Amžino įšalo žemė – tundra – matė ir ne vieną lietuvį, kuris buvo ištremtas į tas lietuvio akiai nykias ir atšiaurias vietas, daugelis mūsų tautiečių nepakėlė speigo, maisto trūkumo, pusę metų trunkančios žiemos ir amžiams liko ten.
Ir vis dėlto ir šis baisus ir netinkamas gyventi, kaip mums atrodo, kraštas kai kuriems žmonėms yra gimtinė ir pati mielaiusia vieta Žemėje. Tai mažosios tolimųjų rytų ir Sibiro tautos nencai, jakutai, čiukčiai, chantai, aleutai ir kitos, gyvenančios klajoklišką gyvenimo būdą, dėl to dažnai išjuokiamos, kaip “necivilizuotos” ir atsilikusios. Visi turbūt girdėjo anekdotų apie čiukčius, kurie nemoka naudotis telefonu, televizoriumi ar dar kokiu technikos stebuklu.
Tačiau Biblija sako, kad Dievas visus žmones sukūrė vienodus, su tokiais pat skausmais ir tokiais pat klausimais. Ir klajokliai šiandien girdi Evangeliją ir į ją atsiliepia Išties Biblijos Dievas – visų tautų Dievas.
Piotras Hudis – žmogus, kuris gimė tundroje. Jo pase grafoje “gimimo vieta” taip ir parašyta – “Tundra”. Ir siela jo – klajoklio siela, elnių augintojo siela. Šis nencų tautybės žmogus apsilankė Sankt Peterburge ir krikščioniško laikraščio “Večnij zov”(Amžinasis šauksmas) redakcijoje su juo apie Dievą, gyvenimą ir tolimojo Jamalo gyvenimą kalbėjosi šio leidinio žurnalistai.
Tėvas stebisi, kaip galima gyventi dėžutėje
— Piotrai, jūs - nepaprasto likimo žmogus, papasakokite apie save.
— Gimiau klajoklių elnių augintojų šeimoje, kuri visą savo gyvenimą klajoja su savo elnių bandomis. Mano tėvas dabar pensininkas, o anksčiau jis buvo elnių augintojas ir medžiotojas. Šeima didelė – iš viso buvo aštuoni vaikai, iki šiol dar kai kurie mano broliai klajoja su elniais, o aš perėjau į sėslų gyvenimo būdą, nors dažnai važinėju į komandiruotes, keliauju.
— Ar sunkus gyvenimas tundroje?
— Aš taip nepasakyčiau, tiesiog ten gyvenimas kitoks.Mano tėvas atvažiuoja pas mane į svečius ir stebisi: ”Kaip jūs tose dėžutėse gyvenat, gryno oro negaunate, vandenį užterštą geriate?”. Ir išties, aš su juo sutinku – tundroje gyventi lengviau. Kai visas žmogaus gyvenimas yra darbas, jis nežino, kas yra nuovargis.
—Jūsų šeima turi elnių?
— Taip, turi, bet banda nedidelė, mano giminaičiai priskiriami prie “vidutiniokų”. O 1999 metais pusė musų bandos išgaišo dėl blogų oro sąlygų. Sunkūs buvo metai tundros žmonėms. Daugelis šeimų susijungė, nes neliko elnių, o tudros žmogui elnias – tai jo gyvenimas.Tai ir maistas, ir rūbai, ir transportas. Jei neliks elnių, jis turės eiti gyventi į miestelį, kur nėra darbo, įprasto gyvenimo būdo, bet yra alkoholis. Toks žmogus gyvenimą realiai gali baigti savižudybe.
— Tokiu atveju pasikeičia gyvenimo būdas.
— Taip, net kai pereini gyventi į kitą vietą, reikia tam tikro laiko, kad adaptuotumeisi, reikia laiko. Dabar valdžia pažada išsaugoti ir elnius, ir tradicinį gyvenimo būdą, bet anksčiau ar vėliau mes, šiaurės tautos, prarasime tradicijas. O kad išliktų kultūra, reikia žiūrėti į priekį maždaug 50 ar net 100 metų.
Pasiklydęs kultūrose
— Kas gi įvyko kai jūs nustojote klajoti?
— Taip atsitiko, kad mane paėmė į SSSR armiją.Tarnavau dvejus metus Armėnijoje, Ukrainoje. O grįžau po dvejų metų ir įsidarbinau geležinkelio statyboje. Bet trumpai, kadangi buvau įpratęs klajoti, keliauti, po to atsirado šeima, apsigyvenau miestelyje netoli Salechardo. Vėliau įsidarbinau milicijoje, nes tikėjau, kad yra teisingumas, norėjau padėti savo tautai. Bet viskas pasirodė visai kitaip, nei aš maniau, nes gyvenimas tundroje labai skiriasi nuo gyvenimo mieste.
—Nusivylėte milicininko profesija?
— Ne, profesija nenusivyliau, nusivyliau pačiu gyvenimu. Kai gyvenau sau įprastame pasaulyje, tundroje, tikėjau, kad kažkur yra kitas gyvenimas, geresnis. Bet geresnio gyvenimo neradau ir vadinamojoj civilizacijoj, todėl stipriai nusivyliau. Galvojau, kad ir gyventi nebeverta, nes vaikščioti žeme šiaip sau ir nežinoti, kodėl tu gimei, koks tavo tikslas,- neverta.
— Ar dažnai klajokliai galvoja, apie tai, kam jie skirti (sutverti)?
— Jie tiki Dievu, sako, kad Jis egzistuoja. Ir mato Dievą gamtoje. Bet aš asmeniškai buvau pasiklydęs kultūrose - namuose kalbėjo viena, o mokykloje mane mokė, kad žmogus kilo iš beždžionės, man paaiškindavo, kad mano tėvai tamsuoliai ir daugelio dalykų nesupranta. Ir aš sutikdavau. Grįžęs per atostogas tėvams pasakodavau, ko mane išmokė “civilizacija”, bet tėvas tvirtindavo, kad žmogus sutvertas Dievo. Taigi įvyko taip, kad aš nei namuose gautomis žiniomis pasitikėjau, nei mokykla. O kai aš susidūriau su niekšybėmis, tiesiog neturėjau vertybių, į kurias galėčiau įsitverti. Aš pasimečiau. Tą būseną patiria kiekvienas nencų kultūros žmogus, tai neišvengiama. Jie pasimeta tarp šių kultūrų, nebežino, kaip prisitaikyti šiame pasaulyje. Aš ieškojau išeities ir galų gale radau. Esu įsitikinęs, kad Dievas matė ir mano ieškojimus, ir mintis ir poreikius. Todėl, kad pats sunkiausias dalykas - vienatvė.
— Kaipgi tu radai išeitį?
— Aš susirgau ir ėmiau dažniau galvoti apie mirtį. Liga man iškėlė klausimą, atsakymą į kurį aš visą laiką atidėdavau, nustumdavau. Taigi, aš susimąsčiau: negi viskas taip ir baigsis? Kas toliau? Ligos dėka aš atėjau pas Dievą, patikėjau, kad Dievui ne tas pats, kas vyksta su manimi. Kai įtikėjau, ėmiau sveikti, nors trejus metus gydytojai negalėjo man padėti. Dabar praėjo jau 8 metai, ir aš džiūgauju, tarsi Dievą pažinočiau visą savo gyvenimą.
Įveikti žmonių sielų priešą, vardu Na
— Dažnai, kai žmonės ieško, jie gali nuklysti.
— Aš išties galėjau paklysti, bet dabar žinau, kad padariau teisingą pasirinkimą. Žinojimas to, kaip Dievas parodė savo meilę neleidžia man paklysti kitose religijose. Kiekvienoje kultūroje yra kažkas, per ką galima atnešti žmonėms Gerąją naujieną. Nencų tautoje yra tam tikra aukojimų sistema. Kad nencas pamatytų Dievą, reikalinga auka, reikalingas kraujo praliejimas. Ir aš jiems pasakoju apie tai, kad Dievas pats atnešė didžiausią auką – jis atidavė savo viengimį Sūnų ir šios aukos pakanka.
—Nencų tautoje gyva pagonybė?
— Taip, bet mes randame kelius, kaip pasiekti nencų širdis, nes Dievas juos jau paruošė Gerosios naujienos skelbimui. Aš nueinu pas nencą ir jam sakau: ”Tu aukoji gyvulius – puiku, bet nuodėmė juk nuolatinė, pastovi – nespėji elnio papjauti, o jau vėl nusidedi. Tu nuskursi ir nebeturėsi elnių, bankrutuosi, o vis tiek neatsikratysi nuodėmių”. Jis tada klausia:”O ką man daryti?”. Tada aš jam sakau:”Yra išeitis, Dievas atidavė savo Sūnų už tavo nuodėmes, todėl tu gali nueiti į Dievo akivaizdą švarus, ir elniai liks gyvi, jų tu turėsi pakankamai".
— Jei nencai aukoja, vadinasi yra ir supratimas apie nuodėmę?
— Taip, yra žodis, reiškiantis nuodėmę, yra ir auką žymintis žodis.
— Ar nencai tiki, kad yra nemirtinga siela, rojus ir pragaras?
— Tokių terminų nėra, bet egzistuoja supratimas, kad sielos užmušti neįmanoma. Klausimas tik tas, kur siela pateks – į “gerą” vietą pas Dievą, ar į “blogą” - pas žmonių sielų priešą. Nencams toks žmonių sielų priešas yra ir jis jiems realus - tai sutvėrimas, vardu Na, gyvenantis gelmėse. Dažnai galvojama, kad tautos su tokiu pasaulio suvokimu nepasiruošusios išgirsti Evangeliją, tačiau Dievas viską numatė – tie žmonės žino, kad Dievas yra, mato Jį gamtoje ir ieško Jo savo sielose..
— Kaip jūs pasakojate žmonėms apie Dievą?
— Iš viso bažnyčia turi užsiimti tuo, ką Dievas jai numatė: atverti paslaptis pasauliui. Parodyti Jėzaus auką. Tai mano pareiga. Jei krikščionių bažnyčia pasitraukia nuo to – ji ima užsiimti pačia savimi. Kaip misionierius, galiu pasakyti tik tiek – reikia liudyti ne tik žodžiais, bet ir gyvenimu. Žmonėms reikalingas išgelbėjimas. Daugeliui žmonių. Jei mes pažinotume tuos žmones, iškart pas juos nueitume, bet Dievas mums to neparodo. Reikia, kad mes skelbtume Evangeliją nepriklausomai nuo nieko. Aš savęs paklausiau, kokia mano motyvacija, ir supratau, kad be meilės neįmanoma ką nors daryti. Tai, ką Dievas padarė dėl manęs – tai ir yra motyvas. Aišku, sunku, bet meilė sužiedės, jeigu ja nesidalinsi.
Laimingas yra tas, kuris laisvas
— Ką planuojate ateityje?
—Noriu padėti daugeliui šeimų, nors informacija. Šiuo metu mūsų bažnyčia vykdo projektą “Sveikas tundros kūdikis”, nes daugelis klajoklių vaikų miršta vien todėl, kad nevisavertiškai maitinasi. Nencų gausios šeimos ir motinos ne visada turi pieno, todėl mes norime suteikti tokioms šeimoms galimybę savo kūdikius maitinti alternatyviai. Taip pat rūpinamės ir veterinariniu projektu, nes elniai ėmė sirgti. Jei elnius skiepyti, jie taps atsparesni – neturtingoms šeimoms skiepus dalijame nemokamai. Tuo labiau, kad yra žmonių, kurie aukoja šiam darbui, kurie rūpinasi mažųjų tautų problemomis.
—Ar galėtumėt gyventi Sankt Peterburge?
— Na, manęs, turbūt “neilgam užtektų”, todėl, kad miestas triukšmingas, daug mašinų, turbūt nesugebėčiau čia gyventi. Man visada reikia kuriam laikui išvažiuoti, pasitraukti, pailsėti. Nežinau, gal kas nors randą ramybę ir triukšme, bėgime..
— Išeitų, šiuolaikinė civilizacija – blogis tokioms tautoms kaip nencai?
— Taip, ir , beje, neišvengiamas. Blogai, kai mes nesiskaitome su kitaip gyvenančiais žmonėmis, su jų interesais. Mes galvojame, kad visi turi būti vienodi - civilizuoti, turtingi, naudotis šiuolaikinėmis technologijomis.
— Bet juk turtas ne materialiuose dalykuose, ne daiktuose, turtas tame, kad tu esi laisvas. Kai esame tundroje, mes nieko neturime, bet esame laimingi. O civilizacija – iš vienos pusės ji nėra bloga, bent jau todėl, kad žmonės turi galimybę bendrauti vieni su kitais. Bet vis dėlto pasakyčiau, kad civilizacijoje gero maža. Kaip suprasti patį žodį civilizacija? Bendrumas su pasauline kultura? Nencai irgi turi savo civilizaciją. Kai ateis kita, stipresnė, ji sutryps mūsiškę. Aišku, ji kažką paims iš mūsų civilizacijos, bet ką mes turėsime patys? Taigi, nieko gero aš nematau.
Pagal tinklalapį “VZOV".
Ir vis dėlto ir šis baisus ir netinkamas gyventi, kaip mums atrodo, kraštas kai kuriems žmonėms yra gimtinė ir pati mielaiusia vieta Žemėje. Tai mažosios tolimųjų rytų ir Sibiro tautos nencai, jakutai, čiukčiai, chantai, aleutai ir kitos, gyvenančios klajoklišką gyvenimo būdą, dėl to dažnai išjuokiamos, kaip “necivilizuotos” ir atsilikusios. Visi turbūt girdėjo anekdotų apie čiukčius, kurie nemoka naudotis telefonu, televizoriumi ar dar kokiu technikos stebuklu.
Tačiau Biblija sako, kad Dievas visus žmones sukūrė vienodus, su tokiais pat skausmais ir tokiais pat klausimais. Ir klajokliai šiandien girdi Evangeliją ir į ją atsiliepia Išties Biblijos Dievas – visų tautų Dievas.
Piotras Hudis – žmogus, kuris gimė tundroje. Jo pase grafoje “gimimo vieta” taip ir parašyta – “Tundra”. Ir siela jo – klajoklio siela, elnių augintojo siela. Šis nencų tautybės žmogus apsilankė Sankt Peterburge ir krikščioniško laikraščio “Večnij zov”(Amžinasis šauksmas) redakcijoje su juo apie Dievą, gyvenimą ir tolimojo Jamalo gyvenimą kalbėjosi šio leidinio žurnalistai.
Tėvas stebisi, kaip galima gyventi dėžutėje
— Piotrai, jūs - nepaprasto likimo žmogus, papasakokite apie save.
— Gimiau klajoklių elnių augintojų šeimoje, kuri visą savo gyvenimą klajoja su savo elnių bandomis. Mano tėvas dabar pensininkas, o anksčiau jis buvo elnių augintojas ir medžiotojas. Šeima didelė – iš viso buvo aštuoni vaikai, iki šiol dar kai kurie mano broliai klajoja su elniais, o aš perėjau į sėslų gyvenimo būdą, nors dažnai važinėju į komandiruotes, keliauju.
— Ar sunkus gyvenimas tundroje?
— Aš taip nepasakyčiau, tiesiog ten gyvenimas kitoks.Mano tėvas atvažiuoja pas mane į svečius ir stebisi: ”Kaip jūs tose dėžutėse gyvenat, gryno oro negaunate, vandenį užterštą geriate?”. Ir išties, aš su juo sutinku – tundroje gyventi lengviau. Kai visas žmogaus gyvenimas yra darbas, jis nežino, kas yra nuovargis.
—Jūsų šeima turi elnių?
— Taip, turi, bet banda nedidelė, mano giminaičiai priskiriami prie “vidutiniokų”. O 1999 metais pusė musų bandos išgaišo dėl blogų oro sąlygų. Sunkūs buvo metai tundros žmonėms. Daugelis šeimų susijungė, nes neliko elnių, o tudros žmogui elnias – tai jo gyvenimas.Tai ir maistas, ir rūbai, ir transportas. Jei neliks elnių, jis turės eiti gyventi į miestelį, kur nėra darbo, įprasto gyvenimo būdo, bet yra alkoholis. Toks žmogus gyvenimą realiai gali baigti savižudybe.
— Tokiu atveju pasikeičia gyvenimo būdas.
— Taip, net kai pereini gyventi į kitą vietą, reikia tam tikro laiko, kad adaptuotumeisi, reikia laiko. Dabar valdžia pažada išsaugoti ir elnius, ir tradicinį gyvenimo būdą, bet anksčiau ar vėliau mes, šiaurės tautos, prarasime tradicijas. O kad išliktų kultūra, reikia žiūrėti į priekį maždaug 50 ar net 100 metų.
Pasiklydęs kultūrose
— Kas gi įvyko kai jūs nustojote klajoti?
— Taip atsitiko, kad mane paėmė į SSSR armiją.Tarnavau dvejus metus Armėnijoje, Ukrainoje. O grįžau po dvejų metų ir įsidarbinau geležinkelio statyboje. Bet trumpai, kadangi buvau įpratęs klajoti, keliauti, po to atsirado šeima, apsigyvenau miestelyje netoli Salechardo. Vėliau įsidarbinau milicijoje, nes tikėjau, kad yra teisingumas, norėjau padėti savo tautai. Bet viskas pasirodė visai kitaip, nei aš maniau, nes gyvenimas tundroje labai skiriasi nuo gyvenimo mieste.
—Nusivylėte milicininko profesija?
— Ne, profesija nenusivyliau, nusivyliau pačiu gyvenimu. Kai gyvenau sau įprastame pasaulyje, tundroje, tikėjau, kad kažkur yra kitas gyvenimas, geresnis. Bet geresnio gyvenimo neradau ir vadinamojoj civilizacijoj, todėl stipriai nusivyliau. Galvojau, kad ir gyventi nebeverta, nes vaikščioti žeme šiaip sau ir nežinoti, kodėl tu gimei, koks tavo tikslas,- neverta.
— Ar dažnai klajokliai galvoja, apie tai, kam jie skirti (sutverti)?
— Jie tiki Dievu, sako, kad Jis egzistuoja. Ir mato Dievą gamtoje. Bet aš asmeniškai buvau pasiklydęs kultūrose - namuose kalbėjo viena, o mokykloje mane mokė, kad žmogus kilo iš beždžionės, man paaiškindavo, kad mano tėvai tamsuoliai ir daugelio dalykų nesupranta. Ir aš sutikdavau. Grįžęs per atostogas tėvams pasakodavau, ko mane išmokė “civilizacija”, bet tėvas tvirtindavo, kad žmogus sutvertas Dievo. Taigi įvyko taip, kad aš nei namuose gautomis žiniomis pasitikėjau, nei mokykla. O kai aš susidūriau su niekšybėmis, tiesiog neturėjau vertybių, į kurias galėčiau įsitverti. Aš pasimečiau. Tą būseną patiria kiekvienas nencų kultūros žmogus, tai neišvengiama. Jie pasimeta tarp šių kultūrų, nebežino, kaip prisitaikyti šiame pasaulyje. Aš ieškojau išeities ir galų gale radau. Esu įsitikinęs, kad Dievas matė ir mano ieškojimus, ir mintis ir poreikius. Todėl, kad pats sunkiausias dalykas - vienatvė.
— Kaipgi tu radai išeitį?
— Aš susirgau ir ėmiau dažniau galvoti apie mirtį. Liga man iškėlė klausimą, atsakymą į kurį aš visą laiką atidėdavau, nustumdavau. Taigi, aš susimąsčiau: negi viskas taip ir baigsis? Kas toliau? Ligos dėka aš atėjau pas Dievą, patikėjau, kad Dievui ne tas pats, kas vyksta su manimi. Kai įtikėjau, ėmiau sveikti, nors trejus metus gydytojai negalėjo man padėti. Dabar praėjo jau 8 metai, ir aš džiūgauju, tarsi Dievą pažinočiau visą savo gyvenimą.
Įveikti žmonių sielų priešą, vardu Na
— Dažnai, kai žmonės ieško, jie gali nuklysti.
— Aš išties galėjau paklysti, bet dabar žinau, kad padariau teisingą pasirinkimą. Žinojimas to, kaip Dievas parodė savo meilę neleidžia man paklysti kitose religijose. Kiekvienoje kultūroje yra kažkas, per ką galima atnešti žmonėms Gerąją naujieną. Nencų tautoje yra tam tikra aukojimų sistema. Kad nencas pamatytų Dievą, reikalinga auka, reikalingas kraujo praliejimas. Ir aš jiems pasakoju apie tai, kad Dievas pats atnešė didžiausią auką – jis atidavė savo viengimį Sūnų ir šios aukos pakanka.
—Nencų tautoje gyva pagonybė?
— Taip, bet mes randame kelius, kaip pasiekti nencų širdis, nes Dievas juos jau paruošė Gerosios naujienos skelbimui. Aš nueinu pas nencą ir jam sakau: ”Tu aukoji gyvulius – puiku, bet nuodėmė juk nuolatinė, pastovi – nespėji elnio papjauti, o jau vėl nusidedi. Tu nuskursi ir nebeturėsi elnių, bankrutuosi, o vis tiek neatsikratysi nuodėmių”. Jis tada klausia:”O ką man daryti?”. Tada aš jam sakau:”Yra išeitis, Dievas atidavė savo Sūnų už tavo nuodėmes, todėl tu gali nueiti į Dievo akivaizdą švarus, ir elniai liks gyvi, jų tu turėsi pakankamai".
— Jei nencai aukoja, vadinasi yra ir supratimas apie nuodėmę?
— Taip, yra žodis, reiškiantis nuodėmę, yra ir auką žymintis žodis.
— Ar nencai tiki, kad yra nemirtinga siela, rojus ir pragaras?
— Tokių terminų nėra, bet egzistuoja supratimas, kad sielos užmušti neįmanoma. Klausimas tik tas, kur siela pateks – į “gerą” vietą pas Dievą, ar į “blogą” - pas žmonių sielų priešą. Nencams toks žmonių sielų priešas yra ir jis jiems realus - tai sutvėrimas, vardu Na, gyvenantis gelmėse. Dažnai galvojama, kad tautos su tokiu pasaulio suvokimu nepasiruošusios išgirsti Evangeliją, tačiau Dievas viską numatė – tie žmonės žino, kad Dievas yra, mato Jį gamtoje ir ieško Jo savo sielose..
— Kaip jūs pasakojate žmonėms apie Dievą?
— Iš viso bažnyčia turi užsiimti tuo, ką Dievas jai numatė: atverti paslaptis pasauliui. Parodyti Jėzaus auką. Tai mano pareiga. Jei krikščionių bažnyčia pasitraukia nuo to – ji ima užsiimti pačia savimi. Kaip misionierius, galiu pasakyti tik tiek – reikia liudyti ne tik žodžiais, bet ir gyvenimu. Žmonėms reikalingas išgelbėjimas. Daugeliui žmonių. Jei mes pažinotume tuos žmones, iškart pas juos nueitume, bet Dievas mums to neparodo. Reikia, kad mes skelbtume Evangeliją nepriklausomai nuo nieko. Aš savęs paklausiau, kokia mano motyvacija, ir supratau, kad be meilės neįmanoma ką nors daryti. Tai, ką Dievas padarė dėl manęs – tai ir yra motyvas. Aišku, sunku, bet meilė sužiedės, jeigu ja nesidalinsi.
Laimingas yra tas, kuris laisvas
— Ką planuojate ateityje?
—Noriu padėti daugeliui šeimų, nors informacija. Šiuo metu mūsų bažnyčia vykdo projektą “Sveikas tundros kūdikis”, nes daugelis klajoklių vaikų miršta vien todėl, kad nevisavertiškai maitinasi. Nencų gausios šeimos ir motinos ne visada turi pieno, todėl mes norime suteikti tokioms šeimoms galimybę savo kūdikius maitinti alternatyviai. Taip pat rūpinamės ir veterinariniu projektu, nes elniai ėmė sirgti. Jei elnius skiepyti, jie taps atsparesni – neturtingoms šeimoms skiepus dalijame nemokamai. Tuo labiau, kad yra žmonių, kurie aukoja šiam darbui, kurie rūpinasi mažųjų tautų problemomis.
—Ar galėtumėt gyventi Sankt Peterburge?
— Na, manęs, turbūt “neilgam užtektų”, todėl, kad miestas triukšmingas, daug mašinų, turbūt nesugebėčiau čia gyventi. Man visada reikia kuriam laikui išvažiuoti, pasitraukti, pailsėti. Nežinau, gal kas nors randą ramybę ir triukšme, bėgime..
— Išeitų, šiuolaikinė civilizacija – blogis tokioms tautoms kaip nencai?
— Taip, ir , beje, neišvengiamas. Blogai, kai mes nesiskaitome su kitaip gyvenančiais žmonėmis, su jų interesais. Mes galvojame, kad visi turi būti vienodi - civilizuoti, turtingi, naudotis šiuolaikinėmis technologijomis.
— Bet juk turtas ne materialiuose dalykuose, ne daiktuose, turtas tame, kad tu esi laisvas. Kai esame tundroje, mes nieko neturime, bet esame laimingi. O civilizacija – iš vienos pusės ji nėra bloga, bent jau todėl, kad žmonės turi galimybę bendrauti vieni su kitais. Bet vis dėlto pasakyčiau, kad civilizacijoje gero maža. Kaip suprasti patį žodį civilizacija? Bendrumas su pasauline kultura? Nencai irgi turi savo civilizaciją. Kai ateis kita, stipresnė, ji sutryps mūsiškę. Aišku, ji kažką paims iš mūsų civilizacijos, bet ką mes turėsime patys? Taigi, nieko gero aš nematau.
Pagal tinklalapį “VZOV".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą