2004 m. rugsėjo 1-oji tapo lemtingu įvykiu1200 įkaitų, kuriuos užgrobė islamistai mokykloje. Per šį teroristinį aktą žuvo 334 žmonės.
Viena iš įkaitų tada 14-metė Agunda Vatajeva, per operaciją patyrusi rimtų sužeidimų, per tragediją praradusi mamą Galiną, dirbusią pradinių klasių mokytoja, po to, kai buvo išlaisvinta užrašė savo atsiminimus. Ji skubėjo, nes manė, kad laikas užgoš kai kurias detales. Bet klydo, nes atsiminimai ne tik nesusilpnėjo, bet ir iki šiol jai tenka su jais gyventi.
„ Kiekvienoje medicininėje mano pažymoje rašoma „Įkaitė“. Einant metams aš pripratau prie savo randų, pripratau jų nesigėdyti. Jie tapo mano dalimi. Be jų aš nebegaliu savęs įsivaizduoti. Bet be jų turiu dar įdomių dalykėlių, sakykim „mano“ metalas. Vienas galvoje, kitas plaučiuose, o dar kiti gabaliukai išmėtyti po kūną. Ne tai, kad negalėčiau su jais sugyventi, bet pojūčiai labai diskomfortiški, ypač - galvos skausmai.
Ir dar aš labai uždara. Kartais atrodo, kad paprasčiau nusišauti, negu ką apie tai papasakoti kitam žmogui, net artimam. Ne todėl, kad nesupras, o todėl, kad sudėtinga“,- rašė internetiniame dienoraštyje dabar 22 metų mergina.
Norintys susipažinti jį gali rasti čia
http://www.mk.ru/incident/article/2012/09/03/743720-shkolnyiy-dnevnik-beslana.html
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą