Slaptas išvežimas į kitą šalį
Kitas žingsnis buvo mano pašventimas uždarame vienuolyne. Aš turėjau į jį nuvykti. Jie turėjo mano pasą, kuriame buvo viskas sutvarkyta, bilietus į laivą, kuris išvežė į kitą šalį. Valtyje laukė du kunigai, kad mus išvežtų, sakyčiau evakuotų į kitą šalį, kur mes turėjome būti uždarytos į vienuolyną kalnuose, uždarytos požemyje.(Aišku, kai kunigas sėdėjo mano tėvų svetainėje jie mano tėvui nesakė, kad aš gyvensiu daugelį metų aukštą ar net du po žeme svetimame krašte).
Pirmoji epitemija
Naujame vienuolyne, praėjus trims ar keturioms dienoms aš susidūriau su vienuolės pašventimo epitemijomis (šis terminas reiškia bausmę).
Apie 9 valandą ryto Motinėlė pasakė man eiti kartu. Ji pasakė kad dabar turiu atlikti epitemiją ir pradėsiu savo įšventinimą kaip karmelitų vienuolė. Prisimenu, kaip mane vedė tamsiu koridoriumi ir atvedė į kambarį po žeme. Anksčiau vienuolyne aš gyvenau pirmame aukšte, bet po to, kai daviau amžinuosius įžadus turėjau gyventi vieną ar du aukštus po žeme. Kai įžengėme į tamsų kambarį, sunku buvo matyti, kadangi švietė tik septynios blankios žvakės.Aš išsigandau, nežinodama, ko man tikėtis ir ką ji suplanavo daryti su manimi.
Kai mes priėjome arčiau, aš galėjau pamatyti vienuolę, kuri gulėjo ant 1,80 metro ilgio lentos. Šokiruota aš supratau, kad ji mirusi, mano širdis skaudėjo dėl jos. Kai pasirašiau krauju įžadus, atsisakiau negalvodama visų žmogaus teisių. Man neleido matyti, girdėti, jausti, skųstis arba šnibždėti. Turėjau akis, bet privalėjau nematyti, turėjau ausis bet privalėjau negirdėti, turėjau jausmus, bet greitai išplaus smegenis taip, kad jausmai bus sunaikinti. Kai aš stovėjau žiūrėdama į kūną, mano galvoje šmėžavo daug minčių ir klausimų, bet turėjau tylėti. Kodėl ji mirė?
Motinėlė liepė man budėti prie mirusiosios kūno, po to ji išėjo. Mano pareiga buvo prieiti prie mirusiosios, barstyti pelenais ir šlakstyti švęstu vandeniu ir kalbėti: „Tebūna Jums ramybė“. Po valandos suskambėjo svambalėlis ir iš paslaptingos tamsos išniro kita vienuolė, kad mane pakeistų. Kadangi ji basa ėjo per žemę, nebuvo jokio garso, mums draudė kalbėti tarpusavyje, todėl ji ištiesė ranką ir palietė mano petį. Iš baimės aš pašokau ir surikau isterišku balsu.
Šis savikontrolės praradimas reiškė, kad aš turiu būti nubausta tamsioje ir purvinoje kameroje. Ten aš pragulėjau tris dienas ir naktis, be maisto ir vandens. Tai, kad aš sušukau iš baimės – buvo baisus nusikaltimas. Daugiau aš vienuolyne niekada nerėkiau – ten greitai išmoko laikytis taisyklių.
Liejamas kraujas
Po keturių dienų Motinėlė man pasakė, kad vėl turiu praeiti epitemiją ir vėl nusileidome į požemį, kur buvo kambarys epitemijoms.
Žvakių šviesoje aš pamačiau įprastas Jėzaus ir Marijos statulas. Тen buvo ir didelis kryžius iš neapdirbtos medienos, gulintis ant šono. Prie jo Motinėlė ėmė mane nurenginėti. Nurengė iki pusės, po to sulenkė mano kūną virš kryžiaus ir pririšo mano rankas prie kelių
Čia aš turėjau pradėti lieti savo kraują, kaip tai darė Jėzus Golgotoje. Anksčiau man sakė, kad aš liesiu savo kraują už prarastą žmoniją, bet jie nedavė nė mažiausios užuominos apie tai, kokiu būdu tai vyks.
Dabar aš sužinojau vieną iš būdų, kaip tai vyksta. Dviem vienuolėms buvo įduoti rimbai, sudaryti iš 6 gystų, kurių galuose aštraus metalo gabaliukai. Jos pradėjo mane metodiškai plakti šiuo baisiu įrankiu, kol mano kūnas nebuvo suraižytas šimtais įpjovų, o mano kraujas aptašė visą aslą.
Sukiojausi ir kūprinausi, kaip tik galėjau, bet nebuvo išsigelbėjimo nuo negailestingų ugninių įkandimų.
Vienuolės atliko savo darbą pilnai, o aš buvau siaubingo skausmo agonijoje. Raudojimas ir ašaros jų nesustabdė, jos buvo gerai apmokytos ir visiškai beširdės, jų nejaudino prašymai pasigailėti, o aš buvau praryta skausmo ir nusivylimo jūros. Tai buvo neįtikėtina, bet tai vyko...
Motinėlė atrišo mano rankas, kai galėjau nuo nepakeliamo skausmo jau tik aimanuoti, ji buvo patenkinta, kad praliejau šiam kartui pakankamai kraujo. Ji padėjo prie mano kojų vaistus, bet nenuprausė manęs ir negydė kraujuojančių žaizdų. Tiesiog švystelėjo mano rūbus, ir aš buvau priversta dirbti iki 21:15 to vakaro – visą dieną. Neverta sakyti, kad ta diena buvo tiesiog kankynė, bet niekas, atrodo, to nepastebi. Su pasibjaurėjimo siaubu aš supratau katalikiškų mokymų prasmę, kurie teigė, kad Dievas yra laimingas dėl epitimijos ir kitų kančiomis. Tai turėjo padaryti mus šventomis.
Ta diena buvo man buvo tikras pragaras, bet tai buvo tik pradžia šimtų panašių dienų.Kai atėjo naktis, aš stovėjau kameroje prie savo lovos, kur mes turėjome nusirenginėti stovėdamos nugara viena į kitą. Nesugebėjau nusiimti rūbų – kraujas išdžiūvo ir rūbai prikepė prie žaiždų. Praėjo kelios dienos, kol sugebėjau juos nusivilkti, tai buvo labai kruvina ir skausminga procedūra. Nuo baisių kančių net negalėjau valgyti.
Bus daugiau
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą