Greitai visos Lietuvos kapinės sumirgės degančiomis žvakėmis. Viena iš svarbiausių katalikiškų švenčių - Visų šventųjų diena, kai šeimos lanko kapus. Mažai, kas žino, kad su krikščionybe ši šventė neturi nieko bendro, tai Katalikų bažnyčios įvestas naujadaras, visiškai pagoniškas - tiek savo turiniu, tiek ir išraiška. Trumpai būtų galima ją apžvelgti taip - nuo pagonybės Vėlinių
šventė pagrįsta tikėjimu, kad mirę mūsų artimieji tebegyvena šalia mūsų, mums padeda arba kenkia, esą Vėlinių naktį vėlės lanko savo
namus, meldžiasi savo bažnyčioje. Kiek vėlesniais laikais tikėta, tad tądien
vėlės paleidžiamos iš skaistyklos ir eina klausyti maldų, kurių gyvieji
nenorėjo ar neprisiminė laiku už juos sukalbėti.
Krikščioniška švente
Vėlinės tapo 998 metais. Tąmet, gūdų rudenį, lapkričio 2-ąją dieną
Prancūzijoje, Klunio benediktinų vienuolyne, aukotos pirmosios šv. Mišios už
visus mirusiuosius šiame vienuolyne. Manyta, kad artimųjų vėlės globoja
pasėlius, kad augdamas rugio grūdas vienija kartas, kad vėlės iš laukų namo sugrįžta kartu su derliumi.
Viešnias derėjo pagarbiai priimti,
sušildyti, pavaišinti, pagerbti.
Ši rudeninė šventė XVI –XVIII amžiuose
Lietuvoje vadinta Ilgėmis. Tuo pačiu žodžiu vadinta ir rudeninė valstiečio
duoklė žemvaldžiui. „Ilges rinkti“, „ilgiavoti” reiškė tą patį, kaip kalėdoti.
Kaip klebonas kalėdodavo, taip „ilgiaudavo“
žemvaldys. Kai ilgių prievolė buvo pakeista duokle ir išnyko ilgiavimo
paprotys, šventė buvo pervardinta Vėlinių vardu.
Lietuviai Vėlines
skirtinguose regionuose minėdavo skirtingai. Dzūkų kaimuose dar nepamiršta
protėvių pagerbimo vaišėmis šventė, vadinta Dziedais (tarmiškai „dziedas“ –
senolis). Dziedai buvę sekmadienio pusryčiai prieš kelionę į bažnyčią. Vėles
dzūkai vaišino sočiai: riebia kopūstų ar džiovintų buroklapių sriuba, aviena,
saldumynu iš grikių miltų.
XIX amžiaus
viduryje Aukštaitijoje būta papročio Visų Šventųjų dienos vakarą nešti į
kapines maisto, dubenį vandens, rankšluostį - vėlėms nusiprausti ir
pasistiprinti.
Retą Vėlinių vaišių
aprašymą 1938 metais paskelbė A.Valantinas: „Senieji žmonės pasakoja, kad dar praeito šimtmečio viduryje kai kuriose
vietose Vėlinių vakarą žmonės šventė savotiškomis apeigomis. Kapinėse keldavo
vaišes. Susirinkusi giminė eidavo į kapines, vedama seniausio tos giminės
nario, giedodami „Viešpatie, didžiojoj smarkybėj ir rūstybėj Tavo”... Kartu su
savim nešdavosi visokių valgių ir gėrimų. Kapinėse, prie kurio mirusiojo
giminės kapo, senis vadovas mojęs pirštu į visas keturias šalis, kviesdamas
vardais mirusius gimines iki pat prabočių, kurių tik beatminė vardus. Paskui į
visas šalis laistydavo alų, degtinę, midų, pieną. Ant kapo padėdavo duonos,
mėsos, sūrio ir kitokių valgių".
Aukštaičių tikėta, kad
vėlės tądien paleidžiamos iš skaistyklos ir grįžtančios namo. Tam prie gryčių
durų barstytas švarus smėlis – gal atsispaus vėlių pėdos. Vėlėms ant stalo
būdavo paliekama vakarienė, praverti langai ir durys, kai kur kūrentos pirtys –
anot L.Klimkos, „kad prabočių šešėliai galėtų sušilti”.
1583 metais jėzuitų
misionierius Stanislovas Rostovskis užrašė: „Metinių dienų proga mirusiems jie nešdavo ant kapų valgio. Pagerbdavo
taip: ant stalo iš praustuvės būdavo išliejamas vanduo; ant lentos keturiuose
kampuose stačiai buvo laikomi šaukštai. Nors ir dienos metu, tačiau prie
aplinkui apstatytų žiburių žynys tam tikromis sugalvotomis žodžių formulėmis
šaukia mirusiuosius. Paskui, paprašęs palaimos mirusių vėlėms, kaipo svečias,
sėdasi prie stalo ir pirmas padeda kąsnį po trikoju”.
Žemaičiai tikėjo, kad
šventąją naktį vėlės suguža į savo bažnyčias, o mišias jiems laiko mirusių
kunigų vėlės…
butu idomu jei koks kataliku kunigas pakomentuotu. o siaip tai ta diena tikrai psichodelishka. intuityviai nelankau kapu ta diena.
AtsakytiPanaikinti