(III dalis)
Aš išjungiau generatorių. Firmos „Briggs end Stratton“ dujų variklis sušnypštė ir nutilo. Lemputės,
kurios buvo ištemptos tarp stulpų, aplink žalią brezentinę palapinę, užgeso. Aš
nugrimzdau į tamsą.
Ėjo 1977 metai. Dar viena evangelizacinė kompanija Afrikoje
atėjo į pabaigą. Milijono cikadų dainavimas, rodės, pripildė aplink mane naktį,
primindami man, kur aš stoviu. Aš buvau milžiniškame atvirame lauke, Transilvanijos
baseino šiaurėje Pietų Afrikoje. Aš pastačiau palapinę, kur kalvotose pievose
retkarčiais sutinkami dygliuoti medžiai. Cikados kartu su karksinčiomis
varlėmis užgožė visus kitus vasaros nakties garsus.
Po mano pamokslo ir
maldos už ligonius, minia iš kelių tūkstančių afrikiečių lėtai išsiskirstė
tolyn prie savo lūšnelių iš molio ir šiaudų. Jie ėjo į visas keturias puses.
Kaip skirtingų genčių nariai, šie žmonės gyveno nutolusiose viena nuo kitos
gyvenvietėse, apsuptose tvoromis iš grubių vėrinių.
Tuo metu vietinis
pastorius mašina vežė savo žmoną namo. Jie gyveno kukliame name, keletą
kilometrų nuo ten ir paskyrė man svečių miegamąjį. Aš likau, kad užgesinčiau
šviesą palapinėje.Tą paskutinę naktį aš norėjau praleisti kažkurį laiką su
Dievu, prieš tai, kol važiuoti su jais.
Aš pažiūrėjau į
viršų. Danguje nebuvo žvaigždžių. Netgi pati blankiausia šviesa neprasiskverbė
pro debesis. Aš apsižvalgiau į šonus ir nepamačiau nieko daugiau tik tamsą.
Pakėlęs ranką prie veido nepamačiau nė mažiausio judėjimo. Mane vis dar stebino
tas priminimas, kokia tamsi naktis gali būti laukinėje Afrikoje. Elektra ten –
retas lobis.
Kaip man patiko
pasilikti vienam laukinėje gamtoje! Aš šituo mėgavausi, įkvėpdamas gaivų orą, jausdamas gaivinantį brizą
ant veido. Viešpats stovėjo kartu su manimi. Jis mane atvedė į šią vietą. Aš
atėjau čia atsakydamas į sapnus, kurie valdė mane daugelį naktų, visam laikui
pakeitę mano tarnavimą. Daugelį naktų aš mačiau Afrikos žemėlapį, nuplautą
Jėzaus Kristaus krauju. Kiekvieną kartą, kai aš matydavau tai, Šventoji Dvasia
šnabždėjo mano širdyje žodžius: „Afrika turi būti išgelbėta“.
Sapnas galutinai
tapo realybe, paskatino mane palikti mažą misionierių stotį Lesote ir
pervažiuoti į Johanesburgą Pietų Afrikoje. Aš padariau tikėjimo žingsnį ir įkūriau naują
evangelizacijos organizaciją „Kristus
visoms tautoms“. Saujelė partnerių padėjo man nusipirkti kuklią palapinę, kuri
iš karto pasirodė per maža. Aš pamokslavau minioms, kurios stovėjo aplink ją ir
negalėjo įsibrauti į aikštelę palapinėje. Bet tai neturėjo reikšmės. Jie klausė
mano balso, kurį stiprino garsiakalbiai, įrengti ant stulpų iš išorės.
Kai mes su mūsų
kompanija judėjome į žemyno gilumą, kuris priklausė gentims, mes išsiaiškinome,
kad mano pavardė „Bonkė“ zulusų kalboje reiškė
„visi kartu”. Koks tai džiaugsmingas sutapimas! Žinoma, evangelistinis
tarnavimas surinko rekordinį kiekį žmonių, nors galbūt kai kurie iš jų tikėjosi
pamatyti pamokslininką–zulusą.Šimtai atsiliepdavo į Evangeliją . Kokia buvo privilegija sekti ir
paklusti Dievo vedimui! Aš dėkojau Jam už tokią garbę, suteiktą man.
-
Afrika turi būti išgelbėta, - šnabždėjau aš į tamsą, -
Afrika turi būti išgelbėta.
Ištiesiau rankas į priekį, tuo
atveju, jeigu aš neteisingai apskaičiavau kryptį, lėtai apsisukau ir nuėjau į
tą pusę, kur, kaip aš pamenu, buvo mašina. Pagaliau aš galėjau nustatyti jos
blyškius kontūrus. Aš atidariau duris, įlindau į vidų ir užvedžiau mašiną ir įjungiau
žibintus. Vairavau mašiną per atvirą lauką ten, kur persiskyręs kelias turėtų
mane nuvesti prie pastoriaus namo. Šiuo keliu važinėjau kiekvieną naktį visą
praėjusią savaitę. Aš važiavau per aukštą žolę mano mašinos ratų pėdsakais.
Kai privažiavau prie pievos pakraščio, netikėtai liesas berniukas, dar paauglys,
išbėgo į kelią. Jis mojavo rankomis, kad mane priverstų sustoti. Sustojau ir nuleidau
durelių stiklą.
- Kažkas atsitiko? – paklausiau
aš.
Jis nepriėjo arčiau. Mačiau, jog
jis norėjo būti mandagus. Tai buvo jo genties tradicijų dalis.
-
Prašau, moruti Bonke, - pasakė jis, panaudodamas
garbingą titulą pastoriams. – Aš noriu, kad jūs uždėtumėte ant manęs rankas ir
už mane pasimelstumėte.
Jaučiau didelį nuovargį. Aš baigiau stiprų pamokslą stipraus patepimo
vedamas. Daugelis atėjo pas Viešpatį. Aš meldžiausi už ligonius - natūralus
fizinis nuovargis davė apie save žinoti.
-
Kiek tau metų?
-
Septyniolika, - tarė jis.
-
Kodėl tu nori, kad aš už tave pasimelsčiau?
-
Aš buvau išgelbėtas jūsų susirinkime. Jėzus atleido man
visas nuodėmes. Bet aš žinojau, kad jūs
čia važiuosite ir norėjau jūsų paprašyti pasimelsti, kad aš priimčiau
Šventąją Dvasią pirmiau, nei grįšiu į savo kaimą.Tai toli.
Šis prašymas lietė pačią esmę mano pašaukimo Afrikoje. Mano nuovargis
akimirksniu dingo.
-
Aš pasimelsiu už tave, - pasakiau ir išlipau iš
mašinos. Palikau mašiną su įjungtais žibintais, kad matyčiau, kas vyksta.
-
Kaip tave vadinti? – paklausiau aš.
-
Deividas.
-
Už tave pasimelsiu, Deividai.
Aš pradėjau:
-
Viešpatie, pritariant Tavo Žodžio pažadui aš prašau
Tavęs pripildyti Deividą Tavo Šventąja Dvasia.
Aš uždėjau ant jo galvos rankas:
-
Jėzaus vardu, priimk Šventosios Dvasios dovaną.
Jis susvyravo, tarsi per stuburą būtų perėjęs žaibas. Po to jis pradėjo
verkti ir šlovinti Dievą. Tai buvo įprastas reginys mano akims. Meldžiausi už
daugelį žmonių daugelyje susirinkimų ir jie reaguodavo lygiai tai pat. Nesupratau,
ką darė Dievas. Aš tai palikdavau Jo rankose ir judėjau toliau, tikėdamas, kad
Dievo jėga savo laiku atneš vaisių.
Po kelių akimirkų atsisveikinau
su Deividu palinkėdamas jam saugios kelionės namo, įsėdau į mašiną ir važiavau
į savo buveinę.Atitolus žibintų šviesoms liesa basakojė Deivido figūra paskendo
juodoje tamsioje nakty. Niekada nesitikėjau vėl iš naujo jį sutikti. Jis buvo
vienas iš daugelio, už kuriuos meldžiausi praėjusią savaitę ir tik vienas
Dievas žinojo kiekvieno iš jų kelią. Kai aš važiavau mano mašinos padangų
pėdsakais žolėje, pajaučiau nuovargį – mano kūnas reikalavo miego.
(Bus daugiau)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą