Liuteronų pastorius iš Latvijos Agris Iesalnieks savo laiku organizavo kapelionų tarnavimą Latvijos armijoje bei kalėjimuose, yra žurnalo „Menora“ redaktorius ir šiaip labai veiklus žmogus.
Agris Iesalnieks su žmona Dzintra tarnauja Liepojos evangelinėje bažnyčioje "Sveta gara speka".
- Turite šeimą ir tarnaujate Dievui, Lietuvoje įprasta, kad dvasininkai yra nevedę, o celibatas kelia daug diskusijų. Ką apie tai manote?
- Na, manau, kaip apaštalas Paulius užrašė Biblijoje. Kas turi dovaną nevesti, tegu nekuria šeimos, o privaloma tvarka, kai neleidžiama, tai sukelia daugybę įvairių problemų, kurias ir matome visame pasaulyje. Manau, kad šita problema vis tiek kada nors išsispręs – man juokais vienas katalikas sakė: „Mes visi jau pasiruošę celibato panaikinimui, tik Vatikanas dar ne“. Aš pirma vedžiau, tai žmona mane pastūmėjo tarnauti, nes abejojau savimi. Sako, jeigu man gali dvi valandas kalbėti, tai sugebėsi ir žmonėms. Sunkiomis minutėmis ji man vis į šonus pabaksnodavo: „Tu gi pastorius, ko snarglius paleidai, ieškok Dievo, melskis“. Su žmona užauginome dukrą, turime anūkų.
- Kaip tapote pastoriumi?
- Na, negimiau su baltu kalnieriuku, atvirai sakant, ir nelabai planavau tapti pastoriumi, tačiau ėmiau bendrauti su pastoriais disidentais, kurie platino draudžiamą literatūrą. Taip pamažu įsitraukiau į liuteronų veiklą, galiausiai man vienas žmogus pasakė, kad tau nėra ko trinti bažnyčios suolo – eik mokytis. Taip ir padariau, po studijų tapau pastoriumi, vyko ordinacija. Po Latvijos kariuomenės sukūrimo buvo daug baimės, žmonės galvojo, gal vėl grįš rusai. Supratau, kad reikia eiti ir drąsinti žmones, kalbėti apie Dievą. Po to buvo apmokymai Pentagone, Bundesvere, pamažu susikūrė kariuomenėje kapelionų tarnyba.
- O pagal specialybę ką dirbote?
- Esu naras. Dirbau gelbėjimo stotyje. Laiko buvo daug, savarankiškai studijavai anglų, ispanų kalbas. Tiesa, tos studijos pasirodė ne tokios jau saugios – iškvietė KGB, klausinėjo, kam mokaisi, kodėl, turbūt ruošiesi bėgti į užsienį, mat valtis buvo prie stoties. Teko rašyti pareiškimą, kad iš darbo „išeinu savo noru“. Kai pagalvoju, juk mes anksčiau Tarybų Sąjungoje gyvendami svajojome, kaip patekti į ten, kur pilnos parduotuvės, kur gali rinktis viską, ko tik nori. Ir štai mes atvykome – laimės ir čia nėra. Griuvo jūsų bankas, paskui – ir mūsų, materija yra laikina, jei anksčiau buvo ateizmas, tai dabar – materializmas. Bet matome, kad tai niekur neveda, prikaupdamas materijos taip pat gali lengvai jos netekti. Latvijoje jau tai imama suprasti – neseniai Liepojos meras išsiuntinėjo visoms bažnyčioms prašymus melstis už miestą.
- Dažnai ir krikščionys tarpusavyje nesutaria.
- Man dabartiniai nesutarimai primena Bizantijos laikų istoriją – viename mieste susirinkę teologai ilgą laiką svarstė, kas būna, kai musė įkrenta į švęstą vandenį – musė tampa šventa ar vanduo būna suterštas. Svarstė svarstė, kol atėjo musulmonų ordos, užėmė miestą ir nukapojo visiems galvas. Vakarų Europoje iš viso nebėra poreikio dvasiniams dalykams – Paryžiuje pamokslavau, tai vietiniai sako, jog bažnyčios tuščios, musulmonai superka pastatus, verčia kryžius ir kelia pusmėnulius.
- Pastoriaus veikla, kaip supratau, jums buvo kaip ir visuomeninė, o kaip perėjote prie gilesnio tikėjimo?
- Kartais norėdamas kažką gauti iš Dievo turi atsisakyti - Jėzus dažnai veda siauru ir akmenuotu taku, kur nebelieka vietos nuosavai garbei, šlovei, žmogiškam patogumui. Pamokslaudamas sakau žmonėms - dėkokite už savo ligą, juk jei ne ji, neieškotumėte Dievo. Buvau labai sėkmingas pastorius, turėjau didžiausią Liepojoje bažnyčią, bet tada Dievas nusprendė pakoreguoti mano tikėjimą - prieš 15 metų susirgau vėžiu. Nuėjau pas savo dvasinę valdžią, o jie man, užuot meldęsi, sako – turim gerų pažinčių ligoninėse... Nors, kai prisimenu save, kai ateidavo ir kas paprašydavo pasimelsti už sergančius, sakydavau, kad ateitų per pamaldas sekmadieniais – mes ten dainelę sudainuosim ir „Tėve mūsų“ sukalbėsim, o pats vildavausi, kad gal ir neateis, nereikės...
Jei ne liga, nebūčiau ieškojęs Dievo, būtų pakakę kiek žinau. Kai susirgau, pas mane atėjo vienas žmogus, kuris pasakė - tau reikia Šventosios Dvasios. Aš, kadangi žinojau liuteronišką teologiją, labai ginčijausi - Šventąją Dvasią mes gaunam per bažnytines apeigas, koks dar gali būti krikštas Šventąja Dvasia? Tačiau jis pasakė: „Kaip nori, bet tada tu mirsi". O mirti nesinorėjo...
Kai atsidūriau prie mirties vartų, ėmiau kitaip žiūrėti į Dievo žodį, ėmiau skaityti taip, kaip parašyta, o ne kaip buvau išmokytas, po paieškų gavau Šventosios Dvasios krikštą. Dievas ne iš karto išgydė vėžį, pirmiausia mane ragino melstis už ligonius – ėmėme rengti susitikimus vakarais, kalbėti apie sveiką mitybą, rengti maldos vakarus.
Man ir pačiam buvo sunku, įsivaizduokite, aš pats sergu, o pas mane ateina skeletas – ketvirta vėžio stadija sergantis žmogus ir turiu už jį melstis, kad pasveiktų. Tikėjimas dažnai yra kova. Rengdami tuos vakarus mes matėme daug antgamtinių dalykų, stebuklų.
- O kaip jūs išgijote?
- Esu įsitikinęs, kad daugelis ligų yra dvasinės kilmės. Sakykim, daug skaičiau apie vėžį – įsivaizduojate, vėžio auglys net susikuria savo kraujotakos sistemą. Tai yra svetimas darinys, kuris užgrobia kūno teritoriją ir stengiasi išplėsti savo valdas. Dievas mane išgydė kelionės į Jeruzalę metu. Ilgainiui aptikau, kad dabartinė krikščionybė kai ko neturi – ji visiškai nesupranta savo hebrajiškų šaknų, todėl ėmiau studijuoti hebrajų kalbą. Atsivėrė daugelis dalykų. Sakykim, girdėjote, kaip Jonas šaukia atgailai: „Ištiesinkite Viešpačiui kelią“. Kelias hebrajiškai šioje vietoje „kelym“ – tai reiškia kaip upės vagą, vamzdį, kuriuo kažkas teka. Taigi, nurodoma, kad žmogus yra „kelym“, kad juo teka Dievo malonė, todėl reikia ištiesinti vidaus kelius. Kai žmogus randa Dievą, jo vidiniai keliai išsitiesina, pagyjama nuo daugelio ligų, nes jis iš materialios tikrovės patenka į dvasinių dėsnių tikrovę, juk Dievas pasakė: „Mano keliai – ne jūsų keliai ir Mano mintys – ne jūsų mintys“.
- Į Bibliją pas mus žiūri skeptiškai, tarsi visi viską žinotų
- Sakykim, Biblijoje rašoma, kad skaityti ją reikia, nes „tai sveikata visiems tavo kaulams“. Žmogus buvo sukurtas kaip „celem Elochim“ – „celem“ reiškia veidrodis. Žmogus buvo sukurtas kaip Dievo veidrodis arba atvaizdas. Žmogus nusidėjo, ir veidrodis sudužo. Dievas davė įstatymus, kad tas veidrodis būtų atstatytas, iš viso Biblijoje yra ne 10, o 618 įvairių įstatymų. 10 Dievo įsakymų yra tik pagrindiniai. Įdomu, kad skaičius 248 atitinka žmogaus kūno organų, jungčių skaičių, o 365 rodo į dienų metuose skaičių. Taigi, kasdien reikia skaityti Bibliją, jei norime būti sveiki, juk valgome mes irgi kasdien.
- Lietuviai ir latviai yra giminės...
- Kai pagalvoji, pokario trėmimai buvo juokas. Tada ištrėmė 40 tūkstančių, o per 10 metų iš Latvijos išvyko apie 400 tūkstančių. Man tai atrodo kaip kažkoks globalus planas ištuštinti baltų žemes – neliks žmonių čia, o kai kitur bus neramu, čia bus galima perkelti kažką. Manau, turime melstis už mūsų tautas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą