Reinhardas Bonkė "Kvazimodo svajonė"

(Kodėl mes tiek daug dėmesio skiriame žmonių kvalifikacijai?

„Kada aš silpnas, aš stiprus“, - sakė apaštalas Paulius.

Mes kvalifikuoti Dievo visagalybe, o ne mūsų menka jėga.
(Antroji "Aukščiau už viską" knygos dalis)

Ji niekada nepraleisdavo bažnyčios susirinkimų, bet ją ten pristatyti reikalavo didelės nervinės įtampos. Iš pradžių jos invalido vežimėlį reikėjo privežti prie mašinos. Po to padėti ją iškelti iš vežimėlio ir atsargiai  pasodinti salono viduryje. Jos iškreiptas stuburas neleido jai lankstytis. Ji jautė stiprų skausmą. Po to jos kojas talpindavo salono viduje. Jos klubai buvo susipynę su sąnariais ir kojų perkėlimas priversdavo ją šaukti iš skausmo.

Vyras jos prašydavo pasilikti namuose. Taip pat ir jos draugai, kurie kartais pavėžėdavo ją į bažnyčią. Skausmo ašaros riedėdavo jai iš akių, bet ji buvo nepalaužiama. Ji buvo pasiruošusi mažiausiai galimybei būti Viešpaties namuose. „ Paimkite Kvazimodą į bažnyčią“,- sukandusi dantis, bet su ugnimi akyse kalbėjo Džina Neil.

   Kiekviename susirinkime Džina galėjo sėdėti ant storos pagalvės praslinkus tik vos keletai minučių. Po to skausmas tapdavo nepakeliamas ir ji tempdavo save su ramentais iki artimiausios sienos. Ten ji remdavosi į sceną, kad palengvintų deginantį skausmą juosmenyje ir klubuose.Taip ji stovėdavo didelę susirinkimų laiko dalį, pasikabinusi nuo savo ramentų. Niekas negalėjo lankyti tos bažnyčios be pastovaus priminimo, kad Džina Neil kenčia baisų skausmą.

   Dėl šios priežasties buvo daug meldžiamasi už jos išgydymą. Pastorius meldėsi, jaunimo grupė meldėsi, moterų grupė taip pat meldėsi. Kiekvienoje  bažnyčios maldoje buvo įtraukiamas prašymas dėl Džinos išgydymo. Jos draugai visada ieškojo atsakymo: „Kažkas ne taip su mūsų maldomis? Ko dėl Dievas neišgydo savo ištikimo tarno?“ Džina niekada neprarado vilties, bet jos tikėjimas per tuos metus pergyveno daugelį pakilimų ir kritimų.

   Pagrindine jos problema buvo silpna nugara. Džina tai žinojo nuo jaunystės. Bet ji niekada tam ne -leido pakeisti savo santykių į gyvenimą. Ji buvo sportiška ir valiūkiška, juokautoja ir kurstytoja. Ji viską darydavo drąsiai ir su užsidegimu.

 Draugai, kurie ją žinojo geriau už visus, saugojo jos kibirkštėlę. Jie žinojo, kad ji 15 metų augo siaubinguose mergaičių namuose Džersio saloje. Už šlapią lovą ją mušdavo skaudžiai kandančia dilgėle, vos tik ji pradėdavo vaikščioti. Ją kankindavo ledinėmis voniomis, kai ji kalbėdavo apie savo grįžimą pas globėjus. Ją maitino tik vandeniu ir sudžiūvusia duona. Ją išrengdavo iki nuogumo prieš kitas mergaites ir mušdavo už aštrias pastabas. Bet jie niekada negalėjo išmušti iš Džinos sąmojo. Ji niekada neprarado gebėjimo šmaikštauti. Ji išsiauklėjo savyje stiprią ir nepalenkiamą valią bet kokiose sąlygose gyventi laimingai. Tame buvo jos talentas.

   Ji ištekėjo už Džono Neilo ir jie apsigyveno Regbyje, Anglijoje. Džina tapo krikščione, o Džonas ne. Kitaip sakant, pas juos viskas buvo gerai, kol staiga kartą Džina nepargriuvo. Ji gavo rimtą stuburgalio pažeidimą ir tai pagreitino jos stuburo irimą. Operacijų serija (kai kurios iš jų buvo nesėkmingos) atvedė prie keleto diskų perslinkimo. Po paskutinės operacijos ji buvo šešis mėnesius  sukaustyta gipse.

   Kai ji išsilaisvino iš gipso, jai pasakė, jog ji niekada negalės vaikščioti. Kad dar negana to,  jos širdis  ir plaučiai buvo nusilpę dėl užsitęsusio skausmo ir nuskausminamųjų naudojimo. Specialiai pagamintos piliulės buvo reikalingos dėl to, kad plaktų širdis. Ji taip pat tapo priklausoma nuo inhaliatorių ir deguonies. Vienas vadovaujančių britų chirurgas davė jai šansą penkiasdešimt iš penkiasdešimties tam, kad jos būklė pagerės po rizikingos oracijos, kurios metu bus rekonstruotas jos stuburas. Kiekvieną dieną Džina slėgė šitos laukiamos beviltiškos operacijos rizika.

   Ji ir toliau lankė bažnyčią. Nežiūrėdama į savo padėtį ji ėmėsi aktyvaus jaunimo lyderio vaidmens. Ji mylėjo paauglius ir įdėdavo visą save į juos. Jie brangino ją atsakydami į tai. Juos įkvėpdavo jos pavyzdys, nes jie žinojo, kokius išbandymus ji perėjo, kad būtų kartu su jais.

  Po to įvyko tai, kas visiškai pakeitė jos gyvenimą. Trimetis vaikas iš bažnyčios, mažas berniokėlis, priėjo prie Džinos ir pasiūlė už ją pasimelsti. Ji paėmė jo mažus delniukus į savo rankas ir jis pasimeldė paprasta, vaikiška maldele. Jis prašė, kad Dievas išgydytų ją. Kažkas giliai jos sieloje sujudėjo.

   Tą naktį ji matė du aiškius ir ryškius sapnus. Pirmame jos sapne ji iškentėjo stuburo operaciją ir numirė ant operacinės stalo. Ji matė, kaip gydytojai jos vyrui pasakė, jog jos širdis per silpna, kad ištvertų operaciją. Ji atsibudo. Negalėjo būti klaidos tame, ką galėjo reikšti šis sapnas: jei ji sutiks operacijai, mirtis ateis. Ji norėjo žinoti, ar galėjo sapnas būti tik jos pačios nerimo pasekmė? Ji vėl užmigo.

   Šį kartą Džina išvydo visai kitokį sapną. Ji buvo dideliame pastate, kuriame buvo dar dvylika žmonių invalidų vežimėliuose. Ji girdėjo vyrišką balsą. Tai buvo ypatingas balsas su akcentu. Ji matė, kaip jis nuėjo prie vežimėlių. Jis priėjo prie pirmo iš jų ir pasimeldė už moterį. Jis įsakė jai atsistoti. Ji atsistojo, bet po to atsisėdo atgal, patyrusi pralaimėjimą. Tada šis žmogus priėjo prie Džinos vežimėlio. Jis meldėsi už ją ir ji, pakilusi nuo invalido vežimėlio, nubėgo visiškai išgydyta.

   Kitą dieną Džina atėjo pas savo pastorių. Ji buvo išsigandusi. Ji pasakė, kad bijo, artinasi gyvenimo pabaiga. Pastorius pasiūlė jai susitelkti ne į pirmą sapną, bet į antrą. Jis pasakė, kad galbūt dabar jos laukia naujas gyvenimas – gyvenimas sveikatoje ir organizmo vientisume. Ji turėjo nuspręsti, kokiu sapnu tikėti – mirties ar gyvenimo?

  Džina atmetė savo baimes ir pasirinko gyvenimą. Ji pradėjo apie antrą sapną pasakoti savo  draugams ir šeimai.

  Ji net gi galėjo duoti fizinį žmogaus aprašymą, kuris meldėsi už ją, aprašymą patalpos, kurioje jie buvo ir jo balso garsą. Ji pradėjo laukti visko, ko tik galima buvo, kuo tik galėjo būti šis Dievo jėgos atstovas.
(Bus daugiau)