Dvidešimt metų pragare (miręs Dievas)

(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas)

Skaistykla

Viename kambaryje kabėjo didžiulis paveikslas, kuriame buvo pavaizduoti visų kankinamų vyrų, moterų ir vaikų siaubai skaistykloje. Kančios buvo taip gerai pavaizduotos, kad atrodė realios. Mus nuvesdavo ten, kad mąstytume apie tai. Po to Motinėlė kreipdavosi į vienuoles, sakydama, kad jiems geriau būtų praeiti dar vieną epitemiją, nes tie žmonės maldavo, kad išvengtų baisios skaistyklos ugnies. Buvo daug dienų, kai aš sąmoningai deginau savo kūną, liejau savo kraują, nes buvau įsitikinusi, kad mano kančios padės tiems nelaimingiems žmonėms. Dažnai sakau, kad jeigu mišias ir skaistyklą išimti iš Romos katalikų sistemos, tai ji neteks 90 procentų savo pajamų ir mirs iš bado. Šita pikta babiloniška sistema siurbia ir gyvųjų, ir mirusiųjų pinigus, kad aprūpintų savo piktą plitimą visoje Žemėje.

Celės yra tuščios, tik stovi Mergelės Marijos statula, laikanti kūdikėlį Jėzų. Kai aš klaupdavausi ant aštrių vielų, nuoširdžiai melsdavausi už prarastą žmoniją. Mane mokė, kad mano kančios ir mano pralietas kraujas išgelbės juos. Tikėjau, kad mano vargšė močiutė bus greičiau iš ten paleista (šeimos kunigas mus įtikino, kad ji papuolė į skaistyklą).

Mus mokė, kad už kiekvieną pralietą kraujo lašą vienuolyne mes 100 dienų trumpiau būsime skaistykloje. Kai vienuolės dirbdavo virtuvėje ar požemiuose, jos kartais specialiai sužeisdavo save. Tai buvo įmušta į mūsų mąstymą, kad kai mes liejame kraują, kai daužome savo kūnus ir juos žalojame rimbais, mes gauname indulgensiją nuo skaistyklos sau ir kitiems. Atsiminkite, kad vienuolyne nėra jokios vilties, nėra ko laukti, išskyrus skausmą, alkį ir galų gale mirtį...

Tiems kurie moko tiesos apie išgelbėjimą per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir pažįsta nuostabią Dievo malonę, tai gali pasirodyti neįtikima, jog kažkas gali taip klysti ir būti tokioje tamsoje. Priminsiu, kad mus to mokė visą gyvenimą. Jei jus visą gyvenimą to mokytų, jei vaikystėje išvežtų į vienuolyną, praplautų ten smegenis, galų gale uždarytų į uždarą vienuolyną, jūs taip pat nežinotumėt nieko kito.

Statulos

Man reikėjo vienuolyne praleisti 10 baisių metų, kol pagaliau aš supratau baisią tiesą, kad esu apgauta.  Pagaliau aš įsitikinau, kad visos statulos – Mergelė Marija, Jėzus, Juozapas, šventas Petras ir kiti šventieji yra tiesiog bejausmis metalas, mediniai arba gipsiniai stabai. Tai buvo šokas, kai supratau, jog jie nieko negali padaryti, kad atsakytų į karštas maldas, išlietas prie jų ištikimų ir suklaidintų žmonių visame pasaulyje.

Stebėtina, koks stipriai atsparus buvo mano tikėjimas visais šitais melagingais stabais. Kiek prireikė laiko, kol supratau karčią tiesą apie juos ir melą, kuris mus įtraukė į spąstus. Su kartėliu aš priėjau išvados, kad jeigu Dievas ir yra, tai Jis arba miręs, arba Jam visai nerūpi žmonija. О, kiek valandų aš ir kiti iššvaistė raudančiose maldose prie šitų nebylių stabų kojų.