"Vatikano radijas" praneša, kaip Vatikanas kruopščiai ruošiasi atsakyti airiams, deja, randa daugybę priežasčių pateisinti Katalikų bažnyčios poziciją ir net nurodo - pasaulyje purvo dar daugiau negu pas mus.
Po ataskaitos apie Cloyne vyskupijoje nagrinėtus nepilnamečių lytinio išnaudojimo atvejus, Airijoje kilo dar viena didžiulė pasipiktinimo katalikų Bažnyčia banga, o Airijos premjeras Enda Kenny parlamentinėje diskusijoje apie Cloyne vyskupiją nepagailėjo itin griežtų žodžių tiek Bažnyčios, tiek Šventojo Sosto atžvilgiu, pastarajam esą nurodžiusiam airių vyskupams nepranešti atsakingoms valstybės institucijoms apie nepilnamečių lytinio išnaudojimo atvejus.
"Šventojo Sosto spaudos salės direktorius t. Federico Lombardi penktadienį žurnalistams pakartojo, kad netrukus bus pateiktas Šventojo Sosto atsakymas į šį kaltinimą.
„Patvirtinu, kaip jau buvo sakyta, kad Šventasis Sostas tinkamai atsakys į Airijos vyriausybės iškeltą klausimą, liečiantį Ataskaitą apie Cloyne vyskupiją. Bet kokiu atveju linkėtina, kad dabar vykstančios diskusijos apie tokias dramatiškas temas vyktų objektyviai, prisidedant prie to, kas pirmiausia turi būti visų širdyse – vaikų ir jaunuolių saugumo“, - kalbėjo t. Lombardi, pridurdamas, jog reikia pasitikėjimo ir bendradarbiavimo reformos tiek visuomenėje, tiek Bažnyčioje.
Liepos 13 dieną paskelbtoje ataskaitoje apie Cloyne vyskupiją aprašoma, kaip buvo tiriami skundai dėl vaikų lytinio išnaudojimo 1996 - 2009 metų laikotarpiu devyniolikos kunigų atžvilgiu. Tyrimo pradžia pasirinkti tie metai, kai Airijos vyskupų konferencija priėmė gaires apie Bažnyčios griežtą reagavimą į nepilnamečių lytinio išnaudojimo atvejus. Verta patikslinti, kad didžioji dalis skundų praneša apie senesnius, prieš keliolika ar net keliasdešimt metų nuo jų įteikimo vykusius įvykius, kai kurie iš skunduose minimi kunigai jau buvo mirę, nebesant galimybės iš jų pačių išgirsti paaiškinimų.
Ataskaitos rengėjų nuomone, vyskupija, kuriai per visą tyrimo apimamą laikotarpį vadovavo vyskupas John Magee, prieš du metus atsistatydinęs, į skundus reagavo aplaidžiai ir nerūpestingai. Faktiniai duomenys yra tokie – vyskupija policijai pranešė apie šešis skundus, o apie devynis, kurie tikrai turėjo būti pranešti, nutylėjo. Likusių keturių kunigų atžvilgiu bylos nepradėtos dėl nesurinktų nusikaltimo įrodymų. Kalbant apie Šventąjį Sostą, minimas apaštalinio nuncijaus, 2000 metais mirusio Luciano Storero laiškas, parašytas 1997 metais. Jame rašoma apie „rimtas dvejones“ dėl Airijos vyskupų konferencijos 1996 metų gairių ir dėl jose numatytos pareigos perduoti skundus policijai.
Šio laiško citavimas sukėlė daug įtūžio ir kraštutines reakcijas – antai, pasigirdo balsų, kad reikia nutraukti diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu, o dar keletas kitų prakalbo, jog reikia įstatymu įsakyti kunigams pranešti apie lytinį išnaudojimą, net jei apie tai išgirstų išpažinties metu. Tokie siūlymai, beje, pralenkia net ir labai antikatalikiškus istorinius režimus, kurie vis tik į išpažinties paslaptį nesikėsino.
Kunkuliuojant tokiam įtūžiui, verta pabrėžti t. Lombardi kvietimą išlaikyti objektyvumą diskusijose. Prieš pasirodant oficialiai Šventojo Sosto reakcijai, jau daug apžvalgininkų, komentatorių, tai pat ir dvasininkų nurodė, kad reakcijos prieš Bažnyčią ir Vatikaną yra pernelyg kategoriškos ir iškreiptos.
Viena vertus, objektyvumas reikalauja pripažinti, kad tikrai kunigų tarpe buvo nepilnamečių išnaudotojų ir vyskupų, kurie apie tai sužinoję, deramai nereagavo. Tai, prisiimdamas pilną atsakomybę, pripažino ir buvęs Cloyne vyskupas Magee, beje, pilnai bendradarbiavęs su ataskaitos apie Cloyne vyskupiją rengėjais. Iš kitos pusės, tas pats objektyvumas sako, kad absoliuti dauguma kunigų su nepilnamečių išnaudojimu visiškai nesusiję, priešingai, jie lygiai taip pat pasipiktinę konfratrų poelgiais, kaip ir visi kiti.
Kalbant konkrečiai apie Cloyne vyskupiją, priešiškuose komentaruose dažnai praleidžiama, kad pirmiausia pačios Bažnyčios Airijoje komisija, kontroliuojanti 1996 metų gairių taikymą, parengė ir viešai paskelbė ataskaitą apie blogą praktiką ir gairių ignoravimą Cloyne vyskupijoje, kaip ir 2001 metų Šventojo Sosto Tikėjimo mokymo kongregacijos reikalavimų negerbimą. Tuo tarpu kitose vyskupijose normų ir reikalavimų laikytasi.
Kalbant apie nuncijaus laišką, prieš kelias dienas jį komentavo Vatikano spaudos salės direktorius. Jis paaiškino, kad, skaitant pilną tekstą, aišku, kad nuncijaus laiške rūpestis buvo ne nusikaltusių dangstymas, o Airijos Bažnyčios dokumento ir kanonų teisės numatomų procedūrų neatitikimai, kurie vėliau galėtų pakenkti bylų eigai. Tai tikrai teisėta pastaba, kurią klaidinga interpretuoti - tiek Bažnyčios viduje, tiek išorėje - „nurodymu“ kaip nors toleruoti nepilnamečių lytinį išnaudojimą, nespręsti tokio pobūdžio bylų, nekalbant jau apie tai, kad laiškas nėra oficiali direktyva ir neturi galios „nurodyti“.
Kitas veiksnys – tuometinės bažnytinės juridinės praktikos požiūriu, dėl lytinio išnaudojimo į valstybės institucijas turėjo kreiptis auka ar jos artimieji, nepaisant to, ar nusikaltimas senas ar nesenas. Šiandien pripažinta, kad šis požiūris nebuvo pakankamas, apie galimą nusikaltimą turi pranešti ir vyskupas, atitinkamai valstybės normoms. Tačiau šios normos priimtos visai neseniai. Tad kiek prasminga valstybei prikaišioti, kad vyskupas nusižengė įstatymui nedarydamas to, ko iš jo iki visai neseniai šalies įstatymai ir nereikalavo daryti?
O italų sociologas Massimo Introvigne jau ne pirmą kartą atkreipia dėmesį į kitą aplinkybę: per padidinamąjį stiklą žiūrima ir labai aštriai vertinama keliolika atvejų susijusių su kunigais, o per tą patį laikotarpį už katalikų Bažnyčios institucijų ribų įvykę šimtai, gal tūkstančiai nepilnamečių lytinio išnaudojimo atvejai visuomenėje ignoruojami, nutylimi, užmirštami. Pasak sociologo, tai rodo, jog kritikuojant katalikų Bažnyčią veikia ne tik teisėtas rūpestis vaikų saugumu, bet ir ideologiniai faktoriai".
"Šventojo Sosto spaudos salės direktorius t. Federico Lombardi penktadienį žurnalistams pakartojo, kad netrukus bus pateiktas Šventojo Sosto atsakymas į šį kaltinimą.
„Patvirtinu, kaip jau buvo sakyta, kad Šventasis Sostas tinkamai atsakys į Airijos vyriausybės iškeltą klausimą, liečiantį Ataskaitą apie Cloyne vyskupiją. Bet kokiu atveju linkėtina, kad dabar vykstančios diskusijos apie tokias dramatiškas temas vyktų objektyviai, prisidedant prie to, kas pirmiausia turi būti visų širdyse – vaikų ir jaunuolių saugumo“, - kalbėjo t. Lombardi, pridurdamas, jog reikia pasitikėjimo ir bendradarbiavimo reformos tiek visuomenėje, tiek Bažnyčioje.
Liepos 13 dieną paskelbtoje ataskaitoje apie Cloyne vyskupiją aprašoma, kaip buvo tiriami skundai dėl vaikų lytinio išnaudojimo 1996 - 2009 metų laikotarpiu devyniolikos kunigų atžvilgiu. Tyrimo pradžia pasirinkti tie metai, kai Airijos vyskupų konferencija priėmė gaires apie Bažnyčios griežtą reagavimą į nepilnamečių lytinio išnaudojimo atvejus. Verta patikslinti, kad didžioji dalis skundų praneša apie senesnius, prieš keliolika ar net keliasdešimt metų nuo jų įteikimo vykusius įvykius, kai kurie iš skunduose minimi kunigai jau buvo mirę, nebesant galimybės iš jų pačių išgirsti paaiškinimų.
Ataskaitos rengėjų nuomone, vyskupija, kuriai per visą tyrimo apimamą laikotarpį vadovavo vyskupas John Magee, prieš du metus atsistatydinęs, į skundus reagavo aplaidžiai ir nerūpestingai. Faktiniai duomenys yra tokie – vyskupija policijai pranešė apie šešis skundus, o apie devynis, kurie tikrai turėjo būti pranešti, nutylėjo. Likusių keturių kunigų atžvilgiu bylos nepradėtos dėl nesurinktų nusikaltimo įrodymų. Kalbant apie Šventąjį Sostą, minimas apaštalinio nuncijaus, 2000 metais mirusio Luciano Storero laiškas, parašytas 1997 metais. Jame rašoma apie „rimtas dvejones“ dėl Airijos vyskupų konferencijos 1996 metų gairių ir dėl jose numatytos pareigos perduoti skundus policijai.
Šio laiško citavimas sukėlė daug įtūžio ir kraštutines reakcijas – antai, pasigirdo balsų, kad reikia nutraukti diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu, o dar keletas kitų prakalbo, jog reikia įstatymu įsakyti kunigams pranešti apie lytinį išnaudojimą, net jei apie tai išgirstų išpažinties metu. Tokie siūlymai, beje, pralenkia net ir labai antikatalikiškus istorinius režimus, kurie vis tik į išpažinties paslaptį nesikėsino.
Kunkuliuojant tokiam įtūžiui, verta pabrėžti t. Lombardi kvietimą išlaikyti objektyvumą diskusijose. Prieš pasirodant oficialiai Šventojo Sosto reakcijai, jau daug apžvalgininkų, komentatorių, tai pat ir dvasininkų nurodė, kad reakcijos prieš Bažnyčią ir Vatikaną yra pernelyg kategoriškos ir iškreiptos.
Viena vertus, objektyvumas reikalauja pripažinti, kad tikrai kunigų tarpe buvo nepilnamečių išnaudotojų ir vyskupų, kurie apie tai sužinoję, deramai nereagavo. Tai, prisiimdamas pilną atsakomybę, pripažino ir buvęs Cloyne vyskupas Magee, beje, pilnai bendradarbiavęs su ataskaitos apie Cloyne vyskupiją rengėjais. Iš kitos pusės, tas pats objektyvumas sako, kad absoliuti dauguma kunigų su nepilnamečių išnaudojimu visiškai nesusiję, priešingai, jie lygiai taip pat pasipiktinę konfratrų poelgiais, kaip ir visi kiti.
Kalbant konkrečiai apie Cloyne vyskupiją, priešiškuose komentaruose dažnai praleidžiama, kad pirmiausia pačios Bažnyčios Airijoje komisija, kontroliuojanti 1996 metų gairių taikymą, parengė ir viešai paskelbė ataskaitą apie blogą praktiką ir gairių ignoravimą Cloyne vyskupijoje, kaip ir 2001 metų Šventojo Sosto Tikėjimo mokymo kongregacijos reikalavimų negerbimą. Tuo tarpu kitose vyskupijose normų ir reikalavimų laikytasi.
Kalbant apie nuncijaus laišką, prieš kelias dienas jį komentavo Vatikano spaudos salės direktorius. Jis paaiškino, kad, skaitant pilną tekstą, aišku, kad nuncijaus laiške rūpestis buvo ne nusikaltusių dangstymas, o Airijos Bažnyčios dokumento ir kanonų teisės numatomų procedūrų neatitikimai, kurie vėliau galėtų pakenkti bylų eigai. Tai tikrai teisėta pastaba, kurią klaidinga interpretuoti - tiek Bažnyčios viduje, tiek išorėje - „nurodymu“ kaip nors toleruoti nepilnamečių lytinį išnaudojimą, nespręsti tokio pobūdžio bylų, nekalbant jau apie tai, kad laiškas nėra oficiali direktyva ir neturi galios „nurodyti“.
Kitas veiksnys – tuometinės bažnytinės juridinės praktikos požiūriu, dėl lytinio išnaudojimo į valstybės institucijas turėjo kreiptis auka ar jos artimieji, nepaisant to, ar nusikaltimas senas ar nesenas. Šiandien pripažinta, kad šis požiūris nebuvo pakankamas, apie galimą nusikaltimą turi pranešti ir vyskupas, atitinkamai valstybės normoms. Tačiau šios normos priimtos visai neseniai. Tad kiek prasminga valstybei prikaišioti, kad vyskupas nusižengė įstatymui nedarydamas to, ko iš jo iki visai neseniai šalies įstatymai ir nereikalavo daryti?
O italų sociologas Massimo Introvigne jau ne pirmą kartą atkreipia dėmesį į kitą aplinkybę: per padidinamąjį stiklą žiūrima ir labai aštriai vertinama keliolika atvejų susijusių su kunigais, o per tą patį laikotarpį už katalikų Bažnyčios institucijų ribų įvykę šimtai, gal tūkstančiai nepilnamečių lytinio išnaudojimo atvejai visuomenėje ignoruojami, nutylimi, užmirštami. Pasak sociologo, tai rodo, jog kritikuojant katalikų Bažnyčią veikia ne tik teisėtas rūpestis vaikų saugumu, bet ir ideologiniai faktoriai".
Taigi, labai aišku, kad eilinį kartą galvojama, kaip išnešti sveiką kailį ir apginti tiek katalikybės, tiek dabartinio popiežiaus (taip pat ir buvusio Jono Pauliaus II) reputaciją, mat tuo metu, kai jis buvo atsakingas už priežiūra, nebuvo ištirta nė viena pedofilijos byla.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą