Tarp daugelio kitų dalykų, profesorius Avon išskiria štai tokias "Hezbollah" charakteristikas. Pirmiausia, joje, sekant 1979 metų islamo revoliucijos Irane pėdomis, pirmenybė teikiama šariatui, islamo teisei. Ankstesnėje tūkstančio metų šiitų musulmonų istorijoje įtampa tarp šariato ir vidinio religingumo, su kai kuriomis išimtimis, dažniausiai išsispręsdavo vidinio gyvenimo naudai. Tačiau su revoliucija Irane svarstyklės pakrypo kiton pusėn. Pradėta teigti, jog ramaus laukimo laikysena yra klaidinga, reikia aktyvaus veikimo, liudijant pasauliui savo pastangomis ir gyvenimu.
Šios pastangos, pirmiausia vidinės, "Hezbollah" mokytojų raštuose sistemingai siejamos su „jihad-al-askari“, su „karo aktu“, kuris leidžia kovotojams, išsilaisvinus iš visų silpnybių, tapti nugalėtojais. Karo veiksmas gali būti išreikštas dviem būdais. Pirma, sekant Mahometo užkariavimo ir islamo skleidimo modeliu. Antra, ginant musulmonus ir jų žemes, kai puolamos islamo priešų. Abu šie būdai yra „privalomi“. O konkretūs džihado taikiniai, anot "Hezbollah" lyderio Halsan Nasrallah, sekant taip pat ir Irano retorika, yra Izraelis, Amerikos „didysis šėtonas“, tironiškos vyriausybės, kurios kenkia musulmonams ar jų ir islamo interesams. Į priešų eilę įrašomas ir sunitų islamas.
Džihado vykdytojai yra „kankiniai“. Hezbollah vystoma logika prieštarauja daugelio islamo eruditų teiginiams, kad išpuolis save susprogdinant yra šariato požiūriu neleistina ir neteisėta savižudybė, kaip neleistina ir nekaltų aukų mirtis. Hezbollah akyse, priešingai, tai sakralus ir ištyrinantis veiksmas. Pavyzdžiui, nereikalaujama apsišvarinimo apeigų palietus tokio „kankinio“ palaikus, kaip bet kokiu kitu atveju. Tikima, kad „kankinystė“ vardan džihado atveria tiesų kelią į rojų, kaip, beje, ir nekaltoms išpuolio aukoms civiliams, kurių nuolatos būna.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą