Stačiatikių vienuoliai Iš Lietuvos išsigabeno kalinio palaikus

Lietuvoje atlikta unikali operacija - stačiatikių vienuoliai iš Uralo Anykščių rajono Surdegio kaimo senosiose rusų kapinėse dvi dienas atkasinėjo prieš šimtmetį mergaičių tvirkinimu kaltinto ir kankinio mirtimi mirusio aukščiausią vienuolijos hierarchijoje archimandrito titulą turėjusio stačiatikių vienuolio Atkasti Zosimos palaikai. Apie tai www.panskliautas.lt  aprašė Gailutė Kudirkienė - šiame interneto portale galite paskaityti išsamų reportažą.    

Zosimos palaikai išvežti į Permės sritį Krasnoufimsko rajono Sarsy kaimą - į Gerosios Žinios vienuolyną, kurį jis buvo įsteigęs ir jame gyveno.

Parsigabentus palaikus vienuoliai išstatys kaip relikvijas, o patį Zosimą stengsis paskelbti šventuoju.

Ieškant laidojimo vietos, pagal turimą 1912 metais darytą Zosimos kapo nuotrauką atsekę spėjamą vietą, ten rado tik alyvų krūmus, storus beržus ir paminklinį akmenį be jokio užrašo.

Prieš tai į Surdegį buvo atvykusios 3 religinės bendruomenės atstovės iš Permės srities Sarsy kaimo savo akimis pamatyti ieškomą kapą.

Palaikų ekshumacija vyko dvi dienas, mat duobė buvo neįprastai gili, žemėse rasti skirtingų kūno dalių kaulai, karsto lentų likučiai ir audinio gabalėliai buvo dedami į atskirus maišelius.Atkasus kaukolę Tėvas Andrejus nusileido į duobę ir suklupo prie jos. Pabučiavęs kalinio kaulus ir pasimeldęs, kaukolę jis uždengė audinio atraiža. Iš kapo duobės iškelti nesuardytus palaikus buvo sudėtinga. Medis trupėjo vos prisilietus, o aplink kaulus vijosi medžių šaknys.

Kad atkasti kaulai tikrai yra archimandrito Zosimos, dvasininkai įsitikino apvalę žemes ir išvydę velionio pozą. Mirusysis karste gulėjo sukryžiuotomis rankomis, delnais ant pečių – taip laidojami pravoslavų vienuoliai. Nė kiek nesuirusi buvo ir į rankas įdėta žvakė.

Carinės Rusijos laikais archimandritas Zosima buvo kaltinamas mergaičių tvirkinimu ir už tai gavo ilgus metus nelaisvės. Kelis kartus keitėsi įkalinimo vieta, Zosima galiausiai 1909 metais pateko į Vilniuje esantį Lukiškių kalėjimą.Po beveik trejų Lukiškėse praleistų metų jis iš gubernatoriaus išmeldė malonę paskutines gyvenimo dienas praleisti Surdegio stačiatikių Šv. Dvasios vyrų vienuolyne. Devynis mėnesius ten gyveno neišeidamas iš celės ir 1912 metų rudenį, būdamas 72 metų, mirė.

Palaikų išsivežti atvykę tėvynainiai teigė, kad šimtmetį svetimoje žemėje pragulėjęs vienuolis pargabentas namo bus ne tik reabilituotas, bet ir paskelbtas šventuoju kankiniu.

Dvasininkai ir šią ekspediciją finansavę verslininkai į Lietuvą išsiruošė tik tuomet, kai vietiniam Sverdlovsko regiono teismui buvo pateikti archyviniai dokumentai, įrodantys, kad archimandritas Zosima buvo nuteistas be kaltės. Dėl išteisinimo buvo gautas teigiamas atsakymas.

Pasiteiravus, ar tikrai už lytinį nusikaltimą nuteistas dvasininkas bus reabilituotas, atvykėliai paaiškino, jog rasti dokumentai, liudijantys, kad Zosima fiziškai negalėjo lytiškai santykiauti. Vienuolis pats sau buvo susižalojęs lytinius organus. (Mat Rusijoje 19 a. liaudyje ir tarp vienuolių buvo populiarus judėjimas „skapcy“, kurio nariai specialiai sau nusipjaudavo ar susižalodavo lytinius organus).

Vyrų vienuolynas buvo Surdegyje įkurtas 1627 metais. Šalia vėliau buvo pastatytos ir dvi cerkvės. Vienu metu vienuolyne galėjo gyventi 15 vienuolių. Paskutiniai vienuoliai iš Surdegio su visu turtu išsikraustė 1915 metais. Vienuolynas garsėjo stebuklinga ikona, prie kurios pasimelsti traukdavo ir katalikai, o Troškūnų pranciškonai esą net buvo ją ir pavogę, bet vėliau, pasak legendos, grąžinę.