Uganda - vienos šalies istorija

Afrikos perlu vadinta Uganda patyrė ypatingai tamsų laikotarpį, kai valdė liūdnai pagarsėjęs diktatorius Idi Aminas, jo valdymo metu ir po to sekusiose kovose žuvo apie 2 milijonus ugandiečių. Lavonai gatvėse tapo įprastas reiškinys. Galų gale, kaip tvirtino ugandiečiai, jie patys ėmė nebesuprasti, kas ir su kuo kariauja. Evangeliniai krikščionys buvo viena iš Idi Amino naikinamų grupių, daugelis pastorių žuvo.

Vienintelis dalykas, kuris palaikė žmones – malda. Krikščionys išeidavo į džiungles melstis, kur stovėdami iki kelių vandenyje praleisdavo ištisas naktis, pastorių grupės ėmė rinktis kartu maldai dažnai net po žeme, šachtose. Krikščionys šaukėsi Dievo ir atgailavo už tautos nuodėmes, ypatingai už stabmeldystę.  Ir tada prasidėjo prabudimas. Dievo buvimas ateidavo ant susirinkusių kaip sunkus debesis ir dažnai nelikdavo nė vieno, kuris išsilaikytų ant kojų. Kaip plito prabudimas, gerai iliustruoja jauno pastoriaus Roberto Kajandži pavyzdys – viename iš sostinės priemiesčių jis su 5 žmonėmis pradėjo melstis, susidūrė su burtininkų jėgomis, jiems buvo grasinama mirtimi, bet staiga dangus atsivėrė ir ši grupė per keletą metų pavirto bažnyčia, kurioje daugiau kaip 10 000 žmonių.

Uganda, kuri buvo laikoma prarasta šalimi, staigiai pakeitė savo kursą – Dievo jėga pasireiškė net ir politikoje ir vyriausybėje. Prasidėjo šalies atstatymo procesas, remiamas ne milijoninėmis investicijomis, o krikščionių maldomis. Parlamentą užpildė krikščionys, kuriuos Dievas paskyrė darbui. Uganda nebėra siaubo sinonimas, dabar tai šalis, keičiama Dievo.