Reinchardas Bonkė "Berniukas žibintų šviesoje"(tęsinys)

   Reinchardas Bonkė "Berniukas žibintų šviesoje"(tęsinys)   

Praėjus keliems mėnesiams Johanesburge aš išgirdau reportažus apie prabudimą, kuris įsižiebė genčių regione Trasilvanijos baseine. Kai aš paklausiau, kas buvo tas pamokslininkas, man pasakė, kad tai buvo visai ne pamokslininkas, o tik paauglys, kurį Dievas naudojo galingu būdu.. Man niekada neatėjo į galvą, kad tuo paaugliu galėjo būti Deividas.

   Praėjus metams, aš įsigijau naują priemonę Evangelijos skleidimui. Tai buvo didelė palapinė – šiuolaikinis stebuklas, kurioje tilpo po vienu geltono brezento audiniu 10 000 žmonių. Minios žmonių perpildydavo jau ir naują palapinę. Kai kada iš išorės stovėdavo daugiau žmonių, nei viduje.Aš su projektuotojais pradėjau svarstyti didžiausios pasaulyje transportuojamos konstrukcijos įrenginio planus – milžiniškos palapinės Evangelijos skleidimui, kuri galėjo talpinti 34 000 žmonių vienu metu. Afrikos, nuplautos krauju, vizija įkvėpė vis daugiau ir daugiau ieškoti vietos susirinkimams.

   Tuo metu aš grįžau su geltona nauja palapine, kad praleisčiau dar vieną tarnavimų savaitę šiauriniame Pietų Afrikos genčių rajone. Aš norėjau sutelkti tarnavimą tame rajone iki to laiko, kol nepamaitinsiu šios vietos Evangelija. Išskyrus pačią didžiausią palapinę, aš su savimi  kelionėms pasiėmiau treilerį su kondicionieriumi. Jį pastačiau prie palapinės. Ten aš sustodavau, kol vykdavo susirinkimai.

   Vieną vakarą po pamokslo aš išgirdau beldimą į duris. Kai atidariau, aš pamačiau Deividą. Jo veidas švietė iš džiaugsmo.

-         Moruti Bonke, - pasakė jis. – Tai aš, Deividas.

-         Aš prisimenu tave, - pasakiau. – Aš meldžiausi, kad tu priimtumei Šventąją Dvasią tą naktį lauke.

-         Taip. Galiu užeiti ir papasakoti jums, kas įvyko?

-         Žinoma. Prašom, užeik.

Jis įėjo ir aš pakviečiau atsisėsti. Mano žmona Ani buvo su manimi. Ji paruošė arbatos ir mes pradėjome pokalbį.

-         Papasakok man, Deividai, kas įvyko po to, kai aš už tave pasimeldžiau?

- Na, - pradėjo jis, - iki mano kaimo buvo labai toli nuo susirinkimo vietos. Po to, kai jūs pasimeldėte, aš ėjau namo. Ėjau tarsi oru.Aš nejaučiau kelio po kojomis.Kai aš atėjau, jau švito. Kai aš pamačiau savo kaimą ryto šviesoje, pastebėjau moterį, išeinančią iš lūšnelės. Ji nešėsi ryšulėlį rankose ir man atrodė,  kad girdžiu jos verksmą. Aš pažinojau šią moterį. Ji buvo gerai žinoma mūsų kaime. Prieš savaitę, kol aš atėjau į „Kristus visoms tautoms“  tarnavimą, ji prarado vaiką dėl juodosios karštinės. Aš paklausiau: „Motina, kur tu eini?“

   Pietų Afrikos genčių kultūroje „motina“ – tai pagarbus kreipimasis į bet kurią moterį, kuri gimdė vaikus. Tai ypač teisinga, jeigu į ją kreipiasi berniukas kaip Deividas – dar ne vyras.

- Ji neatsakė, - tęsė Deividas,- bet priėjo prie manęs. Ji pažino mane. Ji neverkė, kaip aš galvojau. Ji išvyniojo ryšulėlį savo rankose ir pamačiau, kad ji nešė savo antrą mažą berniuką. Jis stipriai karščiavo ir labai keistai verkė. Tai buvo verksmas, kurį aš girdėjau. Buvo matyti, kad šis berniukas taip pat greitai mirs ir moteris praras dėl karštinės abu vaikus.

   Vos prieš keletą valandų, moruti Bonke, jūs meldėtės, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią. Aš ją vis dar jaučiau savyje. Kai aš pamačiau šią moterį, pajaučiau, kad iš manęs eina tokia meilė, kurios aš niekada anksčiau nežinojau. Aš negalėjau jos sutalpinti. Jėzus, apie kurį jūs pamokslavote, neabejotinai rūpinosi šiuo vaiku ir jo motina.

   Tai prieštaravo genties įstatymams, bet aš jaučiau tokią stiprią meilę, kad nusprendžiau rizikuoti. Aš jos paklausiau, ar galiu pasimelsti už jos sergantį berniuką, kaip jūs meldėtės palapinėje už sergančius žmones susirinkime. Paklausiau: „Motina, ar galiu pasimelsti už tavo vaiką?“. Ji pasakė: „Taip taip, viską, ko reikia, prašau.“. Po to aš uždėjau rankas ant berniuko ir pajaučiau karštį ant jo galvos. Aš paprašiau Viešpaties išgydyti vaiką nuo karščiavimo. Staiga jis nustojo verkti. Berniukas atsisėdo ir pasakė: „Mamyte, aš noriu valgyti, aš noriu gerti“. Motina buvo apstulbusi. Ji palietė berniuko galvą, - karštis praėjo.

   Nuo nuostabos moters akys suapvalėjo! Su berniuku ant rankų ji nubėgo į kaimą, pralenkusi mane. Ji nuėjo tiesiai į vado namus. Ji jam pasakė: „Deividas pasimeldė už mano vaiką ir jį išgydė. Pažiūrėkite, karštis praėjo.“ Ji pamaitino berniuką ir davė jam vandens ir atrodė, kad jis akimirksniu atgavo savo ankstesnį tvirtumą. Jis išėjo ir pradėjo žaisti su kitais vaikais.

  Aš nuėjau į savo lūšnelę ir pradėjau pasakoti savo šeimai apie jūsų maldą,apie mane ir apie tai, kas įvyko šį rytą, kai netikėtai atbėgo pasiuntinys. Jis pakvietė į susitikimą su vadu. Aš bijojau, nes vadas pagal savo padėtį buvau daug aukščiau nei mano šeima. Aš niekada nebuvau jo namuose. Jis - mūsų gerbiamas karalius, mūsų didingas lyderis. Jis užtektinai turtingas, kad išlaikytų daug žmonų ir vaikų. Aš atėjau ir nusilenkiau jam. Moteris, kurios vaikas buvo išgydytas, jau buvo ten su berniuku.

   Vadas pasakė man: „Deividai, aš girdėjau, ką tu padarei dėl šios moters. Aš turiu dukterį, kuriai negali padėti nė vienas gydytojas. Ji luoša. Ji gimė su iškreiptomis galūnėmis. Ją vežiojau pas geriausius Keiptauno gydytojus, bet jie nieko negalėjo padaryti. Aš vedžiojau ją pas burtininkus. Niekas nepadėjo. Prašau, nueik į jos trobelę ir pasimelsk už ją taip, kaip tu šiandien meldeisi už šį berniuką.“

   Aš pasakiau, kad padarysiu, kaip jis įsakė.

   Moteris, kurios vaikas buvo išgydytas, nuėjo su manimi. Kada aš įėjau į lūšnelę (trobelę), iš pradžių nieko negalėjau matyti. Bet kai mano akys priprato, aš pamačiau sergančią mergaitę, kuri ten gulėjo. Ji buvo ant šiaudinės lovos. Jos kojos buvo baisiai iškreiptos. Ir aš iš naujo pajutau galingą Jėzaus meilę savyje.

   Aš jai papasakojau apie Jėzų. Papasakojau apie tai, kaip Jūs meldėtės, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią. Po to aš jai papasakojau, kad aš negaliu įvykdyti stebuklo, bet Jėzus Kristus gali padaryti tai, kas mums neįmanoma. Po to aš uždėjau ant jos rankas ir pradėjau melstis. Kai aš pradėjau melstis, mes išgirdome šaudančius ir girgždančius garsus. Pradžioje aš nesupratau, kas tai buvo, bet po to pamačiau, kaip mergaitės kojos tiesinasi. Tik tada aš suvokiau, kad tuos garsus skleidė jos kaulai.

   Moteris, kuri buvo su manimi, suriko ir išbėgo iš lūšnelės, kad papasakotų visam kaimui apie tai, kas įvyko. Daugelis kaimo gyventojų pribėgo prie lūšnelės. Tuo metu aš padėjau mergaitei atsistoti ant kojų. Ji verkė. Ji pirmą kartą savo gyvenime atsistojo ant savo kojų ir išėjo su manimi iš lūšnelės. Vadas buvo ten ir matė, kaip ji išėjo. Susirinko visas kaimas. Netgi mano šeima atėjo.

   Jūs negalite net įsivaizduoti, kas po to prasidėjo: šauksmai, šūkavimai, šokiai... Pagaliau, vadas privertė visus nutilti ir suteikė man žodį. Aš jiems papasakojau, kaip jūs meldėtės už mane, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią, kad dabar mano maldomis Jėzaus Kristaus vardu buvo išgydomi žmonės.

   Tada vadas pasakė, kad praves savaitę susirinkimų kaime – kraali. Jis pasiuntė pasiuntinius į visus genties kaimus, įsakydamas visiems ateiti ir išgirsti Evangeliją. Nuo to laiko aš pamokslauju ir meldžiuosi už ligonius kiekvieną dieną.

-Vadinasi, tai tu, - pasakiau aš. – Deividai, aš neįsivaizdavau, kad tu buvai tas berniukas, apie kurį man kalbėjo. Po visą Pietų Afriką eina pasakojimai, kad Dievas naudoja berniuką – paauglį, kad atneštų prabudimą tarp genčių. Tai nuostabu.

- Taip, - atsakė Deividas. – Žmonės priima Jėzų visur, kur aš beeičiau.

- Bet, Deividai, - paklausiau aš, - ką tu pamokslauji? Tu man sakei, kad Jėzų priėmei kaip savo gelbėtoją susirinkime tą naktį mano palapinėje. Tu nesimokei biblijos mokykloje. Iš kur tu imi savo pamokslus?

   Aš bijojau, kad jis galėjo pradėti pamokslauti maišydamas krikščionybę kartu su animizmu (gamtos jėgų įdvasinimas). Tai išsiplėtusi erezija Afrikoje.

   Jis nusišypsojo.

-         Aš pamokslauju viską, ką girdėjau iš jūsų.

Aš atsakiau:

-   Jeigu tu pamokslauji tai, ką aš pamokslavau, tada šlovė Dievui, tu pamokslauji Evangeliją. Ką tu darai su naujai atgimusiais?

- Pastoriai atvažiuoja juos krikštyti po to, kai aš pamokslauju. Jų bažnyčios greitai auga prisipildydamos  naujais žmonėmis. Jie laimingi. Aš noriu jums padėkoti, moruti Bonke, už tai, kad uždėjote ant manęs rankas ir meldėtės, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią.

-         Aš nepaprastai patenkintas. Malda už tave tą naktį lauke aiškiai buvo dieviškas nurodymas.

(bus daugiau)