Reinchardas Bonkė "Aukščiau už viską"

(Pradedame publikuoti Reinchardo Bonkės knygą "Aukščiau už viską", tai 12 gyvenimo istorijų, kurios įkvėps jus atlikti dar daugiau darbų dėl Dievo. Iš rusų kalbos vertė sesuo Regina AKB)

1 dalis

PERPILDYTAS PALAIMINIMAS

Ji stovėjo ir verkė minioje, bet mano akys jos nematė. 200 000 tūkstančių žmonių susirinko tą dieną Uguru parke.Aš pamokslavau  ir mes matėme tūkstančius ateinančių prie Viešpaties. Žmonės išsigydydavo. Aš buvau stipriai sujaudintas dar viena nuolankumo diena Viešpačiui ir Jo jėga, kad gelbėtų nusidėjėlius. Bet Terezija Uairimu nebuvo nusidėjėlė ir ji neišėjo į priekį. Aš niekada nežinojau, kad ji buvo ten.

    Ji į pagalvę praverkė nesuskaičiuojamą skaičių naktų, prieš tai, kol aš atvažiavau 1988 m., į jos miestą Nairobį. Per paskutinius mėnesius jos svajonė tarnauti Dievui sugriuvo per tarnavimą savo šeimai. Nelaimei šis praradimas draskė jos širdį, kaip pašėlusi siautėjanti audra.

   Nuo vaikystės Terezija karštai norėjo tarnauti Viešpačiui. Lankymasis bažnyčioje pripildė jos vaizduotę stebuklingu noru ištekėti už vyro tarnautojo. Kada ji galu gale subrendo, ji susitiko žavų europietį misionierių. Su jo atsiradimu jos širdyje viskas atsistojo į savo vietas. Noras tarnauti Dievui ir šiam misionieriui susiliejo į vieną. Ji nematė jokių negatyvių pusių šioje situacijoje.

   Jos tėvai buvo prieš. Jiems rasinis susimaišymas buvo lygus katastrofai. Be to, jie buvo gerbiama verslininkų šeima, ir negalėjo būti kalbama net apie tai, kad jų dukra galėjo ištekėti už vyro, nesivadovaujant tradicinėmis Afrikos vertybėmis.. Bet būdama meilės nelaisvėje ir turėdama stiprų norą tarnauti Viešpačiui, Terezija buvo įsitikinusi, Dievas jai davė atsakymą  į jos maldas šiame nuostabiame krikščionyje. Ji nusprendė nepaklusti tėvų valiai ir už jo ištekėti.

   Šis sprendimas pasiekė ją praėjus 12 metų, kai jos vyras - misionierius atsisuko prieš ją. Jokie kvietimai į jo krikščionišką tikėjimą nieko nepakeitė. Jis pasinaudojo negailestinga  teismų sistemos praktika, kai vyriškas dominavimas ima viršų, kad išsiskirtų su ja ir paliktų ją bei dukrą be jokio materialinio palaikymo.

   Ši istorija liečia mano širdį! Kaip ir Terezija, aš žinau siekimą tarnauti Dievui nuo vaikystės. Kai man buvo tik 10 metų, Vokietijoje aš išgirdau Dievo balsą, kvietusį mane į Afriką. Aš tai pat norėjau vesti tą moterį, su kuria galėčiau dalintis savo pašaukimu. Aš negaliu pagalvoti, kur bučiau šiandien arba kaip atlikčiau pašaukimą Dievui, jeigu mano brangi Anni atsisuktų kada nors prieš mane. Vien tik mintis apie tai užtektinai skausmo atneša man į širdį tam kad užtildyti visus mano pamokslus. Aš giliai sujaudintas Terezijos kančios.

   Karštą ir tvankią dieną Uguru parke, kai ji stovėjo ir verkė, jautė didžiulę prarają tarp mūsų. Praraja buvo daugiau nei fizinė.Aš pamokslavau pasitikėdamas, ko ji nežinojo. Ji buvo palikta vienintelio žmogaus, kuriam labiausiai norėjo įtikti. Kada ji ten stovėjo, kaltino save už tai, kad padarė tokį blogą pasirinkimą, siekdama turėti vyrą tarnautoją. Be to, ji save kaltino už tai, kad nesugebėjo išsaugoti santuokos, nežiūrint į vyro problemas. „Galbūt jo problemos buvo jos kaltė, - galvojo ji, - Ji buvo neypatingai gera žmona, nepakankamai panaši į Jėzų, kad pakeistų jo širdį.“ Be perstojo jos mintys sukosi vis iš naujo ir iš naujo, kaip  sparnai  sukami vėjo malūno, parblokšdami iš naujo ir iš naujo.

   Jai nebuvo kur eiti. Jos šeima dabar atsisakys jos. Jie pasakys jai, kad ji gavo tai, ko nusipelnė. Ji negalėjo pasiryžti tam, kad pasakytų jiems apie skyrybas. Bažnyčioje buvo negeriau. Skyrybos keniečių  krikščionims buvo laikoma baisia gėda – mirties bučinys kiekvienam, kas turi troškimą tarnauti.

  Vieninteliu prieglobsčiu, kurį rado Terezija, buvo Dievas. Nors ji jautėsi atstumta, tačiau širdies gilumoje kažkokiu būdu buvo įsitikinusi, kad Dievas jos neatstūmė. Ji buvo palikta blogo vyro, bet nepalikta gerojo Dievo. Ji kabinosi vilties, kad vieną kartą  kažkada ir kažkur Dievas duos jos kojom tvirtą pagrindą, kad ji vėl galėtų stovėti. Pagrindą, kurio nė vienas pragaro demonas negalės kada nors iš jos paimti.

   Štai kodėl ji verkė Uguru parke stovėdama minioje. Vėliau ji pasakojo, kad išgirdo mano balsą, kuris pamokslavo Dievo žodį taip įtikinamai, kad garsas įkvėpė viltį į jos širdį. Ji anksčiau negirdėjo, kad tokiu būdu būtų skelbiama Evangelija.Tarnautojai, kuriuos ji žinojo, mokėsi seminarijose. Jie nebuvo išmokyti sužadinti viltį klausytojų širdyse, kad kas nors nenusiviltų, ir nusivylęs nekaltintų Dievo. Netgi Gerosios Naujienos viltis buvo atskleista, kad neliūdintų tikinčiųjų.

  Bet Reichardas Bonkė, kurį ji matė tą dieną, pamokslavo bekompromisę Evangeliją, nesijaudinant dėl to, kaip jį priims. Jis karštai šaukė į mikrofoną apie Gerąją Naujieną. Taip, kaip jis kalbėjo ir judėjo scenoje, kiekvienas žinojo, jog jis tiki savo pašaukimu ir kad jis atiduotų savo gyvenimą jam. Jis elgėsi kaip žmogus, kuris tikrai pažįsta Dievą, apie Kurį jis pamokslavo.

   „Jeigu Reichardas Bonkė gali būti toks, - galvojo Terezė, - tai galiu ir aš. Ir iš jos akių pradėjo tekėti vilties ašaros.

    Kada aš pašaukiau ligoniu išeiti į priekį, Teresė žiūrėjo, kaip aš dėjau ant jų rankas. Nematančios akys atsimerkdavo, luoši pradėdavo vaikščioti,  žmonės, kurie negirdėjo, staiga kartojo mano šnabždėjimą žodis į žodį. Tai buvo kaip dar vieno Apaštalų darbų knygos puslapio parašymas.

    Terezija matė, kad aš turiu gyvą „ugnį“, kuri buvo aukščiau šalto religijos pykčio iš jos asmeninės patirties. Tai buvo dovana, kurios ji su ašaromis ieškojo tą dieną. Už mažiau ji negalėjo sutikti. Ir iš pačių savo širdies gelmių ji suriko: „Dieve, prašau, Dieve, jei tu gali Bonkei duoti  100 000 sielų, duok man vieną šimtą, tik vieną šimtą, Viešpatie, ir aš būsiu pačia  laimingiausia moterimi“...

    Tai pasakiusi, Terezija kai ką suprato savo širdyje, - įsisąmonino, kad priimtų atsakymą iš Dievo, Reichardas Bonkė turi uždėti ant jos galvos rankas ir pasimelsti už ją.

   Bet ką tai reiškia? Aš nežinau. Aš negaliu to paaiškinti, kaip tik pasakyti, kad Terezija turėjo tikėjimą, kuris buvo pas moterį, kuri prisilietė prie Jėzaus drabužio kraštelio, kad būtų išgydyta..Tai nebuvo Jėzaus idėja, kad ta moteris tai padarytų. Tai buvo moters noras. Iš tiesų Jėzus ėjo visai kitų gydyti, kai ji pavijo Jį ir prisilietė prie Jo darbužio kraštelio. Kai ji tai padarė, ji buvo išgydyta. Jėzus pasisuko į ją ir tarė: „Dukra mano, tavo tikėjimas tave išgydė“.

    Terezijos tikėjimas buvo toks kaip tikėjimas tos moters. Kažkokiu būdu ji žinojo, jog aš turiu uždėti ant jos rankas ir melstis už ją., tada ji galės pilnai įeiti į Dievo palaiminimą.

   Tai ne formulė, kaip gauti kažką iš Dievo. Aš sakau jums, kad mano rankose nėra ypatingos jėgos – jos ne daugiau, kaip buvo ypatingų savybių Jėzaus drabužio kraštelyje. Moters tikėjimas turėjo reikšmę. Taip ir Terezijos tikėjimas nukreipė jos mintį į tai, kad mano rankų prisilietimas reikš, kad ji gaus ypatingą jėgą.

(Bus daugiau)