Dvidešimt metų pragare (basoji karmelitė)

(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas, skaitantys rusiškai jį gali rasti outpouring.ru)

Tai buvo neįtikėtina! Aš vėl laisva! Pagaliau aš dingau iš vienuolyno kalėjimo. Tai buvo nuostabi, nors ir vėjuota diena, ir mano drabužiai ir šydas vis daužė man per veidą. Aš vos galėjau matyti kur einu. Susidūriau gatvėje su vyru ir iš nevilties aš įsikabinau jam į ranką ir išsigandusiu balsu ištariau : „Prašau padėkite man! Paslėpkite mane! Aš ką tik pabėgau iš vienuolyno!“.
Jis atrodė išsigandęs ir nustebęs, bet greitai pasakė: „Eime su manimi ir aš jus paslėpsiu savo rūsyje. Jis ką tik pastate iškrovė šviežią šieną ir aš pradėjau kilti laiptais aukštyn, kad galėčiau pasislėpti palėpėje. Aš galvojau apie geresnę vietą, kur galėtų mane paslėpti. Nuėjau paskui jį į jo namą, jis paaiškino žmonai, kas darosi, ir jie greitai atidarė lubų kampe esančias duris ir pakėlė mane į palėpę.
Šiai šauniai porai buvo tik apie trisdešimt metų, bet jie buvo labai geri man. Jie į palėpę man atnešė pagalvę, užklotą, vandens ir maisto. Ten aš slėpiausi visą naktį ir visą kitą dieną. Artėjant vakarui aš jiems pasakiau, kad turiu palikti juos ir eiti toliau sutemus. Iš jų aš pirmą kartą sužinojau, kokioje vietoje aš buvau uždaryta į kalėjimą šiuos dvejus metus. Jie davė man žemėlapį, kai mes žiūrėjome į jį, mes pamatėme, kad aš buvau įkalinta 650 mylių nuo dėdės Džono namų. Žemėlapį pažymėjome taip, kad aš galėčiau vėl grįžti atgal pas dėde Džoną.
Moteris supakavo maistą į dėžes ir davė man kelionei septyniasdešimt penkis centus ir primygtinai prašė paimti keletą drabužių iš jos garderobo kelionei ir palydėjo mane. Aš buvau be plaukų, todėl ji man davė šilkinę kepuraitę. Aš neturėjau nei batų, nei kojinių, todėl buvau priversta eiti basa, nes pas mano draugus irgi nebuvo nieko tinkamo mano kojoms. Be abejo, aš atrodžiau keistai, apsirengusi trimis dydžiais didesniais drabužiais. Kelionėje aš stengiausi judėti pakeleivingomis mašinomis arba ėjau nepravažiuojamais keliais. Aš ėjau ir ėjau, kol mano kojos nesutino, ir aš supratau, kad toliau eiti negaliu. Kada aš sustojau prie namo, kad paprašyčiau nakvynės verandoje ar garaže ir pasibeldžiau, duris atidarė ponia ir nužiūrėjusi mane nuo kojų iki galvos, užtrenkė man duris prieš nosį. Pavargusi, išsigandusi ir visiškai nusivylusi aš vėl patraukiau link kelio. Tik mintis, kad vienuolyno kalėjimo siaubas liko man už nugaros, vis dar davė man jėgų, kad nepasiduočiau galutinai.
Šie patogiai ir saugiai savo šiltuose namuose ar patogiuose butuose ir pilnais pilvais gyvenantys žmonės net drąsiausiose savo fantazijose negalėjo įsivaizduoti, kas vyksta visai šalia jų. Tiesa buvo per daug baisi, kad žmonės patikėtų. Būdama visiškai be jėgų, užkliuvau ir nukritau į griovį ir gulėjau ten, kol name degė šviesa. Po to aš iššliaužiau iš griovio ir prišliaužiau prie namo ir neramiai užmigau vėl ir vėl prabusdama. Aš buvau laiminga, kad paėmiau savo šventą vienuolės drabužį, nes naktį įsisukau į jį, kad nesušalčiau.
Kada prašvito, išsigandusi prabudau ir vėl pradėjau judėti savo tikslo link. Aš buvau perpildyta siaubo, nes nežinojau, ką gali man padaryti žmonės. Po to, kai viską suvalgiau, ką man buvo davę, aš pradėjau prašyti išmaldos. Vieni buvo geri žmonės ir duodavo man gero maisto, kiti staigiai atsakydavo man ir uždarydavo duris prieš mano nosį.
Ėjo dienos ir savaitės, o aš skausmingai tęsiau savo kelionę kaimo vietovėmis. Niekas man nepasiūlė batų ir todėl mano kojos atrodė taip tragiškai, kad aš pradėjau verkti ir melsti mirties. Keturiolika savaičių aš ėjau pėsčia ir važiavau pakeleivingomis mašinomis, prašydama maisto ir vietos pamiegoti. Pagaliau aš buvau keturiasdešimt ar penkiasdešimt kilometrų nuo tos vietos, kur gyveno dėdė Džonas.
Geležinkelio stotyje paklausiau, ar yra traukinys, važiuojantis į tą mietą, kur gyvena mano dėdė Džonas ir sužinojau, kad važiuoja vienas traukinys penktą valandą. Iš skurdaus monetų likučio, kurį man buvo davę, aš atskaičiavau reikiamą sumą ir nusipirkau bilietą, ir atsiguliau ant stoties suolo pamiegoti. Nors aš buvau labai alkana, man niekas nepasiūlė jokio maisto.

(Vertė A.R.)