Iš Dangaus profas grįžo kitoks

Garsus mokslininkas Ebenas Alexanderis, kuris teigė, jog kiek pamena, laikė save krikščionimi, bet niekada netikėjo į pomirtinį gyvenimą ir net užjausdavo tuos, kurie manė, kad ten kažkur po mirties sutiks Dievą, kuris besąlygiškai mus myli. Tačiau pats patyręs komą ir vadinamąjį išėjimą iš kūno, parašė knygą – „Profas Danguje“, kuri pasirodė spalio mėnesį.

Harvardo universiteto auklėtinis neurochirurgas Ebenas Alexanderis į savaitės trukmės komos būseną pateko 2008 metais, kuomet apsirgo meningitu.

Kaip teigė medikas, ligos metu, jo smegenų žievė atsijungė, bet smegenys dirbo ir toliau, ir tuomet jis patyrė „kažką tokio gilaus, kad atrado moksliškai pagrįstą priežastį tikėti sąmoningumu po mirties“. Žurnalui „Newsweek“, rašiusiam apie jo knygą „Proof of Heaven“, neurochirurgas sakė, kad kaip mokslininkas jis netikėjo „kelione ne kūne“, pats dėstė universitetuose, kas vyksta su žmogaus smegenimis ant mirties slenksčio ir tikėjo, kad yra „protingas“ paaiškinimas visoms tariamoms kelionėms. Jis teigė, kad nors jo smegenys visiškai atsijungė, jis nebeturėjo galimybės jausti, mąstyti, tačiau pats netikėtai leidosi į visiškai kitą Visatą, apie kurios egzistavimą net neįtarė.

Taigi, „profas“ teigia patyręs kelionę į anapusinį pasaulį, Rojų, kur jį pasitiko nuostabi mėlynakė moteris „vietoje, kur buvo daug švelnių rausvų ir baltų debesų“ ir „švytinčių būtybių“.

„Paukščiai? Angelai? Tie žodžiai į galvą atėjo vėliau, užsirašinėjant prisiminimus. Tačiau nė vienas iš šių žodžių tinkamai nenusako pačių būtybių, kurios labai smarkiai skyrėsi nuo bet ko, ką žinau egzistuojant šioje planetoje. Jos buvo gerokai pažangesnės. Aukštesnė forma“, rašė chirurgas. „iš viršaus nusileido stipri, šlovinga giesmė, ir man pasidarė įdomu, ar ją gieda tos sparnuotos būtybės. Garsas buvo apčiuopiamas, beveik materialus, tarsi lietus, kurį galima jausti ant odos, bet nuo jo nesušlapau“, - tęsė medikas. Jam pasirodė, kad tokiu būdu būtybės išreiškė malonę, susižavėjimą ir džiaugsmą, kuri perpildė juos.

Jis pridūrė: „Puikiai žinau, kaip tai neįprastai ir tiesiog neįtikėtinai tai skamba. Jei man tai anksčiau būtų papasakojęs kas nors kitas – kad ir medikas – aš beveik neabejotinai manyčiau, kad jie klysta ar kažką įsivaizduoja. Tačiau tai, kas nutiko man, tikrai nebuvo haliucinacija, tai buvo lygiai taip pat tikra ar netgi tikriau nei bet koks kitas gyvenimo įvykis. Taip pat mano vestuvių diena ar dviejų sūnų gimimas. Dešimtmečius dirbau neurochirurgu vienose iš prestižiškiausių šalies medicinos įstaigų. Žinau, kad daugelis mano kolegų, lygiai kaip ir aš anksčiau, laikosi teorijos, kad smegenys, o konkrečiau jos žievė, generuoja sąmoningumą ir mes gyvename Visatoje, kurioje nėra jokių emocijų, juo labiau, jokios besąlyginės meilės, kokią, kaip dabar žinau, mums jaučia Dievas. Bet toks įsitikinimas, ta teorija, dabar sudaužyta guli po mano kojomis. Tai, kas man nutiko, ją sunaikino“.

Vyras sako, kad jis – vis dar gydytojas, vis dar mokslo žmogus, bet širdies gelmėje jis jau kitoks, nes pats pamatė naują realybę. Turbūt nereikia jam pavydėti, nes Biblija sako:“Palaiminti, kurie tiki, nematę.