Reinchardas Bonkė "Kvazimodo svajonė" (pabaiga)

   

  Tik grįžęs namo aš supratau visą šio stebuklo svarbą. Pradėjo skambėti mano telefonas. Žmonės girdėjo apie šį stebuklą įvairiose šalyse. Aš pažįstu žmogišką prigimtį ir todėl žinau, kad kai kurie iš žmonių invalido vežimėliuose nėra invalidai.

   Džinos Neil išgijimas buvo paliudytas daugelio  žmonių iš jos bažnyčios, kurie ją pažinojo. Greitai jos gydytojai prie šios istorijos pridėjo savo patvirtinimus. Tai tapo naujiena numeris vienas žiniose, išgydymas, kuris supurtė daugelį bažnyčioje ir pakeitė jų apatišką požiūrį į Dievo gydančią Dievo jėgą.

   Greitai aš palikau miestą, o Džiną Neil pradėjo visiškai naują gyvenimą. Ji tą vakarą atvažiavo  į  namus Regbyje ir laiptais nuskubėjo į savo namą. Jos dukra buvo svetainėje su savo draugu. Kai ji užgirdo žingsnius, pagalvojo, kad tai vagis.

-         Eik pasižiūrėk, - paprašė ji savo draugo.

Jis buvo truputį išsigandęs.

-         Galbūt, tai tavo motina, - pasiūlė jis su viltimi.

-         Mano mama sena sunkiai serganti moteris, - pasakė ji. – Ji negali bėgioti laiptais.

Atidariusi duris Džina tai išgirdo. Pirmą kartą gyvenime ji suvokė, kad jos šeima galvojo apie ją. Kvazimodas buvo daugiau nei kartus juokas. Jos mylimiesiems tai buvo žiauri tiesa.

   Ji įėjo į kambarį, kur buvo jos dukra.

-         Kai Jėzus tave išgydo, tada tu gali bėgioti laiptais, - pasakė ji.

-         Mama! – jos dukra apsiliejo ašaromis. Džina nubėgo į viršų ir atgal laiptais specialiai jai. Tada jos abi apsikabino ir apsiverkė.

Pagaliau Džonas pastatė greitosios mašiną. Jis pakilo laiptais su invalido vežimėliu, kad prie jų prisijungtų.

   Džina kalbėjo, kad kai ji kitą rytą prabudo, ją paralyžavo netikėta baimė ir ji negalėjo pajudėti.

-         Džonai, - ištarė ji drebančiu balsu.

Jis greitai atsisėdo.

-         Taip, brangioji. Kas atsitiko?

Kažkokį momentą ji negalėjo kalbėti.

-         Tai buvo tik sapnas, Džonai? Man prisisapnavo dar vienas sapnas?

-         Ne, tai buvo ne sapnas, mieloji. Tai iš tiesų įvyko. Aš buvau ten.

Ji pašoko nuo lovos šokinėdama po kambarį.

-         Aš paruošiu pusryčius. Aš išplausiu indus. Aš sutvarkysiu namus. Aš eisiu į parduotuvę.

   Ir ji paliko jį, kol jis galutinai neatsibudo.

   Tai buvo sekmadienis – diena, kai reikia eiti į bažnyčią. Po pusryčių Džina užsimetė lietpaltį ir pasuko link durų. Niekas neturėjo jos vežti į bažnyčią. Ji eis pati.

   Ji pasiskubino laipteliais žemyn ir ėjo per gatvę. Ji giliai įkvėpė gryną orą, nesinaudodama daugiau nei inhaliatoriumi, nei  deguonimi, nei vaistais. Jos širdis dainavo ir buvo perpildyta padėkos.

   Po to ji staiga išgirdo dundantį garsą. Ji sustojo ir atsisuko. Tai buvo Džonas, skubantis paskui ją su invalido vežimėliu.

-         Ką tu darai, Džonai?

Jis sustojo.

-         O ką, jei tu parkrisi?

   Jis stovėjo su bejėgiškumo išraiška veide. Jis vis dar buvo jos gynėjas ir jis dar negalėjo iki galo patikėti, kad ji buvo išgydyta, nors pats buvo ir viską matė.

-         Nunešk namo, Džonai. Tu mane trikdai. Aš niekada daugiau neatsisėsiu į šį vežimėlį.

Ir ji niekada daugiau jame nesėdėjo. Net ir tada, kai viena televizijos komanda pasiūlė jai tūkstantį svarų, kad nufotografuotų ją vežimėlyje - ji atsisakė.

Jos istorija tapo sensacija Europoje. Praėjus porai mėnesių kitas evangelistas paprašė Džinos papasakoti savo liudijimą viename iš susirinkimų Anglijoje. Dalyvavo daug sergančių žmonių. Kai ji baigė savo istoriją, atsisėdo. Evangelistas jos paklausė, kodėl ji sėdi.

-         Aš baigiau, - pasakė ji.

-         Ne, - atsakė jis. – Jūs net ir nepradėjote, Džina Neil. Stokitės. Atėjo laikas jums melstis už ligonius.

-         Bet aš niekada nesimeldžiau už ligonius. Prašau, neverskite manęs to daryti.

Jis pakvietė buvusius auditorijoje ligonius išeiti į priekį ir pasakė, jog Džina Neil dabar melsis už juos. Jie buvo įkvėpti jos istorijos. Augdami tikėjime jie išėjo į priekį.

   Džina nusivedė evangelistą į scenos kampą.

-         Prašau, jūs pradžioje melskitės už juos, o aš stebėsiu. Aš išmoksiu stebėdama jus.

-         Malda už ligonius - tai patepimas, - atsakė jis.- Jums nereikalinga praktika. Eikite ir melskitės už juos. Dievas jums parodys didelius dalykus, Džina Neil.

Džina pasisuko ir priėjo prie pirmo sėdinčio eilėje vyro. Pasirodo, jog jos akys buvo viename lygyje su jo klubais. (Džina truputį žemesnė nei vidutinio ūgio). Ji pakėlė galvą žiūrėdama į jį ir paklausė:

-         Kokio jūs ūgio?

Ji išgirdo balsą tarsi iš debesų:

-         Du metrai trylika centimetrų.

Ji garsiai nusijuokė. Po to ji apsisuko ir priėjo prie evangelisto.

-         Jūs pasakėte, kad Dievas man parodys didelių dalykų. Jis turi jumoro jausmą? Pažiūrėkite į šį

vaikiną.

Evangelistas, kuris mesdavosi už kitus, nebuvo nustebęs.

-         Paklauskite, kas jam ne taip, o po to uždėkite ant jo rankas ir pasimelskite.

Džina buvo paprasta namų šeimininkė, gavusi naują kūną vos prieš kelias savaites. Ji neįsivaizdavo, kad tai iš jos pareikalaus tapti tarnautoja. Ir ji net nebuvo įsitikinusi, kad nori ja būti. Bet pasirodo, tai buvo neišvengiama.

   Ji sugrįžo prie dvimetrinio vaikino ir tiesiai pažiūrėjo į jį.

- Kas jums yra?

- Mano pečiai nutirpę, - pasakė jis. – pirmadienį paskirta operacija, kad šiek tiek grąžintų jiems judėjimą.

   Džina linktelėjo. Ji pamąstė, ką daryti toliau. Su netikėtu įkvėpimu ji nuėjo prie pirmos eilės ir paėmė laisvą kėdę. Nešdama ją atgal, pastatė ją prieš jauną žmogų. Po to pradėjo ant jos keberiotis.

   Evangelistas tai pamatė ir kilstelėjo rankas. Jis paskubėjo prie jos.

-         Ką jūs darote, maldauju pasakykite?

-         Jo pečiai nejuda. Aš negaliu jų pasiekti.

- Jums nereikia pasiekti jo pečių, jeigu jūs ir atsistosite ant šios kėdės nugarėlės to nepadarysite. Dėl Dievo, nulipkit. Jums nereikia dėti rankų ant jo pečių, kad pasimelstumėte už jį. Paprasčiausiai paimkite jo rankas į savo ir pasimelskite.

- A, - ištarė  Džina.

   Ji nulipo nuo kėdės. Giliai įkvėpusi, ji paėmė jauną žmogų už rankų ir pasimeldė paprasta malda dėl jo išgydymo. Netikėtai dvimetrinio jauno žmogaus kūnas nukrito kaip aukštas medis, tiesiai ant nugaros – bum! Ten nebuvo nieko, kas galėjo jį sugauti.

   Džina buvo apimta siaubo. Ji suprato tokio kritimo fizinį potencialą. Jis galėjo gauti smegenų sutrenkimą, stuburą pažeisti ir dar ką nors blogiau pasidaryti.

   Ji nubėgo prie evangelisto.

- Jis nukrito ant nugaros ir trenkėsi į grindis, - pasakė ji. – jeigu Dievas išgydė jo pečius, dabar bijau, kad jis sulaižė nugarą. Tai baisu.

-         Tai nebaisu. Ant jo - Dievo jėga. Su juo viskas bus gerai, - pasakė evangelistas ir tęsė maldą.

   Džina tuo nepatikėjo. Ji vėl nuskubėjo prie pargriuvusio jauno žmogaus ir pasilenkė prie jo galvos.

-         Man taip gaila, jaunasis žmogau. Su jumis viskas gerai? Viskas?

   Akimirkai jis prarado kalbą. Rodos, jis buvo pusiau be sąmonės. Po to jis pakilo. Džina padėjo jam atsistoti ant kojų. Jis atsistojo visu ūgiu ir pradėjo daryti pratimus, keldamas rankas virš galvos, darydamas tai, ko negalėjo daryti anksčiau. Netrukus jis džiaugsmingai šūkavo ir šlovino Dievą už savo išgydymą.

   Taip jau įvyko, kad jo žmona sėdėjo invalido vežimėlyje kitame patalpos gale. Pamačiusi, kad vyras gavo išgydymą, ji pašoko nuo vežimėlio irgi išgijusi. Ji nubėgo prie jo, kad prisijungtų prie jo džiaugsmo.

   Džina  Neil stovėjo ir žiūrėjo plačiai atvertomis akimis. Dievas iš tikrųjų jai rodė didelius dalykus.

   Tą vakarą Džina pradėjo tarnavimą, kuris tęsiasi iki šios dienos. Jos vyras pažino Jėzų kaip savo Gelbėtoją. Šiandien visa jos šeima tarnauja Dievui. Jie keliauja po visą pasaulį, pasakodami istoriją apie jos išgydymą. Nufilmuotas video tą dieną buvo parodytas daugeliui žmonių pasaulyje vėl ir vėl, stiprinant sergančių žmonių tikėjimą. Kai Džina meldžiasi už ligonius, vyksta dešimtys stulbinančių stebuklų. Ji pamokslauja Evangeliją ir tūkstančiai žmonių priima Jėzų savo Gelbėtoju.

   Bet aš negaliu baigti Džinos Neil istorijos nepasidalinęs dar vienu epizodu, kuris kalba apie daug ką: Džina niekada neatsakydavo „ ne“ į kvietimą  pasidalinti savo liudijimu. Telefonas skambėdavo, ji atsiliepdavo, kažkas prašė jos paliudyti, ji tikrino savo tvarkaraštį, ir atsakydavo „taip“, - ir susitikimas buvo suplanuotas. Tai buvo naujas jos gyvenimo stilius.

   Kartą suskambo telefonas ir ji buvo pakviesta paliudyti į vieną mažą bažnyčią Džersio saloje. Ji sutiko negalvodama. Padėdama telefono ragelį netikėtai ji pajuto diskomfortą. Nemalonūs jausmai susieti su Džersiu surakino ja – tai buvo jausmai iš jos sunkios vaikystės. Ji niekada nenorėjo grįžti į Džersį, bet sau pasakė, kad ši kelionė ne dėl to, kad malonu. Ji nusprendė, kad važiuos dalintis apie naują Džiną Neil, negalvojant apie praeitį.

   Tarnavimo pabaigoje, kaip įprastai, žmonės ėjo į priekį maldai. Pagaliau po to, kai ji baigė melstis už ligonius, dvi pagyvenusios moterys priėjo prie jos. Kai jos stovėjo prieš ją, viena iš jų pasakė:

-         Džina, kaip tu manai, ar rastumei savo širdyje jėgų atleisti mums?

-         Atleisti jums? – pasakė Džina. – Aš netgi nepažįstu jūsų.

-         Ne, tu žinai, - tarė moteris. – mes buvome tavo globėjos mokykloje.

   Dalis Džinos Neil, kuri buvo giliai palaidota, staiga sugrįžo į gyvenimą. Mušimas deginančia dilgėle, kankinimai ledinėmis voniomis. Duonos ir vandens dieta. Šaltos naktys, kurias teko praleisti nuogai po plona antklode. Pažeminimai prieš kitas mergaites - visi šitie skaudūs prisiminimai smogė jai.

   Negalvodama, kad galėtų susilaikyti, Džina uždėjo toms moterims rankas ant kaklo.

-         Kaip aš galiu jums atleisti? – pasakė grieždama dantimis. Pykdama ji jautė, kad  galėjo tiesiog jas užmušti vietoje.

   Ir tą akimirką Dievo balsas pasakė aiškiai ir kategoriškai: „Jeigu tu joms neatleisi, Džina, Aš neatleisiu tau.“

   Ji sudrebėjo iš pykčio savo giliai  palaidotame keršto troškime.“Bet Tu nepraėjai per tai, pro ką aš“, - protestavo ji viduje.

„Aš perėjau dar daugiau“.

 Staiga ji suprato, kad tai tiesa. Jos kentėjimai niekada negali susilyginti su Jo kentėjimais. Štai tada Džina Neil suprato, kad jos širdyje nebuvo vietos kerštui. Jis priklausė Jam. Ji leido kerštui palikti ją ir paleido tas dvi moteris.

-         Man taip gaila, - pasakė ji. – Aš turiu jums atleisti. Ne, aš atleidžiu jums. Jėzus kuria viską naują.

   Jausmų užtvanka griuvo joms visoms trims. Verkdamos jos apsikabino ir leido Jėzui palaidoti skausmą ir jų praeities gėdą, kaip gali padaryti tik Jis.

   Ėjo metai, po tų įvykių 1988 metais, kol aš palaipsniui sužinodavau Džinos istorijos detales, kuriomis pasidalinau su jumis. Praėjus metams ji man papasakojo apie savo sapną. Mane žavi tai, kaip Dievas veikė dviejuose skirtinguose gyvenimuose, kad sukurtų stebuklą. Ji netgi mano akcentą girdėjo sapne. Toks detalumas! Ir ji niekada anksčiau negirdėjo, kaip aš pamokslauju. Ji girdėjo apie mane tik iš neaiškių atgarsių.

   Po tos rytinės maldos Dievas man parodė į Džiną dvylikos tūkstančių žmonių minioje, kurie buvo Nacionaliniame parodų centre ir pasakė, kad išgydys ją. Skubėdamas melstis už ligonius – už kiekvieną, kuris sirgo, - aš galvojau, kad padariau didelę klaidą, melsdamasis ne už tą moterį. Bet Dievas ir laukė būtent tokio veiksmo.

   Džinai tai buvo jos sapną užbaigianti smulkmena, kuri patvirtino tai, ką ji matė savo antrame sapne. Jos išgydymas buvo arti. Dabar jos tikėjimas buvo pilnas jėgos. Ji buvo pasiruošusi, kai aš priėjau prie jos ir pasakiau:

-         Jėzus išgydys jus.

-         Aš žinau, aš žinau, aš žinau, - sušuko ji. Aš dar iki dabar girdžiu nuostabų džiugesį jos balse.

     Kokiam galingam Dievui mes tarnaujame!