Šiluvos apsireiškimu bei kitais Mergelės Marijos apsireiškimais netiki ir patys kunigai

Katalikų bažnyčia ypač puoselėja  Mergelės Marijos kultą. Lietuvoje nuo seno garsūs Šiluvos atlaidai, kurie vyksta šiuo metu. Sutvarkyti Šiluvos bažnyčiai, koplyčiai ir aplinkai, buvo mestos didžiulės valstybės ir Raseinių savivaldybės lėšos, kasmet valstybinės institucijos suveža maldininkus, kariuomenė maitina piligrimus, žodžiu, vyksta didelis religinis veiksmas. Beje, Raseiniai, berods, net pasiskelbė, kad piligriminis turizmas yra vienas iš rajono prioritetų...

Tačiau aiškėja, kad net patys katalikų kunigai netiki nei Mergelės Marijos apsireiškimu Šiluvoje, nei Šiluva – kaip ypatinga vieta. Kunigas Oskaras Volskis  „Lietuvos ryte“ paskelbė straipsnį : “Šiluvos apsireiškimo legenda ir Medžiugorjė: kas tikra ir kas tik tariama?“, kuriame išdėsto kritišką ir faktais pagrįstą požiūrį, kad vadinamasis Šiluvos apsireiškimas yra... niekinė legenda. Beje, jis nėra vienišas šiame požiūryje – kaip „protinės tamsybės išraiška“ šį vadinamąjį apsireiškimą dar tarpukariu vadino kiti katalikų kunigai.

Štai, kai kurios ištraukos iš kunigo Oskaro Volskio straipsnio:  

„Ne kartą esu išsakęs abejonę dėl Šiluvos istorinės, kanoninės ir mistinė vertės ir sulaukiau paraginimų paaiškinti, pagrįsti savo samprotavimus... Prieš dvejus metus atsitiktinai išgirdau kritiškų pasisakymų, kurie paskatino išsamiau pasidomėti apsireiškimo Šiluvoje problema, ir savo nuostabai atradau, kad ten pilna prieštaringų detalių, tolimesnių ir artimesnių aplinkybių nesutapimų bei nepagrįstų teiginių.Susipažinus su Šiluvos oficialaus internetinio puslapio turiniu, įvairiomis brošiūrėlėmis bei knygomis, kai kurių vyskupų ir kunigų pasisakymais galima išskirti tris esminius ir radikalius teiginius apie Šiluvos apsireiškimą:

1.Šiluvoje įvyko Mergelės Marijos apsireiškimas,

2.Jis yra pirmasis tokio pobūdžio apsireiškimas Europoje,

3.Ir yra Bažnyčios patvirtintas.

Norisi pasakyti, kad pirmasis teiginys kelia daug abejonių, labiau primena propagandinę priemonę, pasitelktą kovai su kalvinais. Antrasis ir trečiasis teiginiai yra istoriškai ir kanoniškai nepagrįsti, nėra tikrų įrodymų, neliko dokumentų, ypač bažnytinių dekretų ar užuominų, kad apsireiškimas patvirtintas...

Stebina netikrų atvejų skaičiai: įvairūs šaltiniai mini, kad jų XX amžiuje būta arti tūkstančio. Vien po Lurdo apsireiškimo buvo paskelbta daugiau kaip pusantro šimto melagingų atvejų.

Lietuvoje taip pat gausu padavimų apie antgamtinius reiškinius Keturnaujienoje, Imbrade, Alksnėnuose, Kaulakiuose...

Taigi, grįžtant prie Šiluvos apsireiškimo stebuklo, istorikas Liudas Jovaiša iš maldingumo paskatų yra linkęs patikėti juo, tačiau kaip istorikas konstatuoja: “Per du amžius ši istorija, perpasakota ir perrašyta ne vieną kartą (...). Iš lūpų į lūpas sklindantys pasakojimai, įtaigumo siekiantis meniškas polėkis ilgainiui taip pakoregavo pirmosios Apsireiškimo istorijos turinį, kad, matydami galus nesueinant, kai kurie istorikai Apsireiškimą apskritai „nurašė“ (“Naujasis židinys”-“Aidai”, 2007 m. Nr.11-12).

Bažnyčios istorikas Petras Vėblaitis, 1939-40 metais tyrinėjęs Šiluvos bažnyčios istoriją, priėjo prie išvados: „Žinių apie Šv. Marijos Šiluvoje apsireiškimą Kauno kurijos archyve rasti neteko.“ Buvęs Šiluvos klebonas M.Jurgaitis 1921 m. rašte vyskupui rašo, kad Marija Šiluvoje apsireiškė tik „pagal padavimą“ (A.Vaišvila. „Šiluvos Mitas“. 1979, 43-45 p.). 

Eruditas, dėstytojas kunigas Adomas Jakštas - Dambrauskas apie Šiluvos stebuklą rašė: „Francūzų gi Lourdesas, rusų Sarovas, lenkų Čestakava ar mūsų Šiluvos yra tai produktai liaudies tikėjimo ir „oi du charbonnier“ (protinės tamsybės), jie turi savo svarbą gyvenime ir suvargusiųjų minių, galinčių uždegti didžiu kolektyvišku jausmu, bet neįstengiančių logiškai galvoti.“ („Mūsų literatūra apie Lourdesą“, Draugija, 1910 m. Nr. 48, 438 psl.).

Daug keblumų kelia pateiktos skirtingos apsireiškimo įvykio datos: tai ar 1608, 1611, ar 1612 metais? Juk 300 metų legendos jubiliejus buvo minimas 1912 m.!

Skirtinguose aprašymuose pateikiamas ne tik du kartus, gal per dvi dienas vykęs apsireiškimo, tačiau visa virtinė stebuklų, kurių tikrumą būtų reikėję kanoninei komisijai ištirti.

Jie yra šie: regėtojų piemenėlių problema, akmens, kur stovėjo Mergelė Marija, perskilimas, aklo senelio personalija, jo sugebėjimas nurodyti užkastos skrynios vietą, jo praregėjimas.

Įdomu, kodėl dabar taip vadinamoje apsireiškimo koplyčioje nurodytas „stebuklingas“ akmuo nėra perskilęs?

Atrodo, kad didžiausias Šiluvos apsireiškimo pasakojimo stebuklas – užkastoji į žemę skrynia. Iš pradžių šaltiniai mini skrynelę, kurioje buvo rasti apipuvę dokumentai.

Vėlesniuose šaltiniuose skrynelė „didėja“ ir joje atsiranda tiesiog visas lobis: ne tik fundacijos raštai, bet ir arnotas, Marijos paveikslas, kiti rakandai. Keista, kad per 80 metų užkasta skrynia žemėje nesupuvo drauge su daiktais, ir dabar puikios būklės eksponuojama Šiluvos bazilikos ligonių koplyčioje!

Be to, į Mergelės Marijos lūpas buvo įdėti žodžiai, kurie nuolat pasigirsta šiomis dienomis: „Čia per amžius buvo garbinamas mano Sūnus“. Atrodytų, kad kažkas „verčia“ Mergelę Mariją poetiškai hiperbolizuoti! O tai prasilenkia su faktine tiesa. Juk katalikybė iki tol nebuvo „per amžius“ - viso labo pusantro šimtmečio nuo Jogailos krikšto iki kalvinų įsigalėjimo. Ar šventoji, be jokios nuodėmės ir sutepties Mergelė Marija galėtų nesiskaityti su sakomais žodžiais?

Kyla įspūdis, jog tikslui pasiekti buvo pasitelktas „šventas melas“, kuris buvo efektyvus. Nieko naujo šioje žemėje - tai vyksta ir šiais laikais“...

Galiausiai kunigas Oskaras Volskis  apibendrina savo ilgo straipsnio išvadas: „Kad ir kaip ten būtų, kanoniniu požiūriu ir Šiluvos, ir Keturnaujienos apsireiškimai yra to paties pobūdžio: privatūs ir kanoniškai nepatvirtinti, todėl niekiniai, ir svarbūs tik todėl, kad žmonės taip mano“.

Įdomu tik tiek – ar už tokius aštrius žodžius, kurie galėtų būti priskiriami tik karingiems ateistams arba didžiausiems Katalikų bažnyčios nedraugams, kunigo neatskirs nuo bažnyčios? Taip pat įdomu, kaip reaguos patys katalikai - jei šiuos faktus dėstytų kitas žmogus, tai kaipmat jis būtų apkaltintas šališkumu ir "purvo pylimu" ar net katalikybės persekiojimu, tačiau pagal Bažnyčios mokymą, tikintys katalikai savo kunigais turi pasitikėti.