti išmėčiusios savo amunicija ir mojuodamos krūtimis Prancūzijos sostinės gatvėmis taip, kad net žurnalistai nespėjo paskui. Kas dėl jų protinio pajėgumo, tai dar netirtas dalykas, o kad fizinė ukrainiečių forma puiki - dėl to nekyla klausimų.
Reikalas tas, kad "Femen" susiorganizavo protestą "In Gay we trust", palaikydamos idėją Prancūzijoje įteisinti vienos lyties asmenų santuokas ir panaikinti mamos ir tėvo sąvokas, ir nudrožė į mitingą, kurį rengė Paryžiuje šių santuokų priešininkai, surengtą katalikų bei įvairių politinių organizacijų.  "Femen" apsinuogino kaip vienuolės iš pornofilmų, o savo kūnus vis apipurkšdavo iš balionų, ant kurių buvo parašyta "Šventa sperma". Pasirodė, kad susidurti su paprastais piliečiais yra ne tas pats, kas su policininkais - jauni prancūzai greit išvaikė "Femen" aktyvistes. Beje, gėjai ir lezbietės, kurių mitingas vyko netoli, į pagalbą joms neatėjo... Dabar "Femen" skundžiasi per internetą apie tai, kaip žiauriai jas "persekioja" religiniai fanatikai.

Rusų popai per dažnai vaikšto "įtempę"

Po eilės skandalų su girtais stačiatikių šventikais, kurie sukėlė avarijas vairuodami prabangius automobilius, šią religinę instituciją pakritikavo muftijus Damiras Muchedinovas.
"Mano asmenine nuomone, šventikai nežino ribų, vartodami alkoholį. jeigu mūsų šventikai tokie chuliganai, brangiomis mašinomis sukelia avarijas, visada vaikšto "įtempę", tai atsiprašau - tai mūsų liaudies mentalitetas",- sakė musulmonų dvasininkas. 
Beje, ironiška, bet pati Stačiatikių bažnyčia šaukia visokias konferencijas ir daro sprendimus, turinčius blaivinti tautą. Sakykim, metropolitas Klimentas ypač pabrėžė, kad šventikai tai turėtų daryti asmeniniu pavyzdžiu. Net buvo kviečiama atsisakyti alkoholio per... bažnytines šventes ir susirinkimus ir popams laikytis blaivybės.
Blaivybės draugijos Stačiatikių bažnyčioje galva, Vitebsko vyskupijos šventikas Nikolajus Koliada, piešia labai niūrią panoramą. "Deja, mūsų aplinkoje šventiko atsisakymas vartoti alkoholį priimamas greičiau kaip anomalija, iš jo gali tyčiotis, kaltinti noru išsiskirti arba išdidumu",- apie alkoholinius reikalus tarp šventikų dėstė Koliada.

Sidas Rotas - Dievas ir pinigai

Palestiniečiai labai skuba leisti raketas

Gazoje 3 valandoms atvyko Egipto ministras pirmininkas pareikšti paramos palestiniečiams. Izraelis nutraukė ugnį vizito metu, tuo pasinaudojo palestiniečiai, per 40 minučių į Izraelio teritoriją paleidę per 20 raketų. Skuba.
Naktį į penktadienį Izraelis bombardavo daugiau nei 130 taikinių Gazos ruože, o palestiniečiai kovotojai į Izraelį paleido 11 raketų.

Etiopijos žydai švenčia Sigdą

Etiopijos žydai švenčia Sigdą - šventę, kuri pirmą kartą paminėta XV amžiuje. Savo šaknimis ši šventė tiesiasi į senovę, kai Etiopijos žydų bendruomenė ir jos kesai (šventikai), patyrė daugybę persekiojimų iš krikščionių pusės, manoma, kad ši šventė kilo apie VI amžių.
Sigdas simbolizuoja Toros priėmimą ir meilę Sionui. Etiopijos kesai buvo ištikimi tradicijai, net kai juos krikščionys išvydavo iš šalies, persekiodavo. Šimtmečiais ši bendruomenė matė vienintelį būdą išsaugoti savo gyvybes - žydų tautai vėl susirinkti.
Šiandien, nors didžioji jų dalis jau gyvena Izraelyje, Sigdo šventimas tęsiasi, nes jie mano, kad negalima laikyti sugrįžimo baigtu, kol nepastatyta Trečia Šventykla. 
Švenčiama paprasati ant kalno - susirinkę žmonės šaukiasi Dievo, kad juos grąžintų į Sioną.

Scientologija ir Holivudas

JAV greitai pasirodys Lourenso Raito knyga "Going Clear: Scientology, Hollywood and the Prison of Belief", kurioje bus pasakojama apie fantasto Rono Habarto sukurtą religiją scientologiją ir tokias Holivudo žvaigždes  kaip Tomas Kruzas, Džonas Travolta.
Beje, Lietuvoje scientologų mokymas taip pat gana paplitęs, galima sakyti, kad liaudiškas Habarto mokymo variantas - Merkinės piramidės Poviliuko kalbos. Kas susipažinę su Habarto teologija, tuoj pat atpažįsta tariamuose Poviliuko "apreiškimuose" scientologijos idėjas, kurias jis kūrybiškai sumaišė su ekstasensorika ir mistika.  

Lichtenšteinas atsisveikina su katalikybe

Lichtenšteino kunigaikštystė atsisveikina su katalikybe, kuri nustos būti valstybine religija, tikintiesiems teks išlaikyti kunigus patiems. Jau paruoštos Konstitucijos pataisos. Nuo šiol Lichtenšteino konstitucijoje bus įteisinta visų religijų lygybė. Be to, siūloma įvesti bažnytinį mokestį, iš kurio būtų finansuojami dvasininkai. Lichtenšteine gyvena 36,5 tūkstančio žmonių, trys ketvirtadaliai jų - katalikai. Sprendžiant pagal Vokietiją, jeigu bus įvestas bažnytinis mokestis, didelė dalis tikinčiųjų pabėgs iš bažnyčios. 

Reinchardas Bonkė „Žiaurumas“

(Aštuntoji Reinchardo Bonkės knygos „Aukščiau už viską“ dalis (Iš rusų kalbos knygą verčia sesuo Regina AKB)

 

 2001 metų 26 rugpjūčio aš pamokslavau Tatoje Rafaelyje, Kinšasoje, Zaire. Pamokslo pabaigoje vienas iš mano komandos narių tarė: „Reinchardai, prieš tai, kai tu išeisi, turi su kai kuo susitikti.“Tai pasakęs, jis mane palydėjo prie laiptelių už scenos. Kaip paprastai, aš suprakaitavau pamokslaudamas tropikuose atviroje scenoje, širdis daužėsi ir man reikėjo nedidelio atokvėpio.

- Kas tai gali būti? – paklausiau aš.

- Vietinis pastorius. Jis vienos bažnyčios pastorius, kuris remia kampaniją.

- Kodėl aš su juo dar nesusitikau? Mes turėjome konferenciją vietiniams pastoriams.

- Jų buvo tiek daug. Jis negalėjo prasibrauti iki tavęs. Be to, mes iš pradžių nežinojome, kas jis. Jis nepaprastas žmogus.

   Mes atvykome iki užtvertos aikštelės, kuri buvo skirta asmeniniams susitikimams. Per mūsų kampanijas netgi už platformos būtina buvo sulaikyti minią. Mes ten įėjome ir pamatėme mažą grupelę mano komandos narių su gerai atrodančiu afrikiečiu pastoriumi.

   Aš supratau, kad mačiau jį anksčiau, bet negalėjau prisiminti, kada būtent. Jo veidas man buvo žinomas. Jis turėjo dideles rudas akis ir šypseną, spindinčią briliantine šviesa. Jo šypsena atrodė kaip mano senojo akordeono klaviatūra. Be to, jo „ klaviatūroje“ buvo vienas auksinis „klavišas“ – didelis spindintis auksinis dantis. Ant jo buvo geras dvieilis kostiumas ir šilkinis rudai – auksinis kaklaraištis. Jis drebėjo iš nekantrumo pamatyti mane ir visgi aš negalėjau prisiminti mūsų ankstesnio susitikimo.

   Jis daugiau nebegalėjo susilaikyti. Jis metėsi prieš mane ir nugriuvo ant žemės tvirtai rankomis apkabindamas mano kojas. Jis bučiavo mano kojas ir garsiai verkė. Jo solidžios išorės ir savigarbos kaip nebūta. Bet tai jo jau nejaudino

- Bonke,- sušuko jis, - aš čia dėl jūsų. Jūs išgelbėjote mano gyvybę. Jūs išgelbėjote mano gyvybę.

- Kas tu, vaikine?

   Aš pasilenkiau žemyn ir paėmiau jo rankas, kad išlaisvinčiau savo kojas.

-         Atsistok ir leisk man dar kartą pasižiūrėti į tave.

   Jis atsistojo ir pasižiūrėjo į mane, ašaros tekėjo iš jo gražių rudų akių. Jis tepasakė vieną žodį ir aš tuoj pat prisiminiau jį.

-         Bukavu.

-         Ričardas, - sušnibždėjau aš. - Tu – Ričardas.

   Mano atmintis energingai ėmė nešti atgal. Aš sutikau jį prieš dvylika metų. Ir dabar negalėjau patikėti, kad taip jis pasikeitė.

- Ričardai, - pasakiau aš, - praėjusį kartą, kai aš tave mačiau, tu neturėjai auksinio danties, vietoje jo buvo skylė. Tu nekalbėjai angliškai ir buvai visas purve. Tu smirdėjai, prašau atleisti, kaip atliekos.

Aš paėmiau jo rankas ir pakėliau jo nuostabaus kostiumo rankoves ir pamačiau įrodymą, kurį įsiminiau labiausiai iš visko.  Taip, tai buvo tas pats žmogus. Ir dabar ašaros tekėjo iš mano akių.  Aš jį apsikabinau.

- Ričardai, ką  Dievas padarė dėl tavęs! Ką Dievas padarė!

Nuo ko pradėti Ričardo istoriją? Ji tokia ypatinga, kad bijau, jog nesugebėsiu pilnai jos papasakoti. Bet aš turiu nors pamėginti. Paskutinį kartą aš mačiau jį  Bukavu vietovėje prie rytų Kongo sienos. Taip tai buvo Bukavu 1989 metais. Kaip mes apskritai nusigavome į tiek nutolusį miestą? Mūsų kelionė prasidėjo, kaip aš pamenu, nuo mūsų žvalgybos skaičiavimo.

   Vienas iš mūsų sunkvežimių nuskendo Kongo upėje. Aš neprisimenu, kokia tai buvo upė po beveik trisdešimties evangelizacijos metų įvairiuose miestuose. Kaip tiksliai neatsimenu ir metų. Kaip ten bebūtų, senas geras Kongas, dabar žinomas kaip Zairas, yra legendomis apipinta šalis Afrikoje. Ji davė pagrindą Džosefo Kondrato klasikinei istorijai „Širdies tamsa“. Misionieriai iki šių dienų pasakoja istorijas apie Kongą nuo Stenlio ir Livingtono dienų. Tai plati žemė – tris kartus didesnė nei Teksaso valstija, - ten daug upių, užtektinai didelių, kad joje nuskęstų sunkvežimis.

   Aš prisimenu, kad sunkvežimis buvo su reikmėmis, reikalingomis evangelizacijos tarnavimui. Jis užvažiavo ant plausto ir pradėjo keltis. Lietaus sezonas prasidėjo anksti. Viduryje upės ant plausto pradėjo sunktis vanduo ir plaustas ėmė skęsti – su mūsų vairuotoju viduje. Jam pavyko atidaryti langą ir išplaukti ant veržlios srovės paviršiaus. Jis ėmė plaukti į krantą melsdamasis, kad tik ten nebūtų krokodilų. Tai buvo tik dar viena diena kelyje į nuplautą krauju Afriką.

   Dėl panašių įvykių mes nusprendėme pasiųsti pirmyn mūsų žvalgymo komandas. Jos turėjo padaryti specialius kelių žemėlapius, kuriais vėliau  aprūpinimo komanda galėtų pasinaudoti. Kai mūsų komanda važiuos  vienu iš miestų, jie pasinaudos žemėlapiais, kad apsisaugotų nuo panašių pavojų.

   Mūsų žvalgai važiavo „Lendroveriais“, su  paruoštais grandininiais pjūklais, kad kelionėje  galėtų pravalyti kelius nuo medžių. Ir kadangi ten nėra instrumentų parduotuvių, jie pasiėmė visus reikalingus instrumentus, kad galėtų panaikinti bet kokią kliūtį, sutinkamą kaimo keliuose Afrikoje. Mūsų žvalgai priklauso ypatingai žmonių rūšiai, kurie moka spręsti problemas ir gali jums papasakoti užtektinai istorijų, kad užpildytų jomis didelę knygą, galite neabejoti.

   Kai jie keliauja, tai išsiaiškina daug daugiau, nei tik kelių būklę. Jie patikrina potencialias aikšteles mieste, kur mes galime sumontuoti sceną evangelizacijai. Jie viską išsiaiškina apie elektros tinklus, vandens tiekimą, kanalizaciją, apie vietinę policiją, minios elgesio kontrolę ir bet kurias kitas detales, kurios gali padėti mūsų komandai.Yra tūkstančiai potencialių kliūčių, kurios gali įtakoti sėkmingam tarnavimo pravedimui ir per daugelį metų darbo mes visi juos radome. Mes paprasčiausiai stengiamės nekartoti klaidų. Mes daug ko išmokome, o mūsų žvalgai – vieni iš labiausiai patyrusių ir nuostabių žmonių mūsų komandoje. Jie mus gelbėjo iš nesuskaičiuojamų nesėkmių ir mes daugiau nepametėme nė vienoje upėje nė vieno sunkvežimio.

   Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje žvalgų komanda tyrinėjo kaimo kelius tolimame rytų Konge. Netoli prie sienos su Ruanda jie pravažiavo pro miestą, kurio nebuvo mūsų potencialių miestų evangelizacijos sąraše. Mūsų planuotojai tiesiog jį praleido. Miestas vadinosi Bukavu ir jame gyveno apie pusė milijono žmonių, kurie niekada nematė evangelizacinio tarnavimo. Maža to, žvalgų komanda patvirtino, kad keliai į miestą vasaros metu buvo praeinami. Didžiai sujaudintas Stivenas Mutua, komandos narys, paskambino man į mūsų štabą – butą Vokietijoje.

- Niekas neatvažiuoja čia į Bukavu, Reinchardai, - tarė jis.- Mes pamatysime stulbinančius rezultatus. Mes pamatysime šlovę.

   Niekas nepriverčia mano širdies plakti greičiau, kaip Evangelijos pamokslas vietose, į kurias niekas nenori eiti. Tai prasidėjo nuo mano pirmo paskyrimo į sunkų Evangelijos suvokimą Lesote 1969 metais.

-         Pradėkite planuoti evangelizacinę kampaniją Bukavu, paliepiau aš. – Stivenai, tu busi atsakingas.

   Evangelizacija buvo paskirta ir 1989 metų liepą aš nuskridau ten pamokslauti. Kaip įprastai, mano komanda mane pasitiko ir palydėjo į viešbutį, kur aš turėjau apsistoti. Sekančią dieną aš parašiau, kad mane pavežiotų po miestą, kaip aš darau per visas evangelizacijas. Stivenas ten praleido daugelį mėnesių planuodamas šį įvykį ir aš norėjau, kad jis man parodytų žmones, kuriems aš pamokslausiu. Norėjau išgirsti iš jo viską, ką jis sužinojo apie istoriją ir tikėjimą Bukavu. Mes su savimi pasiėmėme vietinį vertėją. Dėka jo mes galėjome bendrauti su žmonėmis turgavietėse ir gatvėse.

   Mūsų kelionės metu mes privažiavome prie kalėjimo. Tai buvo paprasčiausiai narvas žmonėms miesto pakraštyje. Ten nebuvo kamerų, tik didelis kambarys iš plytų, kuris buvo sujungtas su kalėjimo kiemu, aptvertu grotomis ir spygliuota viela. Daugelis nuteistųjų priimdavo saulės vonias kieme ir mankštindavosi atvirame ore. Minia žmonių stovėjo aplink užtvarą. Stivenas sustabdė mašiną ir išjungė variklį.

-         Čia yra viena istorija, Reinchardai, - pasakė jis.

-         Ką šie žmonės daro prie kalėjimo kiemo?- paklausiau aš.

-         Tai nuteistųjų giminės. Jeigu jie jų nemaitins, jie mirs iš bado. Vyriausybė neaprūpina nuteistųjų maitinimu, kuriems ruošiama įvykdyti mirties bausmę.

-         Visi šie nuteistieji mirs?

-         Visi, kuriuos matai su geležinėmis grandinėmis, nuteisti mirčiai.

   Aš mačiau vyrus, vaikštančius aplink su sunkiomis grandinėmis, kurios kaustė rankas ir kojas.

   Stivenas sunkiai atsiduso.

- Kiekvieną mėnesį iš Kinšasos atvažiuoja budelis. Matai ten tą medį?

- Už kalėjimo kiemo augo didžiulis medis su didelėmis supuvusiomis šakomis.

- Kiekvieną mėnesį,- tęsė Stivenas, - visus nuteistuosius išveda prie to medžio.Virvę su kilpa gale permeta per didelę šaką. Miesto žmones kviečia pasižiūrėti ir daugelis ateina. Kai kuriems tai vietinio siaubo šou. Budelis užsidirba pragyvenimui pasenusiu būdu. Čia nėra ešafoto.Tai ne gailestingas pakorimas, kaip senuose vesternuose, kada žmogaus kūno svoris perlaužia jo kaklą. Kiekvienas nuteistasis šiame kalėjime turi išeiti į priekį vienas paskui kitą, kad aplink jo kaklą užsiveržtų kilpa. Tada budelis panaudoja medžio kamieną kaip svirtį, kad galėtų žmogų pakelti į viršų ir užtraukia virvę, kol konvulsijos ir traukuliai nepasibaigia. Po to jis nuleidžia kūną žemyn ir eina prie sekančio.

- Tu matei šitą?

- Mačiau.

- Tu gali tai įsivaizduoti, kaip tai – būti vienu iš nuteistųjų ir būti priverstam žiūrėti, kas tau paruošta?

- Tai dar ne viskas. Kada nuteistasis žūva, budelis nukerta jam rankas ir kojas kirviu, kad būtų galima nuimti geležines grandines. Jeigu šeima nepareiškia teisės į kūną, jį metą į vežimą ir išverčia į kapą.

- Kodėl budelis paprasčiausiai nenuima grandinių? Kam reikia tokių kraštutinumų, kaip galūnių nukirtimas?

- Todėl, kad ten nėra spynos. Kada nuteistasis atsiranda čia, jis patenka į kalvio pašiūrę. Jo grandines suvirina ant jo rankų ir kojų.

- Tai neįmanoma tvarkingai padaryti. Kaip jie daro tai, kad neapdegintų kūno?

- Jie patiria baisius nudegimus. Tai bausmės dalis. Jie laikomi jau mirusiais ir jų kančios nieko nejaudina. Kai kurie iš tiesų miršta nuo infekcijos po apdegimo, dar prieš tai kol juos pakaria. Tuščios geležinės grandinės, kurias nuima nuo mirusių, atpjaunamos dujiniu pjovikliu ir ruošiamos sekantiems nuteistiesiems. Ir viskas prasideda iš naujo. Sveiki atvykę į Bukavu.

   Aš tai mačiau kitose vietose. Dar kartą aš supratau, kad afrikietiški kalėjimai – tai vietos, kurių reikia bijoti. Skirtingai nuo vakarų kalėjimų, šitoje nutolusioje pasaulio dalyje nuteistieji neturi teisių. Čia beveik nėra atviros kontrolės teisingumo sistemoje. Visos politinės figūros buvo skiriamos, o ne renkamos. Manoma, kad žmonės valdžioje turi valdyti žmones įbauginimo pagalba. Aš sutikau Afrikoje daugelį vadovų, kurie kalėjimų sistemą panaudojo, kad išsivaduoti nuo potencialių konkurentų ir politinių priešų. Teisingumas čia dažnai patiria nesėkmę. Tai man primena apie tai, koks turėjo būti gyvenimas kalėjime Pauliaus ir Silo anais laikais.

- Bet yra ir geros naujienos, - pasakė Stivenas. – Aš ateidavau čia ir kai kurie iš nuteistųjų priėmė Jėzų. Jau keletą savaičių aš su jais vedu Biblijos pamokas.

- Ačiū Dievui, Stivenai, - pasakiau aš. – Aš noriu su jais susitikti. Įvesk mane į vidų, kad aš susitikčiau su broliais Viešpatyje.

   Mes išlipome iš mašinos. Tuojau pat keistas garsas pasiekė mano ausis. Tai buvo ritmiškas grandinių dundėjimas, susimaišęs su afrikiečių vyrų balsais.

-         Girdi tai?- su šypsena paklausė Stivenas. – Tai tavo broliai.

-         Mano broliai? Ką jie daro?

Jie dainuoja gyriaus dainas Jėzui. Dainas, kurių mes juos išmokėme. Jie naudoja tik tuos muzikinius instrumentus, kuriuos turi.

 - Jų grandinės,- prašnibždėjau aš. Aš stovėjau ten ir klausiau ir tuo metu jaučiau, kad Kažkas taip pat dar klausė kartu su manimi. Kada garsas to stebuklingo dainavimo augo, aš pajutau duris, atidarytas tiesiai į Dievo sosto salę. Aš beveik galėjau matyti arkangelus, kurie stovėjo prie rojaus vartų, kad priimti šią gyriaus auką. Mano dvasia pakilo kaip paukštis iš narvo. Kažkas stebuklingo turėjo įvykti.

   Tuo metu Stivenas priartėjo prie sargybinių, kad paaiškintų jiems, kas aš. Akivaizdu, jie jau pažinojo Stiveną. Mums leido užeiti į vidų. Daina tęsėsi.

   Mane išgąsdino sąlygos kameroje. Vyrai miegojo ant purvinų čiužinių, kurie buvo išmėtyti po didelę patalpą ant cementinių grindų. Visur ropojo parazitai. Iš vienos pusės buvo surinkti kibirai su nešvarumais. Ant jų telkėsi debesys musių. Dėl dusinančio karščio dvokas buvo nepakenčiamas. O daina, ta nuostabi gyriaus daina ir toliau kilo link Viešpaties, kartu su grandinių žvangėjimu.

   Mes išėjome į kiemą. Keletas vyrų su savo geležiniais pančiais susirinko aplink mus. Stivenas prakalbo per vertėją, aiškindamas, kas aš. Aš trumpai juos pasveikinau, bet toliau žiūrėjau į dainuojančius.

   Jie sėdėjo ratu; jų buvo apie trisdešimt. Jie dainavo, siūbuodami į muzikos taktą.Jų lyderis buvo žmogus vidutinio sudėjimo su plačia šypsena ir be priekinio danties. Jis smarkiai griaudėjo savo grandinėmis, kaip choro lyderis didelėje bažnyčioje. Jeigu aš iš tikrųjų pamatyčiau jį Dvasios akimis, galėčiau pamatyti jį su elegantišku rudu kostiumu.

   Tą pačią minutę, kai pamačiau jį, Šventoji Dvasia prakalbo man: „Pasakyk šiam žmogui, kad jis bus paleistas“.

   „Viešpatie, atleisk man, bet pasakyti tai būtų žiauru, galbūt aš Tave neteisingai supratau. Prašau, pakartok tai dar kartą. Lėčiau šį kartą.“

   „Pasakyk šiam žmogui, kad jis bus paleistas“.

   Mus pristatė nuteistųjų vyrų grupei. Aš pasveikinau brolius, kurie priėmė Viešpatį Jėzaus vardu. Po to su vertėjo pagalba pamokslavau visai grupei apie išgelbėjimą. Keletas iš jų atsiliepė ir priėmė Jėzų. Tada aš juos padrąsinau Viešpatyje. Po to pasisukau į Stiveną.

-         Pasakyk vyrui, kuris vadovavo dainavimui, kad aš norėčiau su juo pasikalbėti vienu du.

   Stivenas priėjo prie jo ir paaiškino mano prašymą. Jis atvedė jį prie manęs kartu su vertėju. Mes suradome laisvą vietą kieme.

-         Reinchardai, - pasakė Stivenas. – Šį žmogų vadina Ričardu.

   Buvo garbė paspausti jo ranką, sukaustytą geležinėse grandinėse.

-         Pasakyk Ričardui, kad Viešpats šiandien man prakalbo. Viešpats sako, kad jis bus paleistas.

   Vertėjas sudvejojo.

   Aš linktelėjau.

-         Perduok mano žodžius tiksliai, - pasakiau aš.

   Atsikosėjęs jis ėmė kalbėtis su vyru jo gimtąja kalba. Ričardas pažvelgė į medį – kartuves. Kai jis vėl pažvelgė į mane, jo akys prisipildė ašarų. Jis prakalbo per vertėją.

- Tris kartus aš laukiau savo eilės. Tris kartus budelis pavargdavo, kad mane pakartų. Kai jis paskutinį kartą buvo čia, atėjo mano eilė numirti. Budelis pasižiūrėjo į mane, tartum norėjo mane pamatyti mirusį. Po to jis pakėlė rankas ir nuėjo namo.

- Jėzus tave saugo Ričardai, - pasakiau aš. – ir dabar Jis sako, kad tu busi paleistas.

   Ričardas klausė. Aš mačiau, kad jis vis dar buvo labai išsigandęs, kad priimtų mano žodį ir įsitvirtintų jame. Žiauru įkvėpti viltį nuteistam žmogui, kuris laukia mirties, kuris matė savo gyvenimo pabaigą daug kartų. Žmogui, kuris nešioja geležines grandines ant rankų ir kojų ir jas nuimti galima tik vienu būdu.

-         Koks tavo nusikaltimas, Ričardai? Kuo tu kaltinamas?

-         Nužudymas.

-         Tu nepanašus į žudiką. Ką tu užmušei?

   Jis pasakė žmogaus vardą.

-         Kaip tai įvyko?

-         Mes buvo bare ir prasidėjo muštynės.

-         Tu pradėjai muštynes?

-         Ne aš. Bet aš užmušiau žmogų.

- Ričardai, jeigu tai ką tu kalbi, tiesa, mes nevadiname tai žmogžudyste. Tai vadinasi savigyna. Tu turėjai advokatą?

   Ričardas ilgam nutilo. Jis vėl pasižiūrėjo į medį ir nieko nepasakė.

   Tada prakalbo vertėjas.

- Jeigu žmogus, kurį tu užmušei, yra iš turtingos šeimos, garbus kaip Bonkė, čia Bukavu rasis daug norinčių dėl pinigų prisiekti kuo tik nori.

   Mes išvažiavome ir aš niekada daugiau nemačiau Ričardo. Aš keletą dienų pamokslavau futbolo stadione 90 000 žmonių. Tai padarė sukėlė sensaciją aplinkinėse vietovėse. Bukavu niekada nematė panašių susirinkimų per visą istoriją. Beveik kiekvienas regiono gyventojas pabuvojo nors viename susirinkime. Skaičius užregistruotų išgelbėjimų pranoko mūsų lūkesčius. Mes buvome sužavėti.

   Prieš išvažiavimą Stivenas Mutua suorganizavo man dar vieną susitikimą. Aš paprašiau susitikimo su vietiniu politiku.Aš nepasakysiu vardo šio žmogaus.

   Kai mes atvykome į politiko rūmus, mus palydėjo į laukiamąjį. Mums teko ilgai laukti. Aš jau pripratau, kad laukimas būtinas, jeigu jūs norite pasimatyti su įtakingu žmogumi Afrikoje. Pagaliau iš „šventų švenčiausiosios“ išplaukė sekretorius ir pasakė mums, kad politikas, kurį aš norėjau pamatyti, nepasiekiamas.

   Ir taip, jei tai tiesa, mąsčiau aš, jie galėjo mums pasakyti ir anksčiau, kad išsaugotų mūsų laiką. Reiškia, kad tai melas arba jie nusprendė, kad didis evangelistas turi įrodyti savo krikščionybę, demonstruodamas begalinę kantrybę laukimo kambaryje.

   Politikas buvo išvykęs į Kinšasą, kaip mums buvo pasakyta. Vietoj to, kad jį pamatytume, mums leido trumpai pasikalbėti su jo žmona. Ji turėjo viską perduoti savo vyrui, kai jis grįš.

   Po eilinio laukimo laiko į kambarį įėjo aukšta moteris. Ji buvo apsivilkusi drabužiu iš prabangios medžiagos. Ji ėjo su karališku Sabos karalienės orumu. Kai ji įėjo, pasirodė ir vertėjas, ir aš pagaliau galėjau pasikalbėti su ja.

   Po būtinų formalumų aš jai paaiškinau, kodėl prašiau susitikimo su jos vyru. Aš atėjau prašyti išlaisvinimo iš Bukavu kalėjimo nuteistam vyrui, kurio vardas buvo Ričardas. Aš apibūdinau jį ir papasakojau jo nusikaltimo istoriją, už kurį jis buvo nuteistas mirties bausme. Aš pasakiau, kad kompetentingas advokatas, be abejo, sudarytų bylą dėl savigynos. Geras advokatas nors rastų būdą išvengti mirties bausmės Ričardui. Po to aš papasakojau, jai apie Ričardo kreipimąsi ir apie tai, kaip jis vadovavo dainavimui tarp nuteistųjų kalėjime.

   Ji dėmesingai visko klausėsi, ką aš kalbėjau. Po to ji atsistojo ir atsiprašė. Ji pasakė, kad pasižiūrės, ką galima padaryti, bet nuteistieji niekada neišlaisvinami iš Bukavu kalėjimo po teismo.

   Pagaliau po dar vieno ilgo laukimo periodo ji sugrįžo. Ji paprašė visus likusius svečius išeiti iš kambario. Likome tik mes du. Ji stovėjo labai arti manęs.

- Gerbiamas Bonke,- tarė ji tyliai. – Jūs labai galingas žmogus iš Vokietijos. Jūsų organizacija milžiniška ir pas jus daug pasišventusių. Jūs norite, kad mano vyras padarytų kažką dėl jūsų. Aš norėčiau, kad jūs dėl manęs kai ką padarytumėte. Jūs suprantate mane?

- Žinoma, - pasakiau aš, - aš viską padarysiu, kas mano jėgoms.

- Ar jūs turite vaikų, gerbiamas Bonke?

- Taip, turiu.

- Aš turiu du vaikus. Jie ruošiasi stoti į universitetą. Pas mus tik nacionalinis Zairo universitetas, - ji paspaudė pečiais, tarsi aš supratau jos problemą. – Tai ne ta išsilavinimo kokybė, kurios jūs norėtumėte savo vaikams, aš įsitikinusi. Tačiau mano vaikai neturi galimybių gauti reikalingų  stipendijų,  kad įstotų į mokyklas, kurias mes galėtume išsirinkti užsienyje. Aš norėčiau, kad jūs parūpintumėte šias stipendijas, gerbiamas Bonke. Jūs tai padarysite dėl manęs?

   Aš buvau nuliūdintas, bet nenustebęs. Šalyje, kur galima pinigais nupirkti mirties nuosprendį, žinoma, kyšiu galėjai atkovoti laisvę.

-         Man labai gaila, - tariau aš,- bet šito aš padaryti negaliu. Aš priklausau Dievui. Aš neduosiu kyšio, kad pasiekčiau bet kokios rūšies tiesą. Mano atsakymas jums – ne.

   Ji kaip viesulas pasišalino iš kambario. Aš labai išsigandau dėl Ričardo. Kai ji buvo jau prie durų, aš garsiai ją pašaukiau. Ji sustojo ir akimirkai atsisuko. Aš parodžiau į ją pirštu.

-         Dievas man pasakė, kad Ričardas bus išlaisvintas. Dievas prakalbo. Nestokite ant Jo kelio.

   Ji paliko kambarį, garsiai užtrenkdama duris. Mūsų susitikimas baigėsi.

-         O, Viešpatie, - meldžiausi aš, - išgelbėk Ričardą tavąja galinga jėga, o ne jėga kyšių ir klastos.

   Turiu prisipažinti, kad iš Bukavu išvykau sunkia širdimi.

Aš bijojau, jog palikau Ričardą tokioje padėtyje, kokioje radau – mirtininku. Mano vienintelė viltis buvo ta, kad politiko žmona savo širdies kampelyje bijojo Dievo ir kad Šventoji Dvasia padės mano žodžiams palikti pėdsaką.

   Praėjo dveji metai. Aš buvau Vokietijoje, kai man kažkas pranešė, kad Ričardas paleistas. Aš šaukiau iš džiaugsmo, kai tai išgirdau. Aš nežinau, kas įvyko ir kas padėjo pradžią jo išlaisvinimui. Aš tik žinau, kad visa šlovė priklauso mūsų Tėvui Danguje.

   Tuo tarpu Ričardas pradėjo naują gyvenimą kaip laisvas žmogus Bukavu. Jis pranešė vietos bažnyčios pastoriui, kurią lankė, kad nori įstoti į biblijos koledžą Kenijoje. Jis norėjo tapti pastoriumi ir tvirtai nusprendė išmokti anglų kalbą. Kai ši naujiena atėjo ir pasiekė mane, aš labai norėjau parūpinti jam stipendiją. Organizacija “ Kristus visoms tautoms“ apmokėjo visas Ričardo išlaidas biblijos koledže. Praėjus keleriems metams aš sužinojau apie jo įšventinimą. Nusiunčiau jam savo pačius geriausius palinkėjimus ir sveikinimus ir tai atrodė gražia istorijos pabaiga.

   Praėjus dvylikai metų 2001 metų rugpjūtį jis stovėjo prieš mane Kinšasoje - buvo pastorius, rėmėjas evangelizacinės kompanijos „Kristus visoms tautoms“. Jis buvo su savo rudu dvieiliu kostiumu, gerai kalbantis angliškai, su blizgančiu auksiniu dantimi, o jo akys spindėjo džiaugsmu Viešpatyje.

   Mes vėl apsikabinome. Aš galiu jums pasakyti, kad tą naktį aš labai gerai miegojau.

  

Praėjo dveji ilgo laukimo metai, prieš tai,

 kai aš sužinojau apie laimingą šios istorijos

 finalą. Kaip aš tvarkiausi su šituo visą tą laiką?

Aš supratau, kai mes sakome žodžius,

kuriuos Dievas pašnibždėjo į mūsų širdis, mes

neturime „susitvarkyti“ – Jis

susitvarko. Biblija sako, kad Jis

stebi, kad Jo Žodis išsipildytų.

Mes galime likti ramūs.