(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas)
Grįžimas į tėvų namus
Atėjo diena, kai aš sustiprėjau taip, kad galėjau rinkti kiaušinius, valyti dulkes nuo baldų, plauti ir šluostyti indus. Daktaras susisiekė su mane pradžioje priglaudusiais senukais ir perdavė jiems čekį, kad jie man nupirktų lagaminą ir drabužius. Numatytą dieną jis atėjo pas mane, kad palydėtų namo pas mano tėvus. Daug žmonių davė man pinigų, kurie buvo kruopščiai įsiūti į mano drabužius.
Kai mano geradaris mane pasodino į traukinį, jis mane perspėjo: „Šarlote, nevalgyk jokio valgio ir jokių saldainių, nieko neliesk, išskyrus tai, ką tau duos šis žmogus, nes jis rūpinsis tavimi“.
Atėjo diena, kai aš sustiprėjau taip, kad galėjau rinkti kiaušinius, valyti dulkes nuo baldų, plauti ir šluostyti indus. Daktaras susisiekė su mane pradžioje priglaudusiais senukais ir perdavė jiems čekį, kad jie man nupirktų lagaminą ir drabužius. Numatytą dieną jis atėjo pas mane, kad palydėtų namo pas mano tėvus. Daug žmonių davė man pinigų, kurie buvo kruopščiai įsiūti į mano drabužius.
Kai mano geradaris mane pasodino į traukinį, jis mane perspėjo: „Šarlote, nevalgyk jokio valgio ir jokių saldainių, nieko neliesk, išskyrus tai, ką tau duos šis žmogus, nes jis rūpinsis tavimi“.
Po kelionės traukiniu aš buvau pasodinta į laivą ir atiduota rūpintis manimi su tokiomis pat griežtomis taisyklėmis ir atsargumo priemonėmis kitam žmogui. Po dviejų savaičių laivas atplaukė į Jungtines Amerikos Valstijas. Uoste mane pasitiko kiti žmonės, kurie pasodino mane į traukinį, kur mane prižiūrėjo traukinio palydovas. Jis buvo labai geras man ir atnešė man tiek maisto, kiek aš galėjau suvalgyti. Tuo metu pas mane nebuvo nė vieno dolerio ir jis man davė du sidabrinius dolerius.
Traukinyje aš praleidau tris dienas ir kai traukinys priartėjo prie mano miestelio per keturiasdešimt, penkiasdešimt mylių, aš buvau labai susijaudinusi. Traukinio palydovas atnešė man sumuštinį ir du sidabrinius dolerius ir padėjo man išlipti iš traukinio. Mano gimtasis miestelis buvo labai mažas, bet per dvidešimt ketverius metus labai išaugo. Traukinys išvažiavo, ir aš viena likau stovėti visiškai naujos stoties perone, jausdama didžiulę baimę ir sumišimą. Aš giliai atsidusau ir įėjau į stoties pastato vidų ir paklausiau pirmo pasitaikiusio žmogaus, kaip nueiti iki mano tėvo namų.
Aš gyvenau mediniame name, bet šitas namas buvo naujas ir mūrinis. Kai aš paskambinau į duris, mano širdis plakė labai stipriai ir dažnai, sunkiai kvėpavau. Duris atidarė kuprotas, susiraukšlėjęs ir pražilęs senas džentelmenas. Kai jis paklausė manęs, kas aš tokia, aš jam pasakiau savo realų, o ne vienuolės vardą. Ašarų upelis nuriedėjo iš jo akių, kai jis su nuostaba ir drebančiu balsu ištarė: „Hiukei“? Tai buvo pravardė, kurią man davė, kai aš buvau maža mergaitė. Verkdami dėl mūsų susitikimo, mes apsikabinome iš džiaugsmo. Kai aš uždaviau klausimą dėl mano motinos, tėvas išsisuko nuo atsakymo ir pradėjo klausinėti mane. Bet kadangi aš pradėjau tiesiog reikalauti pasakyti, kur motina, jis nusileido ir pasakė, kad ji sunkiai serga ir, paėmęs mane už rankos, nusivedė į jos kambarį.
Mano protas pasimaišė nuo šoko, kai aš pamačiau savo motiną, gulinčią visiškai paralyžiuota. Ji buvo sulysusi iki vargšiškų trisdešimt vieno kilogramo, o jos gražieji plaukai buvo beveik visi iškritę. Ji buvo panaši į trapų skeletą ir aš vos galėjau patikėti, kad šitas išblyškęs ir iškankintas sutvėrimas – tai viskas, kas liko iš mano gražios ir stiprios motinos, kokią aš ją atsiminiau.
Man aptemo akyse ir aš vos nekritau be sąmonės ant grindų. Tėvas švelniai padėjo man išstovėti ir palydėjo mane į kaimyninį kambarį, kur aš verdama nukritau į lovą ir net nepastebėjau, kaip labai giliai įmigau. Susijaudinimas dėl grįžimo į tėvynę ir dėl šoko. kurį patyriau pamačiusi savo ligų ir senatvės sudaužytus tėvus, man buvo per didelis. Naktį aš pabudau iš skausmo. Kai mano tėvas pakvietė medicinos seserį patikrinti mane, ji patarė tėvui iš karto kviesti šeimos daktarą. Jis buvo namo krikšto tėvas ir priėmė mane, kai mama gimdė, ir pradžioje jis atsisakė tikėti, kad aš esu Šarlotė, kol nepamatė apgamo ant peties. Mane iš karto nuvežė į ligoninę, kur aš praleidau keturiolika savaičių. Mano tėvas buvo labai turtingas žmogus ir apmokėjo visas išlaidas. O mano krikštų tėvas atsilygino visiems tiems žmonėms, kurie padėjo man užsienyje. Atsidėkodamas visiems, kurie padėjo man ir išgelbėjo mano gyvybę, tėvas jiems išsiuntė dosnias dovanas.
Ligoninėje man buvo antrą kartą operuojamas klubas dėl kaukų tuberkuliozės. Kai mane atvežė namo, tėvas mane mokė, kad aš turiu valgyti miegoti ir atgauti jėgas. Man davė knygų skaityti, bet, deja, aš nieko negalėjau atsiminti iš to, ką perskaitydavau. Tapau labai nervinga ir mane gydantis daktaras pasiūlė iškviesti šeimos daktarą ir pasakė jam, kad man - visiškas nervinis išsekimas ir mane reikia išvežti į sanatoriją. Mano tėvas griežtai atsisakė, nes nenorėjo vėl su manimi išsiskirti po to kokio ilgo išsiskyrimo.
Aš buvau per daug sulysusi, trapi ir plika, todėl mano giminaičiai greitai mane pervežė į tolimiausią namo kambarį, toliau nuo svečių akių, kurie ateidavo į namus. Jie gėdijosi manęs dėl to, kaip aš atrodžiau ir tai sudaužė mano širdį, ir tai buvo didelis sielvartas man. Dėl to aš buvau labai drovi ir užsidariusi savyje
Visi mano visi broliai ir seseryje gavo aukštuosius išsilavinimus, tuo tarpu aš buvau uždaryta kitos šalies vienuolyne, kur meldžiausi už prarastas pasaulio sielas ir liejau kraują už pasaulio nuodėmes. Kažkaip tai neatrodė teisinga.
Kai aš jau galėjau atsistoti iš ant savo kojų iš invalido vežimėlio, viena iš mano seserų užsakė man kosmetologo paslaugas dėl mano galvos odos gydymo. Bet kai man ant galvos kosmetologė uždėjo šiltus rankšluosčius su aliejumi aš praradau sąmonę, nes pajaučiau nepakeliamą skausmą. Mėnesių mėnesius besitęsiančios procedūros davė vaisių ir mano plaukai pradėjo augti. Kai aš pradėjau atrodyti padoriau, mano giminaičiai pradėjo man pirkti brangius drabužius ir aš turėjau mokytis, kaip elgtis ir kaip nešioti drabužius iš naujo.
Kai mano savijauta tapo blogesnė, mano tėvas davė sutikimą man išvykti už tūkstančių kilometrų pas dėdę Džoną. Aš ten gyvenau apie metus, bet ant mano galvos vis dar buvo labai mažai plaukų. Tai buvo didelės gėdos ir sutrikimo šaltinis ir aš tapau savotiška atsiskyrėlė. Vieną kartą mano dėdė pasiūlė man nueiti į svečius pas kaimynus, bet aš staigiai šokau bėgti į savo miegamąjį kambarį, nes bijojau būti su svetimais žmonėmis. Bet aš pamačiau, kad tokiu savo poelgiu aš skaudinu jį, nusileidau ir apsirengusi nuėjau su juo. Praėjus kelioms dienoms jis paprašė manęs nueiti pas tuos kaimynus ir atnešti siuntinį ir tai buvo pirmas kartas kai aš viena išėjau iš namų.
Traukinyje aš praleidau tris dienas ir kai traukinys priartėjo prie mano miestelio per keturiasdešimt, penkiasdešimt mylių, aš buvau labai susijaudinusi. Traukinio palydovas atnešė man sumuštinį ir du sidabrinius dolerius ir padėjo man išlipti iš traukinio. Mano gimtasis miestelis buvo labai mažas, bet per dvidešimt ketverius metus labai išaugo. Traukinys išvažiavo, ir aš viena likau stovėti visiškai naujos stoties perone, jausdama didžiulę baimę ir sumišimą. Aš giliai atsidusau ir įėjau į stoties pastato vidų ir paklausiau pirmo pasitaikiusio žmogaus, kaip nueiti iki mano tėvo namų.
Aš gyvenau mediniame name, bet šitas namas buvo naujas ir mūrinis. Kai aš paskambinau į duris, mano širdis plakė labai stipriai ir dažnai, sunkiai kvėpavau. Duris atidarė kuprotas, susiraukšlėjęs ir pražilęs senas džentelmenas. Kai jis paklausė manęs, kas aš tokia, aš jam pasakiau savo realų, o ne vienuolės vardą. Ašarų upelis nuriedėjo iš jo akių, kai jis su nuostaba ir drebančiu balsu ištarė: „Hiukei“? Tai buvo pravardė, kurią man davė, kai aš buvau maža mergaitė. Verkdami dėl mūsų susitikimo, mes apsikabinome iš džiaugsmo. Kai aš uždaviau klausimą dėl mano motinos, tėvas išsisuko nuo atsakymo ir pradėjo klausinėti mane. Bet kadangi aš pradėjau tiesiog reikalauti pasakyti, kur motina, jis nusileido ir pasakė, kad ji sunkiai serga ir, paėmęs mane už rankos, nusivedė į jos kambarį.
Mano protas pasimaišė nuo šoko, kai aš pamačiau savo motiną, gulinčią visiškai paralyžiuota. Ji buvo sulysusi iki vargšiškų trisdešimt vieno kilogramo, o jos gražieji plaukai buvo beveik visi iškritę. Ji buvo panaši į trapų skeletą ir aš vos galėjau patikėti, kad šitas išblyškęs ir iškankintas sutvėrimas – tai viskas, kas liko iš mano gražios ir stiprios motinos, kokią aš ją atsiminiau.
Man aptemo akyse ir aš vos nekritau be sąmonės ant grindų. Tėvas švelniai padėjo man išstovėti ir palydėjo mane į kaimyninį kambarį, kur aš verdama nukritau į lovą ir net nepastebėjau, kaip labai giliai įmigau. Susijaudinimas dėl grįžimo į tėvynę ir dėl šoko. kurį patyriau pamačiusi savo ligų ir senatvės sudaužytus tėvus, man buvo per didelis. Naktį aš pabudau iš skausmo. Kai mano tėvas pakvietė medicinos seserį patikrinti mane, ji patarė tėvui iš karto kviesti šeimos daktarą. Jis buvo namo krikšto tėvas ir priėmė mane, kai mama gimdė, ir pradžioje jis atsisakė tikėti, kad aš esu Šarlotė, kol nepamatė apgamo ant peties. Mane iš karto nuvežė į ligoninę, kur aš praleidau keturiolika savaičių. Mano tėvas buvo labai turtingas žmogus ir apmokėjo visas išlaidas. O mano krikštų tėvas atsilygino visiems tiems žmonėms, kurie padėjo man užsienyje. Atsidėkodamas visiems, kurie padėjo man ir išgelbėjo mano gyvybę, tėvas jiems išsiuntė dosnias dovanas.
Ligoninėje man buvo antrą kartą operuojamas klubas dėl kaukų tuberkuliozės. Kai mane atvežė namo, tėvas mane mokė, kad aš turiu valgyti miegoti ir atgauti jėgas. Man davė knygų skaityti, bet, deja, aš nieko negalėjau atsiminti iš to, ką perskaitydavau. Tapau labai nervinga ir mane gydantis daktaras pasiūlė iškviesti šeimos daktarą ir pasakė jam, kad man - visiškas nervinis išsekimas ir mane reikia išvežti į sanatoriją. Mano tėvas griežtai atsisakė, nes nenorėjo vėl su manimi išsiskirti po to kokio ilgo išsiskyrimo.
Aš buvau per daug sulysusi, trapi ir plika, todėl mano giminaičiai greitai mane pervežė į tolimiausią namo kambarį, toliau nuo svečių akių, kurie ateidavo į namus. Jie gėdijosi manęs dėl to, kaip aš atrodžiau ir tai sudaužė mano širdį, ir tai buvo didelis sielvartas man. Dėl to aš buvau labai drovi ir užsidariusi savyje
Visi mano visi broliai ir seseryje gavo aukštuosius išsilavinimus, tuo tarpu aš buvau uždaryta kitos šalies vienuolyne, kur meldžiausi už prarastas pasaulio sielas ir liejau kraują už pasaulio nuodėmes. Kažkaip tai neatrodė teisinga.
Kai aš jau galėjau atsistoti iš ant savo kojų iš invalido vežimėlio, viena iš mano seserų užsakė man kosmetologo paslaugas dėl mano galvos odos gydymo. Bet kai man ant galvos kosmetologė uždėjo šiltus rankšluosčius su aliejumi aš praradau sąmonę, nes pajaučiau nepakeliamą skausmą. Mėnesių mėnesius besitęsiančios procedūros davė vaisių ir mano plaukai pradėjo augti. Kai aš pradėjau atrodyti padoriau, mano giminaičiai pradėjo man pirkti brangius drabužius ir aš turėjau mokytis, kaip elgtis ir kaip nešioti drabužius iš naujo.
Kai mano savijauta tapo blogesnė, mano tėvas davė sutikimą man išvykti už tūkstančių kilometrų pas dėdę Džoną. Aš ten gyvenau apie metus, bet ant mano galvos vis dar buvo labai mažai plaukų. Tai buvo didelės gėdos ir sutrikimo šaltinis ir aš tapau savotiška atsiskyrėlė. Vieną kartą mano dėdė pasiūlė man nueiti į svečius pas kaimynus, bet aš staigiai šokau bėgti į savo miegamąjį kambarį, nes bijojau būti su svetimais žmonėmis. Bet aš pamačiau, kad tokiu savo poelgiu aš skaudinu jį, nusileidau ir apsirengusi nuėjau su juo. Praėjus kelioms dienoms jis paprašė manęs nueiti pas tuos kaimynus ir atnešti siuntinį ir tai buvo pirmas kartas kai aš viena išėjau iš namų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą