"Meilė turi veidą" - kaip danguje, taip ir ant žemės...

Mišelė Perry "Meilė turi veidą" - kaip danguje, taip ir ant žemės...
 Tęsinys

Mano akys prisipildo ašarų, kai aš žiūriu, kaip mano vaikai meldžiasi ant purvinų grindų keldami rankas, alkani Jėzaus. Ir kai jie šlovina, žmonės stebisi tuo, ką Dievas daro juose ir per juos.
Kartą mes ruošėmės vesti evangelizaciją Laisvės aikštėje - didžiuliame tuščiame lauke su maža scena vienoje pusėje, kur šlaistėsi girti vyrai su automatais. Net ir nesitikėjau to, ką rasiu ten. Ten buvo visi - nuo nenormalių grandinėse iki vagilių, pametusių viltį, jaunimas su tuščiomis akimis...
Kaip paprastai, mane pakvietė pamokslauti. .Mūsų komanda susėdo taip, gal sudarytų gyvą sieną tarp mikrofonų ir aparatūros, kad apsisaugotume nuo vagysčių.  Už mūsų buvo spygliuota viela, kuri atskyrė kalėjimą. Pažiūrėjau į tuščią kalėjimo aikštelę ir pamaniau:"Visi gelbstisi nuo karščio". Minia ėmė mus spausti prie spygliuotos tvoros.
Tikėjau, jog Dievas nori, kad pasidalinčiau Dievo karalystės realumu ir melsčiausi už ligonius. Turbūt, tai buvo pats trumpiausias iš visų mano pamokslų.Jis buvo apie Dievo karalystę, kuri apsireiškia jėgoje. Greitai minia iš 500 žmonių apsupo mus.
"Ar danguje yra ligonių?"
"Ne",- šaukė mano vaikai.
"Ar yra alkanų danguje?"
"Ne",- atsakė kažkuris silpnas balsas iš minios".
"Ar yra vėžys danguje"
"Ne".
Ar yra apgaulė ir karai danguje?".
"Ne".
"Pasimelskime Jėzaus malda: tebūna Tavo valdžia žemėje kaip ir danguje.
Baigėme pamokslą ir pakvietėme:"Kas nori Dangaus karalystės? Kas nori sekti paskui Jėzų tiesiog dabar ir gyventi Dangaus karalystės realybėje?".
Kiekvienas, kiek aš galėjau matyti, Jo norėjo - visos rankos pakilo.
Paskui mes paklausėm, kas norėtų, kad Jėzus išgydytų jų ligas? Apie tris šimtus rankų pakilo. Mūsų komanda pasimeldė paprasta malda:"Jėzau, mes prašom, kad Tavo karalystė ateitų ir Tavo valia išsipildytų kaip danguje, taip ir žemėje. Mes įsakome visoms ligoms ir negalioms Tavo vardu palikti žmones. Visas skausmas tegu išeina Tavo vardu. Mes sugriauname prakeikimus ir priešo kėslus. Tavo vardu meldžiame. Amen".
Mes paprašėme parodyti rankomis - apie 90 procentų žmonių pasveiko arba pajuto pasikeitimus, po šitos maldos. 
Paskui pakvietėme tuos, kuriems reikalinga papildoma malda, išeiti į priekį. Vidurinio amžiaus vyras, vardu Jokūbas, išėjo su mediniu ramentu, jo pėda buvo sužeista ir jis jautė stiprų skausmą. Pasilenkiau prie purvinos žemės ir paėmiau jo pėdą rankomis, galvodama:"Taip,Tėve, prašau, ateik ir parodyk jėgą".
Dar kartą pasimeldžiau:"Tėve, teateinie Tavo karalystė čia kaip ir danguje".
Paprašiau patikrinti koją, jis atsargiai pastatė pėdą - skausmo nebuvo, jis ėjo per minią laikydamas ramentą ir plačiai šypsodamasis. Minia plojo - šlovė Dievui.
Prabudimas išties turi vardą. Šito vardas buvo Jokūbas.
Daugelis galvoja, kad sėkmė - tai didžiuliai prabudimo susirinkimai, kuriuose dalyvauja tūkstančiai.  Dideli susirinkimai - gerai, jie turi savo vietą. Bet mano mėgstamos prabudimo istorijos - apie tokius kaip Jokūbas.
Meilė sužino vardus tų, kurie yra bevardžiai, ir sustoja, kad pasimelstų už tą, kuris prieš tave, kol tas žmogus netaps toks perkeistas meile, kad pats ims sustoti prieš tuos, kurie yra prieš jį. Tokiu būdu galima, kad miestas, regionas, nacija būtų perkeiti meile, po vieną gyvenimą iš karto.